Kaip Lietuvoje sukurti gerą filmą, uždirbti krūvą pinigų ir prisivilioti milijonus turistų? Paprasta – reikia daryti tai, ką daro Paryžius, Niujorkas, Londonas, Roma ir kiti gudručiai. Visi šitie miestai investuoja babkes į filmus apie save. Juostas režisuoja puikūs režisieriai ir vaidina geidžiami aktoriai. Visas pasaulis pažiūrės, sužinos apie Marijos žemę ir užsimanys atvažiuoti pas mus.
Puikiausia tokio verslo plano iliustracija – filmas „Viki Kristina Barselona“. Neoficialiais duomenimis, Barselonos valdžia sumokėjo Woody Allenui milijoną JAV dolerių, kad filmas būtų susuktas būtent šiame mieste. Ko nepadarysi už pinigus, ypač didelius, – W.Allenas ne tik perkėlė filmo veiksmą į katalonų sostinę, bet net ir pavadinime panaudojo miesto vardą. Visas filmas kainavo 15 mln. JAV dolerių, o uždirbo mažiausiai 100 mln. dolerių.
Užteks Lietuvos laukams vaidinti Sibirą, miškams – Šervudą (giria, kurioje su savo šaika siautė Robinas Hudas), Vilniui apsimetinėti Amsterdamu, o Vingio parkui – Kvala Lampūru. Laikas būti savimi. Tam, kad bent vienas mūsų pateiktas scenarijus būtų įgyvendintas, tikrai užteks Turizmo departamento metinio biudžeto. Ir tai būtų pati geriausia investicija!
„Vidurnaktis Kaune“
Jei rastume tą milijoną dolerių, tai ir samdykime patį Woody bei padarykime filmo „Vidurnaktis Paryžiuje“ tęsinį. Įsivaizduokime tokį scenarijų: amerikietis rašytojas atvyksta į tarptautinę konferenciją Kaune. Po paskaitų ir seminarų pagrindinis veikėjas išeina pasiblaškyti po naktinį Kauną. Prie jo sustoja paslaptinga mašina ir išsigabena jį į tarpukario laikus. Rašytojas aplanko Konrado kavinę, kur diskutuoja apie kūrybą su mūsų dainiais Kaziu Binkiu ir Petru Cvirka, o vėliau „Metropolio“ restorane iki soties prisigurkšnojęs krupniko su ką tik nuo scenos nulipusiu dainininku Danieliumi Dolskiu išdrįsta užkalbinti žavią damą – artistę Antaniną Vaičiūnaitę, kurią, žinoma, kaip mat įsimyli. Ryte nubunda ir nesuvokia – ar tas mūsų kultūrinis gyvenimas toks turtingas, ar tai tebuvo gražus sapnas.
Pavojus: Laisvės alėjoje jau seniai neliko tos bohemiškos dvasios, tad filmu susižavėję ir į Kauną atvykę užsieniečiai gali nusivilti Laikinąja sostine.
Nauda: gal sukūrus tokį filmą, Laisvės alėja kaip tik atsigautų?
„Geriausi egzotiškieji Šventosios namukai“
Scenarijų pasivogtume iš Indijos turizmo departamento finansuoto filmo „Geriausias egzotiškas „Marigold“ viešbutis“. Pamėginkime įsivaizduoti: skandinavų pensininkai patiki gražia brošiūra ir atvažiuoja praleisti vasaros į artimą, bet nežinomą užsienį. Nusileidusius Palangos oro uoste ankstų birželį taksi juos veža maždaug dešimt kilometrų ir apnakvindina sezonui dar nepasiruošusiame Šventosios miestelyje. Taip, tuose legendiniuose namukuose – su bendrais visai stovyklavietei tualetais ir virtuve, pro sienas kiaurai košiančiu vėju ir tarybiniais baldais. Iš pradžių jie šokiruoti, bet netrukus mezgasi meilės istorijos, po truputį Šventoji bunda iš sąstingio, atsidaro kavinės, „Titanike“ pradeda koncertuoti Lietuvos scenos grandai, kadruose vis šmėkščioja Žvejo dukros (statula, vaizduojanti tris panas, laukiančias bernų, iš jūros grįžtančių) ir platieji auksinio smėlio paplūdimiai. Pensininkai atranda jaunystę širdyje ir negali atsidžiaugti Lietuvos pajūrio grožiu.
Nauda: kaip pagrindinę filmo žvaigždę reikėtų kviesti Agnethą Fältskog iš ABBA. Agnethos sugrįžimas į viešąjį gyvenimą garantuotų gerą piarą ne tik pačiai aktorei ir dainininkei, bet ir filmui. Aplink ją susiburtų skandinavų aktoriai, kurių vardų niekas nežino, bet veidai atrodo labai pažįstami.
Pavojus: filmas nebūtų didelis tarptautinis hitas, bet vis dėlto gal mums to užtektų? Juolab kad pasiektume tikslinę auditoriją – turtinguosius kaimynus iš kitapus Baltijos.
„Pagirios Vilniuje“
Šio filmo veiksmas turėtų suktis Vilniuje. Grupelė šaunių britukų prieš draugelio vestuves keliauja audringai atšvęsti bernvakario į kokią Prahą ar Rygą. Skrendant sugenda lėktuvas ir yra priverstas nutūpti Vilniuje (gal filmą sutiktų finansuoti „Wizzair“, jei rodytume „Ryanair“ lėktuvą – arba atvirkščiai). Bičiukai neturi kur dėtis, kaip tik praleisti savaitgalį mūsų sostinėje ir audringai pašėlti. Jaunikį galėtų vaidinti Ryanas Goslingas – taip filmą mielai žiūrėtų ir tikslinės auditorijos antros pusės.
Nauda: išsireklamuotų Vilniaus barai su jau nebe tokiu pigiu ir nebūtinai lietuvišku alumi, o jei būtų side-story apie kokį geek’ą veikėją, tai ir šiek tiek kultūros galėtume parodyti.
Pavojai: ar tikrai norime, kad po senamiesčio gatves besišlaistantys girti užsieniečiai šlapintųsi ant mūsų prezidentūros?
Rašė: Dovydas Kiauleikis