Saulėtas trečiadienio rytas, 11 val. Rytas man, naktinėtojai, kuri tokiu metu retai iškiša galvą į lauką, nors tuomet Klaipėdos centras gyviausias. Kas su lagaminėliu nuo biuro iki banko, kas iš vieno universiteto fakulteto į kitą, kas pabėgę iš pamokų su kuprinėmis ant pečių prie Danės pasidžiaugt pavasario spinduliais… Visi jau seniai iš lovų pakilę, taip pat ir mano kavos „sugėrovas“ – uostamiesčio alternatyvaus kino kūrėjas Arūnas Eimulis. „Turiu tik gerą pusvalandį“, – perspėja, tad mes be ilgų įžangų pradedame kalbėtis apie kiną, Klaipėdą ir kultūrinį šio miesto gyvenimą.
Susirado festivalių organizatorius
A.Eimulis norėtų, kad „370“ skaitytojams būtų pristatomas lakoniškai – filmo „Pašteto brolija“ režisieriumi. Tačiau negaliu nuo savęs nepridurti, kad jis ne tik kino kūrėjas, bet ir aktyvus Klaipėdos kultūrinio gyvenimo veikėjas. Tiesa, iš kultūros nelabai pragyvensi, o valgyti tai visiems norisi. Arūnas duoną valgo iš reklamos kūrimo.
Nuo ko viskas prasidėjo, klausiu pašnekovo. „Mes su dabartiniu kolega Doniu (Donatu Ravaičiu – red. past.) tuo metu studijavome Kauno technologijos universitete. Vieną dieną nusipirkau interneto kamerėlę, pradėjome sukti kovinius namų filmukus. Ir tuomet supratau, kad noriu tai daryt“, – pasakoja menininkas.
Maždaug dešimtmetį kiną kuriantis Arūnas tik visai neseniai aktyviai pradėjo belstis į viso pasaulio festivalius: „Padariau labai paprastai: pasiėmiau iš interneto festivalių sąrašą, užpildžiau krūvą anketų ir pradėjau siuntinėti. Tokiu būdu „SuperM nuotykiai“ į didžiąją dalį festivalių ir pateko. Lietuvoje šis filmas buvo rodomas „Scanoramoje“, kita trumpojo metro kino juosta „Sublimuojanti metamorfozė“ pasirodė šiųmečio „Kino pavasario“ ekranuose. Šie filmukai taip pat „prasisuko“ Kanadoje, Italijoje, Vokietijoje, Rusijoje vykstančiuose festivaliuose.“
Mėgsta ironiją
Inspiracijos ir polėkio kurti Arūnas semiasi iš savo patirties, kitų filmų bei meilės kinui. Jo idėjos, kaip ir dažno menininko, gimsta visai netikėtai. Jas reikia skubiai užsirašyti, nes idėjos turi vieną nemalonų bruožą – taip pat staigiai, kaip ir ateina, išeiti iš galvos. Vėliau, praėjus šiokiam tokiam laiko tarpsniui, Arūnas tas idėjas iš naujo peržiūri, atrenka kurią nors vieną ir josios vedamas kartu su keletu bendražygių sukuria naują filmuką.
Kūrėjas pasakoja, kad stengiasi sukti ironiškus filmukus: „Pašteto brolijoje“ pašiepiama pilkoji visuomenės dalis, naujausia juosta „Sublimuojanti metamorfozė“, kuri pristatoma kaip „trijų modernių menininkų meilės istorija“, labiau primena karikatūrišką ir komišką nei tyrą ir jausmingą meilės pasakojimą.“
Visai neseniai Klaipėdos senamiestyje, prie istorinės „Bohemos“ ir parodų rūmų, veikė meninės pakraipos Vydūno vidurinė mokykla. Tačiau praėjusį rudenį ji buvo perkelta į nuošalesnę miesto vietą, o mokyklos pastatas taip ir liko stovėti apleistas. Tačiau aktyvūs Klaipėdos kultūros veikėjai nesnaudė ir nusprendė bent laikinai ją paversti menininkų dirbtuvėmis. Vienas šios idėjos autorių buvo ir A.Eimulis. Paklaustas, kaip ši buvusi mokykla atsidūrė jo ir bendraminčių žinioje, jis sakė bare sutikęs Klaipėdos miesto mero patarėją Simoną Gentvilą, kuris ir pasakė, kad yra tokia galimybė, nes ta mokykla stovi tuščia: „Jis pasiūlė surinkti chebrą ir tuo užsiimti. Taigi, aš ir puoliau tai daryti. Surinkau kelis žmones ir užsikabinom visi. Tiesa, pagal planą tas patalpas mums davė tik vieniems metams“, – dėsto Arūnas.
Mokyklos pastatą ateityje žadama parduoti arba nugriauti. Sklando gandai, kad net prekybos centrą Vydūno mokyklos vietoje norima pastatyti. „Vis dėlto esmė ne pastatas, o žmonių bendruomenė, – teigia A.Eimulis. – Jeigu tas būrys žmonių, kurie turi savo dirbtuves Vydūno mokykloje, sulips, tuomet, manau, rasti kitą vietą tikrai nebus sunku. Kaip tik po metų kitų žadama baigti kultūros fabriko statybas. Ten visi galbūt ir persikelsime.“
Klaipėdos neišduos
Klaipėdoje yra du kino teatrai: „Forum Cinemas“ ir „Jūratė ir Kastytis“. Šis egzistuoja tiesiogine šio žodžio prasme, nes durys čia atviros labai retai. Šiame kino teatre šįmet vyko animacinių filmų festivalis „Tindirindis“, jaunosios kartos lietuvių režisierių trumpo metro filmų festivalis „Maindfak“, tačiau jie pritraukia visai negausų būrį kino mėgėjų. Tad paklausiau Arūno, ar įmanoma šį kino teatrą prikelti iš mirusiųjų, kaip buvo prikeltas Vilniaus „Skalvijos“ kino teatras? „Ne… Nėra šansų. Pirmiausia, vieta visai nepatogi („Jūratė ir Kastytis“ yra įsikūręs gana toli nuo miesto centro – red. past.) Be to, to kino teatro fojė yra tapusi „marozų landyne“, čia pristatyta lošimo aparatų“, – be užuolankų kalba pašnekovas.
Tačiau vis dėlto klaipėdiečiai be gero kino neliks – filmų režisierius patikina, kad dar statomame kultūros fabrike bus nedidelė salė alternatyvaus kino mėgėjams.
Ateityje Arūnas žada užsiimti vien filmų kūrimu, nes kultūros puoselėjimas, t. y. ne tik kilni idėja, bet ir darbas – begalė skambučių, bendravimo su įvairiausio plauko žmonėmis, – atima daug brangaus laiko. Paklaustas, ar nebuvo kilę minčių emigruoti bent jau į didesnį Lietuvos miestą, režisierius linkteli galvą – juk mažame mieste sunku surasti bendraminčių, filmavimo aparatūros. „Bet aš apsisprendžiau, kad čia yra mano kelias, o Klaipėda yra mano miestas“, – ištikimybę uostamiesčiui prisiekia menininkas.
Po dešimties metų A.Eimulis save įsivaizduoja kuriantį nuostabius mažo biudžeto ir pilnametražius filmus, iš kurių būtų galima išgyventi.
Arūnas rekomenduoja
Taigi, su paskutiniais kavos gurkšniais ir baigėme pokalbį. Vis dėlto dar susigundžiau paklausti apie mėgstamiausią Arūno filmą, juk jo skoniu turbūt abejoti nedera. „Vienas geresnių, kurį tikrai nedažnas yra matęs, – brolių Coenų „The Hudsucker Proxy“. Tai labai didelio biudžeto meninis filmas, kuris finansiškai buvo visai nesėkmingas. Tačiau išties vertas dėmesio“, – rekomenduoja režisierius.
Rašė: Rūta Kazlauskaitė
Nuotraukos: herojaus archyvo