Kodėl komiksai? Kodėl dabar? Galima būtų dar kartą padejuoti apie mūsų krašto atsilikimą, apie vėluojančias madas ir tendencijas, apie siaurus publikos kultūrinius horizontus, tačiau to daryti neverta. Metas skleisti komiksų kultūrai Lietuvoje ypač tinkamas. Kodėl? Todėl, kad pasaulinė komiksų kultūra vėl išgyvena aukso amžių ir yra unikali proga į jį įšokti.
Tik šį kartą jis apibūdinamas ne kiekybe, kaip XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje, bet kokybe. Dar niekada nebuvo tokios komikso žanro įvairovės, tiek naujų ir įdomių eksperimentų su forma ir turiniu kaip dabar. Šis procesas Vakaruose tęsiasi jau keletą dešimtmečių ir, nors pavėluotai, po truputį atrandamas Lietuvoje.
Komiksų istorijos nepapasakosi keliuose puslapiuose. Keliolikos puslapių prireiktų vien knygų apie komiksus bibliografijai. Žemiau rasite vieną iš daugybės galimų (ir neabejotinai subjektyvių) įžangų į komiksų pasaulį.
Nuo egzekucijos prie satyros
Yra nuomonių, kad komiksai buvo piešiami jau tuomet, kai žmonės dar gyveno urvuose, nes ten išlikę piešiniai jau pasakoja istoriją. Komiksų apibrėžčių yra daugybė, bet paprasčiausias jų galėtų būti, kad tai yra vaizdu papasakota istorija, kai piešiniai sudėlioti tam tikra seka. Tačiau grįžti į žmonijos aušrą ne taip įdomu, nors faktas, kad pagal šią apibrėžtį komiksų pavyzdžių galima rasti daug kur: bažnyčių vitražuose, audiniuose, įvairiausiose graviūrose ir t. t. Pavyzdžiui, XVII–XVIII a. Anglijoje sparčiai išpopuliarėjo medžio drožinių reprodukcijos, kuriose buvo šaipomasi iš karališkosios šeimos ir politikų arba perteikiamos religinės tiesos. Vaizdas satyrai buvo parankesnis nei rašytinis žodis, nes jo taip smarkiai necenzūravo. Be to, vaizdu buvo galima pasiekti daug platesnę publiką. Bet tai išliko rizikingas užsiėmimas – ne vienam piešėjui tokia veikla baigėsi kalėjimu ar net atsisveikinimu su gyvybe.
Kitas populiarus žanras – viešųjų egzekucijų iliustracijos. Jos, nors ir prastos kokybės, buvo tiesiog graibstomos miestiečių. Tačiau komiksų tikroji istorija prasideda XIX a. pradžioje, kai atpigo spausdinimas. Laikraščiuose ir pamfletuose pradedami spausdinti šiuolaikinius komiksus primenantys siužetai. Iš pradžių buvę prieinami tik vidurinei klasei, jie tapo masinės kultūros reiškiniu. Gal ir paradoksalu, bet vienas didžiausių stereotipų, esą komiksai – vaikų žanras, neturi istorinio pagrindo. Satyra, humoras, ironija buvo ypač dažnai pasitelkdami suaugusiesiems skirtoje spaudoje. Vis dėlto pirmasis komiksas (toks, kokį mes jį matome dabar) su centriniu herojumi pasirodė jau XIX a. pabaigoje. Tai buvo pigus žurnalas “Ally Sloperio pusiau atostogos”, pradėtas leisti 1884 m. Žurnalas atspindėjo Viktorijos laikų realijas ir tapo besivystančios popkultūros fenomenu.
Amerikoje daug didesnę įtaką žmonėms darė iliustracijos knygose, o vienas didžiausių romanų vizualumo propaguotojų buvo legendinis rašytojas Markas Twainas. Populiarūs buvo ir sekmadieninių laikraščių komiksų puslapiai, kurie vėliau būdavo surenkami į krūvą ir išleidžiami kaip knyga. Tai ir buvo pirmosios komiksų knygos, kokias mes dabar atpažįstame. XX a. pradžioje tiek Anglijoje, tiek JAV leidėjai po truputį atrado jaunesnę publiką – buvo pradėtos leisti spalvotų komiksų knygelės vaikams, o tai nelabai patiko suaugusiesiems. Dėl šios priežasties komiksų populiarumas tarp suaugusiųjų išblėso, juos ėmė žavėti kitos medijos formos. Netrukus komiksai vaikams konservatyvių (tiek iš dešiniojo, tiek iš kairiojo politinio sparno) jėgų pradėti atakuoti dėl vaikų kvailinimo, vulgarumo ir pigios kultūros skatinimo. 1955 m. įvestas komiksų kodas, įpareigojantis komiksų leidėjus pateikti planuojamus leidinius cenzūros komisijai. Netrukus ir tėvai pradėjo kontroliuoti vaikų komiksų skaitymo įpročius, dažnai juos drausdami, o kartais dalyvaudami viešose komiksų deginimo akcijose. Tačiau kultūriškai susidoroti su komiksais nepavyko.
Siekė provokuoti
Nors komerciniai leidėjai atsigręžė į vaikus ir jaunimą, komiksai suaugusiesiems įgavo naujų formų. Ne tik jauni, tačiau ir suaugę žmonės mielai skaitė veiksmo ir nuotykių komiksus – kad ir apie Betmeną ar Supermeną. “Rimtųjų” komiksų žanrui atstovavo kultinis amerikiečių komiksinės satyros žurnalas “Mad”, pradėtas leisti 1952 m. Jis plėtojo įvairiausias provokuojančias idėjas, kritikavo visuomenę ir visas įmanomas status quo formas ir dėl to sulaukė cenzūros atakų. Ne be reikalo “Mad” laikomas vienu iš pogrindžio komiksų bangos pirmtakų. Pogrindiniai komiksai JAV septintojo dešimtmečio pabaigoje atsirado socialinių maištų ir transformacijų kontekste. Senoji tvarka po truputį ėmė byrėti. Feminizmas, juodaodžių teisės, seksualinė revoliucija, protestai prieš karą Vietname, studentų maištas prieš sistemą ir prieš savo tėvų kartą, hipiai, politiniai radikalai, komunos, riaušės, narkotikai ir t. t. – visi šie dalykai negalėjo nepadaryti įtakos ir komiksų kultūrai. Pogrindžio komiksai būtent ir atspindėjo besitransformuojančią visuomenę ir bandė pralaužti visas iki tol egzistavusias tabu ir cenzūros ribas. Žodžio “comics” pakeitimas į “comix” siuntė signalą apie “X-rated” turinį. Pogrindis pasireiškė tuo, kad jie turėjo labai mažai bendro su nusistovėjusia komiksų kultūra tiek savo temomis, tiek išraiškos formomis, nors satyra ir išliko vienu pagrindinių šio žanro skiriamųjų bruožų. Pasitelkdami humorą komiksai kalbėjo rimtomis temomis, tačiau tai nebuvo rimti politiniai traktatai, bandantys patraukti į savo pusę abejojančius. Tai greičiau buvo radikalios laisvės išraiška, kurią suteikė chaotiškas socialinis kontekstas. Pogrindžio komiksų kūrėjai ir skaitytojai buvo kontrkultūros atstovai, iš dalies keršijantys už komiksų kodo cenzūrą, kurios epochoje jie užaugo. Vienas svarbiausių šios bangos atstovų buvo Robertas Crumbas ir jo leidžiamas žurnalas “Zap”, kuris sulaukė didžiulės sėkmės. Jis buvo politiškai angažuotas, be to, buvo kritikuojamas feminisčių už moteris žeminančias reprezentacijas. Iš dalies jis paskatino feministinių komiksų atsiradimą pogrindyje. Šie gvildeno moterų judėjimo problemas, politikos ir sekso temas. Dėl sekso, smurto, siaubo ir narkotikų temų pogrindžio komiksai sulaukė cenzūros, o jų leidėjai – teismų ir konfiskacijų. Visos šios problemos beveik sugniuždė šį komiksų žanrą.
Naujas aukso amžius
Vieni kūrėjai ir leidėjai pamatę savo potencialą pasuko į komerciją ir išėjo į plačiuosius vandenis, kiti, norėdami išvengti brangaus bylinėjimosi, pradėjo patys save cenzūruoti. Įvairūs kūrėjai pasuko skirtingais keliais, bet, pavyzdžiui, Artas Spiegelmanas kaip tik tuomet pradėjo leisti originalių avangardinių komiksų žurnalą “Raw” ir piešti savo būsimą knygą “Maus”, kuri iš esmės pakeitė komiksų istoriją.
Lietuvoje jau vasarį pasirodysiančioje knygoje “Maus” per tėvo ir sūnaus dialogus atskleidžiama holokausto tragedija. Iš pradžių šios knygos leisti nenorėjo nė viena leidykla, nes buvo manoma, kad komiksai ir holokaustas nedera. Blogiausiu atveju žmonės tai galėtų įvertinti kaip pasityčiojimą, o geriausiu – leidykla tiesiog patirtų didžiulę komercinę nesėkmę. Tačiau knyga ir jos populiarumas nustebino visus – tiek leidėjus, tiek skaitytojus, tiek patį autorių, kuris praleido 13 metų ją kurdamas. A.Spiegelmanas gavo prestižinę Pulitzerio literatūros premiją, o knyga staiga pakeitė milijonų žmonių požiūrį į komiksus ir atvėrė kelią naujai erai.
Semantika ar komiksų evoliucija?
Naujojoje eroje suklestėjo vadinamieji grafiniai romanai, o komiksų kokybė pagerėjo tiek estetiniu, tiek turinio požiūriu. Grafinis romanas – tai didesnės apimties komiksas, pasakojantis istoriją. Pats terminas išlieka komiksų kūrėjų ir mėgėjų didelių debatų šaltiniu. A.Spiegelmanas priešinasi tokiam komiksų apibūdinimui, nes laiko tai tiesiog rinkodaros priemone, turinčia atsijoti gerus komiksus nuo blogų. Pasak “Maus” autoriaus, pagarbos ir aukštojo meno statuso vaikymasis sumenkina turtingą komiksų žanro istoriją: “Komiksų yra įvairių: yra gerų, yra blogų, bet nauji terminai neturėtų bandyti nuslėpti, kad jie vis dėl to yra komiksai.”
Vokietijoje dalis komiksų leidėjų jau gailisi, kad terminas “grafinis romanas” prigijo. Nes nemažai skaitytojų, kurie atrado šį žanrą, nenori net girdėti apie komiksus. Kai kuriose šalyse šiam terminui priešinamasi ir bandoma įrodyti, kad komiksas nėra žemesnė grafinio romano forma. O prancūzai turi savo originalų terminą “bande dessinée” ir stipriai įsišaknijusią komiksų kultūrą. Prancūzijoje per metus išleidžiama per tūkstantį naujų komiksų ir terminų bei žanrų problema čia nekyla, nes tai masinės kultūros dalis, svarbi tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.
Lietuviškos aktualijos
Ar verta diskutuoti dėl terminų Lietuvoje? Iš dalies – taip, nes su šia problema tenka susidurti ir čia. Pirmiausia dėl to, kad daugelis grafinių romanų yra tiesiog anksčiau išleistų mažesnės apimties komiksų rinktinės. Jeigu kas nors ir parašo kelių šimtų puslapių komiksą, greičiausiai jo darbai jau puikavosi žurnaluose, nedidelėse knygose ar antologijose. Ko Lietuvos komiksų piešėjams trūksta, ir yra ta erdvė, kurioje jie galėtų reikštis ir tobulinti savo asmeninį braižą, gauti grįžtamąjį ryšį. Retas pradeda nuo grafinių romanų. Paprastai jie gimsta tik po daugelio metų praktikos ir ilgo bei atkaklaus darbo.
Kita problema, kad beveik neturime komiksų vaikams. Po keleto bandymų leisti žurnalus ir knygas vaikams įsivyravo štilis. Su komiksais užaugę ir juos skaityti mokantys vaikai tikriausiai vėliau į rankas paimtų ir rimtas komiksų knygas, nors kol kas jų Lietuvoje išleista tik keletas. Leidykla “Kitokia grafika”, kartu su “Kitomis knygomis” išleidusi “Persepolį” ir netrukus pristatysianti “Maus”, planuoja ir toliau supažindinti Lietuvos skaitytojus su pasauliniame kontekste svarbiais, bet kol kas menkai mums pažįstamais komiksais. Be to, “Kitokia grafika” ieško ir buria komiksų piešėjus bendroms veikloms ir tikisi, kad ilgainiui bus galima leisti vietos kūrėjų knygas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Rašė: Arnoldas Blumberg (kitokiagrafika.lt)
Šaltinis: Roger Sabin “Comics, Comix & Graphic Novels: A History of Comic Art”
