IŠVARYMAS
ŽIŪRĖKITE VASARIO 4 D.
NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE (Vilniuje, Gedimino pr. 4)
Teatro scenoje seniai neteko matyti tokio spektaklio, kokiu Naujuosius metus pasitiko Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Oskaro Koršunovo režisuotas „Išvarymas“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę kalba aktualiomis temomis, džiugina pilnakrauju teatrališkumu, įspūdingomis masinėmis scenomis ir puikiais vaidmenimis.
Per penkias visiškai neprailgstančias valandas režisierius ir dramaturgas su gausia įvairaus amžiaus aktorių trupe bei populiariąja grupe „Happyendless“ scenografo Gintaro Makarevičiaus sukurtame daugiafunkciame poindustrinio stiliaus bare skaistykloje pasakoja lietuvių emigrantų Londone epopėją. Lengva istorinė perspektyva (čia kalbama ne apie šiuolaikinius emigrantus, o apie trečiąją jų bangą dešimtojo dešimtmečio pabaigoje) leidžia kūrėjams sutirštinti spalvas ir kiek laisviau interpretuoti kasdienybe tapusias „išvariusiųjų“ ir „išvarytųjų“ problemas. „Išvaryme“ kalbama ne vien apie emigrantų buitį, bet ir apie pasirinktas gyvenimo trajektorijas aukštyn (nuo infiltruoto, bet demaskuoto „mento“ iki britų konsteblio) ar žemyn (nuo svajoklės fotografės iki kekšės, išganymą pasiekiančios per islamišką burką), o dar svarbiau apie norą save sukurti iš naujo, išvalant iš savęs Rytus, arba tiesiog šūdą, ir šio noro bergždumą.
Miuziklo forma sukurtame spektaklyje, kuriame gausybė puikiai atliktų masinių iri choro scenų (judesį kūrė Vesta Grabštaitė), dešimčių populiarių muzikinių temų ir rusiškų keiksmažodžių kaskadų fone kaip niekad ryškiai sužibėjo jaunoji aktorių karta. Pagrindinį Beno vaidmenį kuriantis Ainis Storpirštis žaižaruoja visomis įmanomomis aktorinėmis spalvomis: akrobatiniai triukai, puikios vokalinės scenos ir nemažiau paveikūs filosofinio suvokimo momentai. Greta jo – nemažiau puikūs duetų scenų partneriai: Mariaus Repšio budulis filosofas Vandalas, neįtikimas transformacijas patiriantis Martyno Nedzinsko Edis ir nepretenzingas, bet tikslus Tado Gryn babajus Azimas. Iš viso „Išvaryme“ pasirodo kelios dešimtys įvairiausių personažų: nuo lietuviškųjų budulių, lenkų benamių, lietuviškojo kaimo obuolių iki britų policininkų, Stanley Kubricko „Prisukamo apelsino“ herojų ir Freddie Mercury, nuo gražuolių damučių iki kekšių ir anarchisčių. Tačiau tenka pripažinti, jog šis spektaklis tik patvirtina teiginį, kad lietuvių teatras – pirmiausia, vyrų teatras. Jaunosios aktorės Monika Vaičiulytė, Elzė Gudavičiūtė ir Toma Vaškevičiūtė kaip įmanydamos kuria spalvingus personažus, tačiau bendros dramaturginės linijos jos jau iš anksto pasmerktos tapti nusivalkiojusiomis išdavikėmis.
„Išvarymas“ kalba ne apie protų nutekėjimą į Vakarus, o apie tuos, kurie neradę būdo būti čia pasirenka būdą nebūti ten, apie identiteto krizę, kurią primeta ne kiti, o pats pasirenki. Žaismingame sceniniame šurmulyje neapsieinama ir be trikdančių kontroversiškų scenų, kaip kad šiuolaikinė Justino Marcinkevičiaus kreipinio „Tėvyne, tu mano, tėvyne…“ parafrazė. Tačiau kad ir kokia skaudi, šiandien ji skamba skausmingai tiksliai, tad sorry, nevermind.
JUDANTYS TAIKINIAI
ŽIŪRĖKITE SAUSIO 28 D.
MENŲ SPAUSTUVĖJE (Vilniuje, Šiltadaržio g. 6)
Vieno įdomiausių vyresniosios kartos lietuvių choreografų Vyčio Jankausko naujausias darbas „Judantys taikiniai“ kalba apie egoizmu pagrįstus žmonių santykius, kai minioje vienas kitą regime kaip taikinį, apie savitikslį bendravimą ir mėginimą išsiveržti iš šio uždaro rato (tiksliau – kvadrato).
Išgrynintoje erdvėje, kurią formuoja tik kvadratą sudarančios balto linoleumo juostos, keturi šokėjai juda savo gyvenimo linijomis iš visų pusių stebimi žiūrovų. Tokiam atviros aikštelės bandymui V.Jankauskas ryžtasi pirmą kartą, taip pat tai pirmas šio choreografo spektaklis, kuriame jis pats nepasirodo scenoje.
V.Jankauskas renkasi gana aiškią kompozicijos formą – pirmiausia pristato visus šokėjus po vieną, vėliau grupuoja juos į duetus, keičiančius vienas kitą ar atliekamus paraleliai. Taip jis suteikia galimybę mėgautis ir kiekvieno šokėjo individualumu ir kartu patirti tarpusavio santykių dinamiką: ekscentrišką dėmesio troškimą, vyrų kovą (kiek primenančią gaidžių peštynes), moterišką atjautą ir konkurenciją, porų santykių peripetijas ir kovą už vietą po saule (tiksliau – po prožektoriumi).
„Judančiuose taikiniuose“ pirmą kartą profesionaliojoje scenoje buvo galima išvyti Dovydą Letkauską, kurio plastika gal kiek neįprasta V.Jankausko šokio teatrui, tačiau puikiai papildė spektaklio ansamblį, o kartu su Agne Ramanauskaite atlikti duetai pulsavo gyvybe bei pažabota aistra ir kontrastavo su kur kas nuosaikesne Giedrės Kirkilytės ir Tautvilo Gurevičiaus pora.
Recenzavo: Goda Dapšytė
Nuotraukos: teatrų archyvo ir BFL