IAN ANDERSON
Thick As a brick 2
EMI
2012-04-02
„Thick As a Brick 2“ (toliau vadinamas TAAB 2) turi remarką: „Whatever Happened to Gerald Bostock?“ Garsiausių artroko dinozaurų „Jethro Tull“ gerbėjams tai pasako štai ką: šis albumas yra grupės lyderio (taip taip, to, kuris groja fleita stovėdamas ant vienos kojos!) Iano Andersono bandymas pratęsti „Jethro Tull“ 1972 m. albumą „Thick As a Brick“. Jei pamenate, to albumo pagrindinis veikėjas buvo genijus berniukas Geraldas Bostockas. Taigi dabar, I.Andersonas nusprendė pafantazuoti: o kokiu vyru tas berniukas tapo po tiek metų? Albumas pasakoja penkias skirtingas berniuko gyvenimo istorijas, penkis variantus, kurie galėjo nutikti. Godus bankininkas, homoseksualus benamis, kareivis Afganistane, fariziejiškas evangelikų pamokslininkas ir niekuo neišsiskiriantis vedęs vyras, turintis savo parduotuvėlę, – tokie yra penki hipotetiški pagrindinio herojaus likimai. Pati muzika „Jethro Tull“ gerbėjų neturėtų nuvilti – tas pats andersoniškas progresyvusis rokas, sunkiai įsimenamos ir neatkartojamos artrokinės melodijos, fleitos solo, šiek tiek senstelėjęs vokalas. Tačiau ypatingas albumo konceptualumas neleidžia juo iki galo pasimėgauti – reikia nuolat sekti istoriją. TAAB gerbėjams tai, matyt, bus įdomu. Tačiau aš toks nesu, tad TAAB 2 pasirodė kiek nuobodokas.
60/100
GROUNDATION
Building an Ark
Vp Records
2012-03-20
Nesiruošiu čia pasakoti apie rastafarianizmo judėjimą, kultūrą, apie Haile Selassie, Babiloną, Sioną ir kitus svarbius dalykus, kuriais kiekvienas norintis gali pasidomėti ir be kurių sunku perprasti giliąsias regio prasmes. Tik konstatuoju: kai vakarietis su kasiaku dantyse savo baseine pradėjo klausytis Bobo Marley, kai turgus Kamden Taune užsipildė marškinėliais su Selassie laikų Etiopijos vėliavomis, kai regio atlikėju ėmė vadintis Shaggy, atėjo laikas statyti Nojaus laivą. Geriausia šiuolaikinė roots-reggae grupė „Groundation“, vedama tikro pamokslininko Harrisono Staffordo, tai ir padarė. „Groundation“ tekstuose neišgirsite nei raginimo ką nors legalizuoti, uždrausti, nei „good time“, nei „beautiful world“. Tai dažniausiai liūdnos regio raudos, net maldos. Grupę sudaro 9 žmonės (kartais ir daugiau), iš kurių dalis yra profesionalūs džiazo muzikantai. Tad kartais „Groundation“ stilistiką būtų galima pavadinti roots-reggae-jazz, nes sudėtingos aranžuotės, ne visada paprastos ritminės figūros, pučiamųjų partijos primena, kad vyrukai jaunystėje ne žolę garaže augino. Ar bent jau darė ne tik tai. Kad ir kaip ten būtų, „Building an Ark“ yra šedevras, kokių reta. Todėl kad tai muzika par excellence. Raudos, reikalaujančios klausymo, gilinimosi, muzika neprieinama kiekvienam, norinčiam atsipūsti ir „gerai praleisti laiką“. Tai muzika su soteriologine, mesianistine užduotimi, kaip ir visa rastafarianizmo religija.
95/100
THE STRANGLERS
Giants
Coursegood
2012-03-05
Kai 1990 m. iš legendinės britų post-punk grupės „The Stranglers“ pasitraukė jų vokalistas Hugh Cornwellas, daugybė gerbėjų pamanė: viskas. Nors pati grupė nesustojo ir išleido dar net 6 albumus (neskaičiuojant „Giants“). Tačiau be idėjinio variklio, koks buvo H.Cornwellas, tie albumai atrodė tarsi „The Stranglers“ šešėlis, desperatiški merdinčiojo traukuliai, nepalyginami su išleistais geriausiais grupės metais. Keitėsi vokalistai, grupė stenėjo… Pasitaikydavo gerų dainų, bet… Tiesa, dar ir iki aštuntojo dešimtmečio buvo akivaizdžių šio merdėjimo požymių. Atrodė, kad grupė natūraliai mirs, ir buvo gaila, kad ji to nepadarė. Bet štai pasirodė septintas šio lavono (17-as apskritai) albumas „Giants“. Ir ką? Kažkas pasiėmė gerą (ne kinišką) defibriliatorių ir padarė strengleriams elektro šoką! Be jokios abejonės, tai geriausia, ką grupė sukūrė nuo tada, kai ją paliko H.Cornwellas. Jau pirma daina, tiksliau instrumentinė kompozicija, užkabina nepakartojamu J.J.Burnelio bosu. Beje, J.J.Burnelis yra vienas geriausių new wave ir post-punk eros bosistų ir tai ypač ryšku naujausiame albume – jis visas sulipdytas aplink sodrią, išraiškingą boso liniją. Vokalas tikrai nėra pagrindinis dalykas, ir tai geras sprendimas. Ne visos iš 10 dainų užkabina, tačiau perklausius albumą įspūdis lieka tikrai puikus. Išdrįsiu pasakyti, kad tai geriausia, ką „The Stranglers“ išleido nuo 1979 m. legendinio „The Raven“.
75/100
AMSTERDAM KLEZMER BAND
Mokum
Essay Recordings
2012-03-02
„Amsterdam Klezmer Band“ šiemet švenčia 15-os metų jubiliejų, taip pat sausį su trenksmu pažymėjo savo 1000-ąjį koncertą ir naujo albumo „Mokum“ atsiradimą. „Mokum“ jidiš kalba reiškia „miestą“, o tarp Olandijos žydų tai – Amsterdamas. „Mokum“ – tai 16 dainų, įrašytų ypatingu būdu. Visos dainos buvo vienu metu įrašinėjamos studijoje be jokių „teikų“, iš pirmo karto. Studijoje taip pat buvo publika. „Amsterdam Klezmer Band“ garsūs savo gyvais pasirodymais. Tai absoliutus klezmer ir balkaniškos muzikos šėlsmas, per kurį muzikantai leidžia sau viską ir to paties tikisi iš publikos. Tad liūdna šios grupės nepavadinsi. Ir tai beprotiškai linksmas albumas, nuolat verčiantis judėti, šokti, krutėti. Kita vertus, giliausia esme klezmer, ko gero, yra liūdna muzika, kai šoki ir ašaros byra. Klezmer susiformavo Rytų Europoje ir buvo veikiama slaviško folkloro, balkaniškos muzikos. Todėl nenustebkite išgirdę olandų žydus dainuojant ir rusiškai. „Amsterdam Klezmer Band“ – viena geriausių savo žanro grupių. Ji turi unikalų stilių, nes klezmer drąsiai jungia su ska muzika, net punk, įvairių tautų folkloro motyvais. Ir, kas svarbiausia, visi grupės muzikantai yra absoliutūs savo instrumentų virtuozai. Išbandykite, ir ši muzika gali tapti nepakeičiama jūsų vakarėliuose!
80/100
KOSTAS SMORIGINAS
Albumas
Kostas man patinka tuo, kad nevynioja į vatą, kad jo nepastumdysi kaip nori. Užtat daug kas jį ir laiko arogantišku artistu. Bet jis tiesiog yra atsikratęs visų caca ir lialia, jis nuožmus sau ir negailestingas kitiems. Pamenu, kai susipažinome, jis pasakė: „Viskas, ką tu darai, nėra taip jau blogai (!)“. Ir patikėkite, man tai buvo komplimentas! Nieko naujo Smorigino dainų gerbėjas „Albume“ neišgirs: tos pačios „kostiškos“ harmonijos, akordų sekos, intonacijos. Tačiau Smorigino dainų gerbėjas greičiausiai nieko naujo ir neieško. Neieško ir Kostas. Jam svarbiau ne nustebinti, o užfiksuoti. Užfiksuoti tai, kas suvaidinta per kelis dešimtmečius scenoje, gyvenime. Taip pat reflektyviai, atsigręžiant atgal visa tai apraudoti. Skoningai, profesionaliai ir dailiai, kaip moka geriausi tokio žanro atstovai. Tiesa, kai ką gali nustebinti būgnai (skambantys perdėm sintentiškai), elektrinės gitaros… Bet sočios aranžuotės, inkliuzai esmės nekeičia. Tai tas pats Kostas. Taip, su tais pačiais gerais bičiuliais: Neda, Olegu Ditkovskiu ir taip toliau, bet Kosto ego svorio nenustelbsi ir neužgoši – gali nors ir „Led Zeppelin“ pasikviesti. Kas albume man pasirodė geriausia? Puikūs Rimvydo Stankevičiaus tekstai. Puikūs todėl, kad parašyti specialiai Kostui ir tiesiog stulbinamai intymiai ir atvirai perteikiantys Kostą, lyg jis būtų pats juos rašęs. Todėl sveikinu, nėra jau toks blogas albumas!
70/100