„Agnės Kišonaitės tapyba visiškai neatitinka tradicinės lietuvių tapybos supratimo, kaip pati Agnė – tapytojos. Pagal nusistovėjusį Lietuvos dailės kanoną tapytoja(-as) turėtų beatodairiškai pasikliauti intuicija, nenoru šio pasaulio fenomenus pažinti intelektualiai, o atsiduotų ekspresyviai tapybos raiškai, kad išsiveržtų nevalingos emocijos, užslopinti geismai, fobijos, sapnai, troškimai.“ Taip rašoma dailėtyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės anotacijoje, pristatančioje jaunos tapytojos Agnės pirmąją parodą „Raudona ne mėlyna“.
Baigusi grafinio ir interjero dizaino specialybes Vilniaus dailės akademijoje, Agnė dabar gyvena ir kuria Užupyje. Ten savo namuose įkūrė mažą galeriją „AgneArt“ (agneart.com), kur maišo savo mylimiausias spalvas, priima svečius / pirkėjus, ieško termino, kuriuo galėtų pavadinti savo išskirtinį braižą ir – reikia pasakyti – labai gražiai atrodo. Kitu metu stebi pasaulį, ypač – moteris. Tie reginiai vėliau prasliuogia per Agnės prizmę, išsimaudo dažuose ir tampa akį traukiančiais simboliniais, kartais ir subtiliai ironiškais, šiuolaikinės moters komentarais.
– Kodėl neatrodai kaip padrika menininkė, plaukus sukabinusi pieštuku ir deklaruojanti atsainumą išvaizdai, nes „svarbiausia – kūryba“?
– Aš niekada apie tai negalvojau, specialiai įvaizdžio nekuriu – tiesiog stengiuosi atrodyti taip, kaip man gražu matyti ir kitas moteris. Kartais susidaro įspūdis, kad menininkai pardavinėja savo įvaizdį, o man patinka, kad mano darbai kalba už mane ir aš tampu atraplane veikėja.
– Jei būtum Agnės Kišonaitės vadybininkė ir sutiktum kokį Charlesą Saatchi ar kitą meno kolekcionierių, kaip ją pristatytum?
– Moderni šiuolaikiška tapytoja, aiškiais teptuko potėpiais konstruojanti figūrą, kurianti vaizdą ryškiomis spalvomis. Ji labiausiai mėgsta moterišką tematiką. Pasirinkusi moters atributus (lūpdažius, batelius, rakinę…), simboliškai vaizduoja šiuolaikinę moterį – veiklią, linksmą. Paveiksluose yra daug pačios Agnės. Nors paveikslų siužetai, vizijos jai kyla pamačius ką nors kita, bet juk turbūt ir pamatai dažniausiai tai, kas atspindi tave patį arba kokiu norėtum tapti.
– Kokios pasaulio moterys ar išgalvotos herojės tau irgi kelia norą būti herojiškai, įkvepia moteriškumą?
– „Pusryčių pas Tifani“ pagrindinio vaidmens kūrėja Audrey Hepburn. Daphne Guinness – dėl netikėtų stiliaus detalių. Arba, pavyzdžiui, Alma Adamkienė – garbaus amžiaus moteris, o išlieka dama dama. Tokios damos mane labai žavi.
– Kaip priėjai iki raudonos ir mėlynos? Juk ne visada tavo stilistika buvo tokia?
– Kadangi mokiausi grafinio dizaino, žinau, kad šių spalvų dėl tokio ryškumo nerekomenduojama derinti tarpusavy. Bet aš kaip tik ieškau kontrastingų spalvų sąsajų – ir, manau, man pavyksta. O, pasirodo, ir kitiems patinka. (Juokiasi.)
– Ar neteko už tokį stilių studijuojant pakovoti?
– Akademijoje netapydavau. Tiesiog atlikdavau užduotis, kurias reikalavo atlikti taip, kaip man atrodė geriausia. Tapyti pradėjau jau vėliau, baigusi mokslus. Gegužės mėnesį mano tapybai kaip tik suėjo dveji metai. Sakyčiau, kad kūrybinis kelias dabar tik prasideda, nes mokslai ir yra mokslai. Nors yra sakančių, kad tikras menininkas gali būti tik nesimokęs akademinių reikalavimų, man atrodo kitaip. Nes kartais sugalvoji, ką nori padaryti, o ranka neklauso. Man irgi iš pradžių neišeidavo nutapyti visko, ką sugalvodavau. Bet dėl to buvo labai įdomu!
– Raudona ir mėlyna yra vienos pagrindinių spalvų. Jų būna įvairių atspalvių ir pobūdžių. Gal ir tu savo raudoną ir mėlyną kaip nors identifikuoji?
– Ne, jų niekaip nevadinu – man svarbiausia, kaip tas spalvas išgauti! Kadangi tapau gana didelio formato drobes, be to – akrilu, dėl spalvos tenka pasistengti. Džiūdamas akrilas net keliais tonais pakeičia savo atspalvį, todėl turiu sužiūrėti: kad dažai neuždžiūtų, kad jie vienodai sugultų, kad nebūtų nedailių perėjimų. Nes sumaišius spalva gali atrodyti tinkama, o išdžiūvusi jau nebe ta. Tada vėl iš naujo maišai…
– Kas perka tavo darbus?
– Dažniausiai tai jaunos šeimos. Žmonės atvyksta pasisvečiuoti į mano galeriją, išsirenkame kelis darbus, kad, nuvykę pas juos, galėtume pažiūrėti, kuris labiausiai tiks namų interjerui. Kadangi esu baigusi interjero dizaino specialybę, mielai patariu. Bet įdomu, kad dažnai žmonių išsirinkti darbai taip tinka jų namuose, jog atrodo, kad būčiau tapiusi tai erdvei. Neseniai viena šeima pasiėmė tris darbus, nuvažiavome į jų modernius šviesius namus, kad jie apsispręstų, kurį darbą pasiliks. Detalės taip sutapo, kad jie nusipirko visus tris. Tai yra malonumas!
– Kaip ugdai savo asmenybę?
– Organizuoju meno istorijos paskaitas. Kažkada su drauge bevasarodamos pasikalbėjom, kad būtų gerai atgaivinti meno istorijos žinias. Bet šios srities knygos būna labai nuobodžios ir sugalvojame geriau darytis paskaitas. Radau dėstytoją akademijoje, R.Rachlevičiūtę, kuri be galo įdomiai pasakoja apie XX a. meno istoriją. Iš pradžių manėme, kad tai bus kameriniai susitikimai, bet vėliau ateidavo ne mažiau kaip 10–20 žmonių. Dar lankau kubietiškos salsos pamokas, skaitau ir, aišku, lankau savo tapybos būrelį! (Juokiasi.)
– Ar tapydama klausai muzikos?
– Fone leidžiu serialus arba filmus. Matyt, reikia, kad būtų kur nukreipti žvilgsnį, nes taip, vėl pažiūrėjusi į darbą, pamatau jį kitaip, pastebiu klaidas.
– Iš kitų meno rūšių, su kuria tavo santykiai geriausi?
– Be galo mėgstu eiti į spektaklius, baletus, operas, operetes, koncertus, dalyvauti festivaliuose, keliauti – tai iš tikrųjų duoda daug naujų kūrybinių minčių.
– Jei į tavo darbų parodą įsiveržtų keisti meno vagys ir leistų tau pasilikti vieną savo darbą, kurį gelbėtum?
– Ko gero, tai būtų „Mano mylimiausi bateliai“. Tai pirmas mano ant drobės tapytas darbas, todėl artimas.
– Kokią savo idėją norėtum patentuoti?
– Patentuoti norėčiau savo tapybos būdą: tiksliomis plokštumomis formuojamą tūrį. Kad ir kas ką sakytų, aš nežinau, kas dar tapo tokiais aštriais potėpiais. Būtų gerai tam sugalvoti terminą. Kad nebūtų, kaip minėtoji Ramutė pasakojo, kaip vienam dailininkui, kuris sugalvojo kažką naujo, bet nepavadino, o vėliau tai perėmė kitas menininkas, pritaikė terminą ir buvo minimas kaip pirmasis.
– Su kokiu praeities menininku norėtum iš peties pasikalbėti? Ko paklaustum?
– Mane, aišku, labai žavi klasikai. Gali nuobodžiai skambėti, bet jie buvo genijai. Turbūt jų klausčiau, kaip jie tam tikrus dažų atspalvius sumaišė. Nes, pavyzdžiui, Mikelandželas (man rodos, jis) net nepasitikėjo pameistriais ir pats maišydavo spalvas. Picasso kelias įdomus – būdamas dvidešimties jis jau tobulai tapė realistiškai, vėliau deformuodamas formas ir jas naujai lipdydamas, pradėjo naują kryptį. Dar yra įdomus kūrėjas dizaino srityje – Piero Fornasetti. Iš moterų įdomi Tamaros de Lempickos istorija ir kūryba. Įdomu, kaip anksčiau žmonės kūrė vos ne iš bado, iš skurdo. Mano istorija tokiu atveju visai neliūdna, bet savo kūryba norėčiau jiems prilygti.
Iš raudonos ir mėlynos gyvenimo
Dėl savo akiplėšiškumo tai dažniausios reklamose naudojamos spalvos. Kelios galimybės suasmeninti raudonas: Cinoberis – gamtoje randama matinė oranžiška raudona, Karminas – gili gili rubino raudona, Venecijietiška Raudona – rudraudonė plytos spalva. Tai ne skraistės raudonis erzina bulius – jie neskiria spalvų. Esama tyrimų, kurie sako, kad bet kokia raudonos spalvos užuomina gali sutrikdyti laikant egzaminą. Tai siejama su tuo, kad klaidos mokyklose žymimos raudonu rašikliu. IKB – menininko Yveso Kleino patentuota mėlyna spalva, kuria jis darė viską – nuo mėlyno kvadrato iki tapymo ant moters kūno. Ji vadinama ultramarinu – maždaug, užjūriška. Senovės Romoje tarnai vilkėjo mėlynais apdarais. Spėjama, kad iš ten kilo policininkų uniformų spalva. Anksčiau mėlyna buvo mergaičių spalva. Prisimenat Mergelės Marijos įvaizdį? Tai iš ten.
Rašė: Tautė Bernotaitė
Nuotrauka: Oksanos Točickajos (OKTO)
