Vasaromis galima irtis per naktinį ežerą. Arba žygiuoti žiogais nusagstyta pieva. Berti smėlį ant mylimojo ar mylimosios pilvo. Iškeliauti pakeleivingomis mašinomis į pasaulio kraštą. Užsidaryti vienuolyno celėje. Dar galima dainuoti ir šokti lietuje – bet tai jau primena filmą. O filmai – rimta priežastis susirangyti prieš ekraną ir, pasirodžius titrams, pasinerti į svetimą vasarą. Ta proga rekomenduoju keletą subjektyvių šedevrų tiems, kuriems patinka geri filmai.
Catherine Breillat „Mėlynbarzdis“ („Le Barbe bleue“), 2009 m.
XVII a. liaudies pasaka apie baisųjį Mėlynbarzdį ir krauju suteptą raktelį atgyja prancūzų režisierės Catherine Breillat filme „Mėlynbarzdis“. Kas būtų, jeigu į pasaką pažvelgtume realistiškiau? Pavyzdžiui, kaip jautėsi jaunoji nuotaka, patekusi pas daug vyresnį ir bjaurios išvaizdos jaunikį? Kaip atrodė mergaitės ir senio pirmoji naktis? Ar Mėlynbarzdis mylėjo savo jaunąją žmoną? Į panašius klausimus mėgina atsakyti režisierė, kuri garsėja giliais moteriškų personažų psichologiniais pjūviais. Filmą žiūrėti verta išsiilgusiems kostiuminių dramų, feministėms, pasakų mėgėjams.
Panašūs filmai: „Sleeping Beauty“ (rež. Julia Leigh, 2011m.), „Fat girl“ (rež. C.Breillat, 2001 m.), „Beauty and the Beast“ (rež. Jeanas Cocteau, 1946 m.)
Joelo Coeno „Bartonas Finkas“(„Barton Fink“), 1991 m.
Įsivaizduokite save rašytojo kailyje – esate gabus, iš jūsų daug tikimasi. Gaunate viešbutį, pinigų ir laiko. Tereikia rašyti ir parašyti bestselerį. O ką daryti, jeigu kaip tyčia nėra įkvėpimo? Su tokiais sunkumais ir susiduria scenaristas Bartonas Finkas. Gabus vyrutis gauna pasiūlymą rašyti scenarijus Holivudui. Artėja sutarto termino pabaiga, o Bartonas vis dar neturi parašęs nė eilutės. Laimė ar nelaimė, jo viešbučio kaimynas yra prekiautojas, nieko bendro su literatūra neturintis Čarlis. Netikėtos filmo situacijos, simbolizmas ir pabaiga patiks tiems, kurie mėgsta juostas apie kūrybą, myli brolius Coenus ir nenori lengvai sukramtomo kąsnelio. Nežiūrėkite šio filmo pavargę.
Panašūs filmai: „Adaptation“ (rež. Spike’as Jonze, 2002 m.), „Naked Lunch“ (rež. Davidas Cronenbergas, 1991 m.), „Reprise“ (rež. Joachimas Trieras, 2006 m.)
Romano Polanskio „Kartus mėnuo“ („Bitter Moon“), 1992 m.
Nesibaigianti kelionė jūra į Indiją, nuobodoka jauna anglų porelė ir netikėta pažintis su bekoju vyriškiu bei jo gražuole žmona. Daug kritikos susilaukęs filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka dar jaunutė R.Polanskio žmona Seigner, kaltintas nenatūralia vaidyba, nenatūraliomis situacijomis ir pornografija. Nesistebiu, jeigu jums, kaip ir man, filmas vis tiek patiks. Filme daugybė jaudinančiu kadrų (pvz., pusryčių su pienu ir nuogomis krūtimis scena), todėl atidžiai pasirinkite, su kuo norėtumėte šią juostą žiūrėti.
Panašūs filmai: „Last Tango in Paris“ ( rež. Bernardo Bertolucci, 1972 m.), „The Night Porter“ (rež. Liliana Cavani, 1974 m.), „The Piano Teacher“ (rež. Michaelis Haneke, 2001 m.)
Kiros Muratovos „Asteninis sindromas“ („Астенический синдром“), 1989 m.
Viena įtakingiausių ir laisviausių šiuolaikinio „rusakalbio“ kino režisierių Kira Muratova Sovietų Sąjungos saulėlydyje sukūrė ekscentrišką, sovietinio žmogaus realybę pašiepiantį filmą „Asteninis sindromas“. Filmas susideda iš dviejų dalių – pirmoje matome radikaliai agresyvią moterį, kuri palaidoja savo mylimą vyrą ir pradeda siautėti po miestą (po premjeros juosta iškart sulaukė cenzūros dėmesio dėl nešvankios veikėjos kalbos). Antroje filmo dalyje vaizduojamas radikaliai pasyvus mokytojas, kuris serga nevalingu miego sindromu. Filme daug sovietinės agresyvios realybės metaforų, ironijos. „Asteninį sindromą“ žiūrėti verta, jeigu norite grįžti kelis dešimtmečius atgal į praeitį, patirti atpažinimo momentą, nustebti. Šio filmo neįmanoma žiūrėti tiesiog.
Panašūs filmai: „The Dekalogue“ (rež. Krzysztofas Kieślowskis, 1989 m.)
Wernerio Herzogo „Žmogus grizlis“ („Grizzly Man“), 2005 m.
Dokumentinių filmų meistras Herzogas keliavo į Aliaską ir kalbino žmones, pažinojusius grizlių ir laukinės gamtos išsaugojimo aktyvistą Timothy Treadwellą. Vaikinas net 13 vasarų praleido vienas tarp meškų, kurias fiksavo rankine kamera. Timothy norėjo įrodyti žmonėms, kad laukiniai meškinai nėra tokie pavojingi, kaip atrodo. Jis sakė, kad jaučiasi priimtas į grizlių gaują, o kartais ir pats patikėdavo esąs grizlis. Tryliktąją vasarą su savimi į negyvenamą Aliaską jis pasiėmė ir mylimąją. Kamera užfiksavo jų paskutinius klyksmus, kai porelę užpuolė ir suėdė grizlis. Įtaigus ir liūdnas filmas apie žmogų, kuris pasiaukojo dėl savo idėjos.
Panašūs filmai: „The Wild Parrots of Telegraph Hill“ (rež. Judy Irving, 2003 m.), „Never Cry Wolf“ (rež. Carrollas Ballardas, 1983 m.), „Into the Wild“ (rež. Seanas Pennas, 2007 m.)
Johno Waterso „Moters bėda“ („Female Trouble“), 1974 m.
Jeigu pasiilgote aštrių, andergraundinių filmų, režisierius J.Watersas ir jo mūza Divine bus pats tas. Filmas apie labai gražią-negražią moterį, kuri netgi nėra moteris. J.Watersas garsėjo savo pomėgiu pasirinkti tik labai kitoniškus, standartų neatitinkančius žmones. Taip pasaulyje atsirado H.G.Milsteado vaidinamas Divine personažas – itin ekscentriška moteris, turinti įrodyti pasauliui, kad būtent ji yra gražuolė. Iškrypėliai, orgijos ir absurdas – neįtikima, kad tai dalykai, kuriuos jie išdarinėjo prieš keturis dešimtmečius!
Panašūs filmai: „Pink Flamingos“ (rež. J.Watersas, 1972 m.), „Bad Boy Bubby“ (rež. Rolfas de Heeras, 1993 m.), „Visitor Q“ (rež. Takashi Miike, 2001 m.)
Volkerio Schlöndorffo „Skardinis būgnelis“ („The Tin Drum“), 1978 m.
Günterio Grasso romano ekranizacija apie vaikiškumą. Mažasis Oskaras jau nuo gimimo turi nuomonę apie ydingą suaugusiųjų gyvenimą. Protestuodamas jis nusprendžia nebeaugti, tad gavęs trečiojo gimtadienio proga skardinį būgnelį, nutaria toks ir likti – amžinai mažas. Filmas vyksta nacių okupacijos laikais, scenos šokiruojančios ir kartais šlykščios, tačiau neprarandančios savo meninio įtaigumo. Nepaprastai keista amžina vaikystė, nekliudanti įsimylėti, pačiam tapti tėvu ar dalyvauti lemiamuose suaugėlių sprendimuose. Nežiūrėkite šio filmo valgydami, nes galite pasijusti kaip viena iš filmo personažių, turinčių suvalgyti iš arklio galvos ištrauktą ungurį.
Panašūs filmai: „La Strada“ (rež. Frederico Fellini, 1954 m.), „Tommy“ (rež. Kenas Russellas, 1975 m.)
Antono Corbijno „Kontrolė“ („Control“), 2007 m.
Filmas apie praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtojo britų roko grupės „Joy Division“ vokalisto Iano Curtiso gyvenimą. Juosta prasideda nuo muzikanto paauglystės ir baigiasi savižudybe. Nuostabi aktoriaus Samo Riley vaidyba leidžia besąlygiškai suprasti vargšą genijų I.Curtisą, kurio gyvenimą slėgė epilepsijos priepuoliai, nesėkminga santuoka ir depresija. Patiks visiems „Joy Division“ gerbėjams ir tiems, kurie vis dar šios grupės neatrado.
Panašūs filmai: „Ray“ (rež. Tayloras Hackfordas, 2004 m.),„The Doors“ (Oliveris Stone’as, 1991 m.),„La vie en rose“ (rež. Olivier Dahanas, 2007 m.) , „The Buddy Holly Story“ (Steve’as Rashas, 1978 m.).
Emiro Kusturicos „Pogrindis“ („Underground“), 1995 m.
Puiki komedija, kurią galima žiūrėti tikrai ne vieną kartą. Traktatas buvusiai Jugoslavijai, tikrų draugų išdavystės ir meilės istorija, kuri prasideda per Antrąjį pasaulinį karą ir baigiasi kapitalistinio pasaulio aušroje. Komiškas siužetas atskleidžia skaudžius Balkanų istorijos užkaborius. Pavyzdžiui, bombarduojamą zoologijos sodą ir laisvėje tursenančius dramblius bei liūtus. Charizmatiški veikėjai, puiki Gorano Bregovičiaus muzika ir su niekuo nesupainiojamas E.Kusturicos pasakojimo stilius prasmingai okupuos kelias jūsų gyvenimo valandas.
Panašūs filmai: „A Serbian Film“ (Srdjanas Spasojevičius, 2010 m.), „Here and There“ (Florinas Antonas, 2009 m.)
Rašė: Jurga Tumasonytė