KOVO 15–29 D. VILNIUJE
KOVO 30–BALANDŽIO 5 D. KAUNE
BALANDŽIO 8 D. KLAIPĖDOJE
Kad nepasiklystume šių metų „Kino pavasario“ repertuare, išėjome pasivaikščioti su viena festivalio organizatorių Odeta Karoblyte, kuri daugelį filmų jau yra mačiusi. Ji mums atskleidė savo favoritus ir pabėrė rekomendacijų.
– Tikriausiai matei daugelį festivalio filmų. Kurį žiūrėsi dar kartą?
– Neabejotinai – „Café de Flore“ (rež. Jeanas Marcas Vallée)! Iš pirmo žvilgsnio dvi nesusijusias meilės ir išsiskyrimo istorijas filme sujungia džiazo albumo “ Café de Flore“ melodija. 1969 m. Paryžius – motinos ir Dauno sindromą turinčio sūnaus istorija bei 2011 m. sielos dvynių, kuriuos išskiria nauja mylimoji, kančios ir meilė. Filmą žiūrėsiu dar kartą dėl Vanessos Paradis, taip pat – dėl dieviškos istorijos, dėl to, kad mane apėmė euforija pamačius tikrą ir stiprią meilę, dėl to, kad pagrindinė filmo daina – Doctor Rockit „Café de Flore“ jau skamba kaip mano telefono melodija, dėl to, kad nenorėjau atitraukti akių nė minutei, dėl to, kad gaudžiau kiekvieną žodį, kiekvieną frazę, kiekvieną prisilietimą, dėl to, kad norisi pamatyti šią istoriją didžiajame ekrane, dėl to, kad niekaip nepamirštu šio filmo, vis prisimenu situacijas, smulkmenas, dėl to, kad neištvėriau ir per parą jį pažiūrėjau du kartus, dėl to, kad dar norisi prisiminti, kaip jis ją paėmė už rankos, kaip pamatė pirmą kartą, kaip bučiavo nepalikdamas abejonių, kad tai yra jo gyvenimo meilė.
– Klaipėdoje būsite tik vieną dieną. Jei negali visą dieną prasėdėti kino teatre – ko nepraleisti?
– Jei turėsite laisvo laiko tik vienam filmui – patariu nepraleisti „Meistrų“ programą puošiančio filmo „Dar vieneri metai“ (rež. Mike’as Leigh), po kurio norėsis diskutuoti ir atsakyti į klausimą, kiek artimai į savo šeimą gali įsileisti svetimą žmogų?
– O kas bus Kauno savaitės pažiba?
– Smagu, kad galėsime pakviesti į režisūrinį aktoriaus Dexterio Fletcherio (lietuvės režisierės Dalios Ibelhauptaitės vyro – red. past.) debiutą „Pašėlęs Bilas“ apie begalines iš kalėjimo grįžusio tėvo pastangas susigrąžinti vaikų meilę ir apsaugoti juos nuo gatvės chuliganų įtakos.
Norintiems gražaus, jautraus, bet kartu ir linksmo filmo rekomenduoju prancūzišką komediją „Neliečiamieji“ (rež. Éricas Toledano, Olivier Nakache). San Sebastijano kino festivalyje stebėdama visiškai paralyžiuoto prancūzų turtuolio ir atžagaraus juoduko dueto krečiamus neįtikimus pokštus salė kvatojo iki ašarų, plojo iš susižavėjimo, o aš net nubraukiau ašarą sužinojusi, kad filmas paremtas tikra istorija.
– Trys filmai, kurių nevalia praleisti šiemečiame festivalyje.
– Visi filmai, kuriuos dievinu, kuriuos geriu, kuriais mėgaujuosi, apie kuriuos galvoju, yra apie meilę. Geidulingą, aistringą, pamišusią, nesuprastą ir nesuprantamą, kartais šokiruojančią. Kasmet sudarau sąrašą filmų, apie kuriuos noriu šnekėtis su draugais, kuriuos noriu parodyti ir priminti, ir gal surasti šį tą bendro. Tiesa, pernai kai kurie draugai sakė, kad mano sąrašu nebetikės, nes tie filmai tokie keisti. Bet jei naktimis, pasibaigus paskutiniam seansui, eitume šnekėtis apie filmus, tai norėčiau padiskutuoti apie šiuos: jau mano minėtą „Café de Flore“ – norėsiu sužinoti, kaip šią istoriją supratai tu (mane intrigavo, kad yra du būdai suprasti istoriją, susieti visus veikėjus ir istorijas, jų meiles bei jausmus);
„Kekšė“ (rež. Hagar Ben-Asher) – 35 metų moters, kuri atsiduoda ne vienam kaimo vyrui ir turi kaimo kekšės etiketę, akyse mačiau labai daug didelės ir tikros meilės;
„Sudie, pirmoji meile“ (rež. Mia Hansen-Løve) – dėl to, kad visi idealizuojame pirmąją meilę, sudedame daug savo vilčių ir svajonių, dėl to, kad nenorime jos paleisti ir dėl to, kad ji būna skausmingiausia.
– Festivalis tradiciškai turės specialių seansų ir renginių. Ką išskirtum?
– Neabejoju, kad bus įdomu sužinoti daugiau apie mažiausiai viešumoje apkalbėtą bitlų narį George’ą Harrisoną. Žiūrėdami Martino Scorsese dokumentinį filmą „George’as Harrisonas: gyvenimas materialiame pasaulyje“ klausysitės dainų, kurias jis parašė, matysite ašaras apie jį kalbančių draugų akyse (muzikanto žmona Olivija, vienintelis sūnus Dhani, gyvi „The Beatles“ nariai, Yoko Ono, Ericas Claptonas, režisierius Terry Gilliamas ir kiti), džiaugsitės pažinę George’o gyvenimą, kuris nebuvo toks paprastas – pokario Liverpulio vargai, bitlų manija, LSD era, lemtingas užpuolimas, pasinėrimas į indų religiją ir gyvenimo už materialumo ribų paieškos.
O kovo 29 d., festivalio uždarymo dieną, Vilniuje „Loftas“ kvies į išskirtinį šio filmo seansą, per kurį visus džiugins ir specialus „The Beatles – UNPLUGGED“ muzikinis projektas.
Rašė: Dovydas Kiauleikis
Nuotraukos: organizatorių archyvo ir BFL
Kino žinovo Edvino Pukštos rekomendacijos susiruošusiems į kino teatrus
„Gėda“ („Shame“), rež. Steve’as McQueenas. Be abejonių pats stipriausias ir įsimintiniausias aktoriaus vaidmuo 2011 m. kino sezone. Virtuoziškas Michaelo Fassbenderio pasirodymas buvo pernelyg nemalonus ir drastiškas Amerikos kino meno ir mokslo akademijos nariams, kad jie būtų išdrįsę jį nominuoti.
„Café de Flore“, rež. Jeanas Marcas Vallée. Jautriausias, emocingiausias ir muzikaliausias filmas apie meilę su dviem absoliučiai skirtingomis interpretacijomis ir tobulu garso takeliu.
„Klipas“ („Clip“), rež. Maja Miloš. Sensacingiausias ir skandalingiausias „Kino pavasario“ filmas apie šiuolaikinių paauglių kasdienybę, beviltiškas meilės paieškas, prisirišimą prie virtualios realybės ir mobiliųjų telefonų.
„Tegyvuoja antipodai!“ („Vivan las Antipodas!“), rež. Victoras Kossakovsky. Įspūdingiausias dokumentinis filmas dideliam ekranui. Nepamirštama kelionė aplink pasaulį į priešingose Žemės pusėse esančias vietoves.
„Ir ką mums dabar daryt?“(„Where Do We Go Now?“), rež. Nadine Labaki. Ką gali padaryti moterys, kad vyrai nustotų kariauti? Ginklus įmanoma užtemdyti grožiu, žavesiu, šokiais, dainomis.
„Neliečiamieji“ („Untouchables“), rež. Éricas Toledano, Olivier Nakache. Režisierių tandemas atranda komediją ten, kur jos paprastai nebūna. Tikra ir įkvepianti istorija apie unikalią draugystę. Paralyžiuotas aristokratas pasamdo prižiūrėtoju energingą juodaodį jaunuolį. Užburianti aktorių harmonija ir trykštantis optimizmas džiaugsmingai nuotaikai.
„Daiktų apsėsti“ („Messies, ein schönes Chaos“) rež. Ulrichas Grossenbacheris. Autentiškas dokumentinis filmas apie kiekvieną iš mūsų, mėgstantį kaupti nebūtinai reikalingus daiktus su mintimi, kad jų kada nors prireiks. Šveicarų režisierius atrado ypatingus daiktų kaupikus iš aukščiausios lygos. Nejuokinga jų kasdienybė žiūrovą provokuoja nuoširdžiam juokui.
„LSD istorija“ („The Substance – Albert Hofmann’s LSD“), rež. Martinas Witzas. Garsiausio pasaulyje narkotiko atsitiktinio atradimo, žaibiško išpopuliarėjimo ir radikalių panaudojimo metodų metraštis.
„Paradas“ („Parada“), rež. Srđanas Dragojevićius. 2012 m. Berlyno kino festivalio programos „Panorama“ publikos simpatijų prizą laimėjusi komedija ypač aktualiai prisimenant Lietuvos realijas ir prašosi pamatoma Petro Gražulio bei Kazimiero Uokos.
„Aš regėjau šėtoną“ („I Saw the Devil“), rež. Kim Jee-woon. Norint pagauti velnią reikia pačiam juo tapti. Kraują stingdantis, nenuspėjamas, brutalus ir sadistiškas veiksmo trileris stiprių nervų žiūrovams ir aštrių įspūdžių mėgėjams.
„Aš Tave myliu…“ („Я тебя люблю“), rež. Aleksandras Rastorgujevas, Pavelas Kostomarovas. Drąsus ir provokuojantis eksperimentas, kurį filmuoja režisierių užduotis gavę patys aktoriai. Emilio Vėlyvio kino ir spektaklio „Išvarymas“ gerbėjams, nebijantiems gausybės keiksmažodžių.