Marius Ivaškevičius
IŠVARYMAS
VILNIUS, „APOSTROFA“, 2012 M.
„Išvarymas“ pasakoja apie lietuvių ir kitų emigrantų bandymą prisitaikyti ir išgyventi Londone. Pjesė sukurta autoriaus šiame mieste rinktų autentiškų istorijų pagrindu.
Pagrindinis šios pjesės personažas Benas, perėjęs visus emigranto gyvenimo pragaro ratus (gyvena su valkatom po tiltu, jį suspardo vietiniai), pasiryžta persilaužti ir tapti toks, kaip jie – užmiršti save, savo kalbą ir tapatybę. Deja, šių dalykų neatsikratysi. Kitas veikėjas Vandalas savo įniršį ant pasaulio išlieja griaudamas namus ir galų gale iš jo telieka urna su pelenais. Neką laimingesnė ir Eglė, pamažu tampanti kiekvieno pinigingesnio vietinio sugulove ir galop ištekanti už musulmono.
Jie visi – ne tik emigrantai, bet ir tamsiųjų mūsų sąmonės kerčių personifikacija. Kiekviename mūsų slepiasi savęs išsižadėti pasiryžęs Benas, snukius daužyt pasiruošęs Vandalas ir po turtingesniu atsigulti trokštanti Eglė. Toks tas mūsų iškreiptą fizionomiją atspindintis veidrodėlis.
Kiekvienam, važiuojančiam ten „geresnio gyvenimo“ ieškoti, ar ariančiam čia, Lietuvoje, kokiam nors vietiniam įnoringam verslo guzui už menkas babkes, derėtų kone atmintinai išmokti 129–133 puslapiuose esantį Edžio ir Beno pokalbį. Apie ančių medžioklę ir „pilnavertį gyvenimą“ šunimi. O svarbiausia, kad laimingu šunimi. Stipru, skaudu ir teisinga.
Vis dėlto, kad ir koks niūrus, beviltiškas ir tamsus atrodytų šis kūrinys, jį gelbsti humoras. Mūsų humoras – dažnai tiesmukas ir arkliškas, juodų juodžiausias ir absurdiškas, jis nušviečia šią pjesę. Tai kas, kad pakaruokliška šviesa.
Andrei Makine’as
TRUMPŲ AMŽINŲ MEILIŲ KNYGA
IŠ PRANCŪZŲ KALBOS VERTĖ AKVILĖ MELKIŪNAITĖ. VILNIUS, „TYTO ALBA“, 2012 M.
Knyga – lyg blyksnis nuo stiklo Dievui plačiai atlapojus langus. Taip subtilu, kad subtiliau, regis, ir būti nebegali, taip prancūziška, kad toliau nebėra kur. Tik štai aprašoma knygoje realybė – visai ne Paryžius, o Sovietų Sąjungos gūduma, kurioje gyvenančius žmones gelbsti ir išgano vienintelis dalykas – meilė.
„Trumpų amžinų meilių knyga“ – jau ketvirtasis Sibire gimusio prancūzų rašytojo romanas lietuvių kalba. Šiame romane autorius pasakoja iš pirmo žvilgsnio nesusijusias aštuonias meilės istorijas. Svarbiausia jose – moterys, aprašytos taip įtaigiai ir su didžiule meile. Kūrinys nostalgiškas, netgi šiek tiek alegoriškas, tarsi rašytojas pasakotų ne apie Sovietų Rusijos kasdienybę, o atpasakotų viduramžių legendas apie riterių ir damų meilę.
Priespauda, karas, svarbios Makine’o romanų temos neišnyksta ir šioje knygoje, tačiau rašytojas žvelgia į praeitį per atstumą, o tikroji knygos dvasia – meilė – trumpa amžinybės akimirka, suteikianti laisvės ir žmogų padaranti žmogiškesnį.
Tiesa, Makine’o prancūziškumas labai rusiškas. Skaitydamas šį romaną, niekaip negali atsikratyti įspūdžio, kad jis sudarytas iš Bunino, Turgenevo, Čechovo ir dar keleto XIX a. autorių ištraukų.
Vietomis rašytojo subtilumas virsta sacharinu, o kartais sentimentaliu virktelėjimu. Tai autorius, kurio citatas norisi nusirašyti į dienoraštį rausvais pakraštėliais ar pasiųsti įrašius į atviruką. Gal nesusilaikysiu ir pacituosiu ir aš: „Kai – deja, labai retai – sutinku du senus žmones, taip pat neabejotinai kupinus švelnumo vienas kitam, įsivaizduoju jų gyvenimą kaip ilgą ėjimą saulėtą ir vaiskią žiemos dieną rankoje nešantis po auksinių vynuogių kekę.“
Artas Spiegelmanas
MAUS
IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ JŪRATĖ JUŠKIENĖ, OLGA LEMPERT. KAUNAS, „KITOS KNYGOS“, 2012 M.
Leidykla „Kitos knygos“ ir VšĮ „Kitokia grafika“ ėmėsi keblios švietėjiškos misijos – pagaliau įkalti lietuviams į galvą, kad komiksai yra literatūra ir menas. Ir pradėjo nuo šio žanro klasikos. Neseniai buvo išleistas Marjane Satrapi „Persepolis“, o netrukus pasirodė ir Pulitzerio premiją pelnęs Arto Spiegelmano komiksas apie holokaustą „Maus“.
Aštuntajame dešimtmetyje JAV literatūroje, kurią galima pavadinti žydiška, išryškėjo vadinamosios antrosios kartos bandymai suvokti holokausto patirtį. Lagerius išgyvenusių žydų vaikai ėmė rašyti apie Europos žydus ištikusią katastrofą. A.Spiegelmanas aprašo savo tėvo patirtį per karą, tačiau tuo neapsiriboja: pasakojimas apie holokaustą virsta ir pasakojimu apie vaikų ir tėvų santykius, skirtingų kartų santykį su praeitimi ir dabartimi, savirealizaciją, dvasines traumas.
Į šį grafinį pasakojimą, kurį galima pavadinti alegorija, reikėtų įsigilinti rimtai ir atsakingai, kaip į fundamentalius klausimus keliantį kūrinį. Štai ką apie knygą rašo jos leidėjai Lietuvoje: „Nesuvokiama holokausto patirtis, kurios Artas negeba aprėpti protu, yra įkūnyta tėve kaip gyvas priekaištas – atsakydamas jis prikaišioja tėvui tokį patį naujojo, postholokaustinio pasaulio nesuvokimą bei atsiribojimą nuo jo užuot bandžius suprasti ir išmokti.“
Šį solidų ir labai gražiai išleistą leidinį derėtų platinti visose Lietuvos mokyklose, mokymosi įstaigose, bibliotekose, nes lietuviams jis ypač aktualus. Juk mūsų santykiai su žydų tauta – itin skaudūs. O tokia paveiki šviečiamoji priemonė tikrai nepakenktų.
P.S. Jei kam užkliūtų vertimas (o jis gali užkliūti), galiu pasakyti tik tiek – vertėjai stengėsi perteikti autentišką, šiurkščią, laužytą autoriaus tėvo kalbą. Jiems ne visur tai pavyko, bet tobulų dalykų retai pasitaiko.
Libaras M.Fofana
MIRŠTANČIŲ LAPŲ ŠAUKSMAS
IŠ PRANCŪZŲ KALBOS VERTĖ GERDA ANA MELNIK. VILNIUS, „TYTO ALBA“, 2012 M.
Šiauliuose gyvenantis šveicaras Markusas Roduneris, Europos literatūros dienų festivalio organizatorius, kasmet suranda mažiau žinomų įdomių prozininkų ir pristato juos Lietuvoje. Vienas tokių autorių – iš Gvinėjos kilęs prancūzų kalba rašantis Libaras. „Mirštančių lapų šauksmas“ – trečias jo romanas.
Nors autorius gyvena Prancūzijoje, rašo jis apie savo gimtąją šalį Gvinėją ir gimtąjį žemyną Afriką. Romanas žiaurus, rūstus, pasakojantis apie skurde skendinčius žmones, atstumtuosius ir paniekintuosius. Tai tikras afrikietiškas pasakojimas, jame – ne vien tamsa ir purvas, bet ir poezija, mistika, nesenkantis šio žemyno gyventojų optimizmas ir meilė gyvenimui.
Šį pasakojimą netgi sunku pavadinti romanu, jis nedaug nutolęs nuo sakytinės afrikietiškos tradicijos, nuo sakmių, mitologijos, folkloro. Visas šis margas paveldas disciplinuotas europietišką kultūrą perėmusio autoriaus plunksnos. Todėl šis literatūrinis kokteilis – savotiškas, stiprus ir unikalus. Juk apie afrikiečius ar afrikiečių kilmės autorius nežinome beveik nieko, jų literatūra mums tokios pat džiunglės, kokios auga kur nors Konge.
Romane pateikiamas raiškus skurstančios, sužalotos, politinių nesutarimų draskomos Afrikos portretas. Tačiau svarbiausia jame ne politika, o žmonės, priversti gyventi ir išgyventi visuotinio ir nuolatinio chaoso sąlygomis.
Beje, romanas apdovanotas 2011 m. Lietuvos jaunųjų frankofonų premija.