Johnas Burdettas
BANKOKO TATUIRUOTĖ
IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ DARIUS KAUNELIS. VILNIUS, „BALTOS LANKOS“, 2012 M.
Regis, tampu tikru Johno Burdetto netradicinių detektyvų gerbėju. Jau esu pristatęs pirmąjį lietuviškai išleistą jo romaną „Bankoko 8“, o dabar pasirodė ir antrasis.
Šio romano receptas toks pats: Tailando karališkosios policijos detektyvas Sončajus Džitpličipas gauna naują bylą – viename iš Bankoko viešnamių, kuris priklauso Sončajaus motinai ir jo viršininkui pulkininkui Vikornui, nužudomas svetimšalis. Paaiškėja, kad tai CŽV agentas. Į vis sudėtingėjančią bylą įsipainioja daugiausia pelno duodanti viešnamio mergina Čanija, JAV šnipai, musulmonų fundamentalistai ir narkotikų mafija.
Paprastam detektyvų rašytojui pakaktų ir šios intrigos, tačiau J.Burdettui to maža. Jis stačia galva įmurdo skaitytoją į spalvingą, tirštą ir mįslingą tajų gyvenimo ir mąstymo būdą. Sunku suvokti, kaip britui pavyksta sukurti tokią autentišką atmosferą, bet už tai jam galima tik paploti ar nusilenkti.
Pagal žanrą J.Burdetto romanai būtų artimi noir detektyvams: kekšės, gangsteriai, fatališkos moterys ir dūžtantys likimai. Bet skaitant neapleidžia įspūdis, kad patekai į misteriją. Juk Sončajus – praktikuojantis budistas ir jo akimis visi nusikaltimai bei žmogiškosios dramos įgyja daug gilesnį matmenį. Religija padeda išsiaiškinti nusikaltimo priežastis, nustatyti žmonių elgesio motyvus, o pats nusikaltimo tyrimas – išsivalyti karmą arba ją dar labiau užteršti. Nelygu kaip pasielgsi.
Detektyvo Sončajaus žavesiui sunku atsispirti – jis nepraleidžia progos su kandžia ironija įkąsti vakariečiams ir jų gyvenimo būdui, bet nepamiršta su kiek švelnesniu humoru krimstelėti ir saviesiems tajams. Jis filosofuoja, įsitraukia į amžiną dviejų civilizacijų – Rytų ir Vakarų –gretinimo bei lyginimo žaidimą. Ir nuolaidų nedaro nei saviems, nei vakariečiams.
Visa tai kilsteli šį trilerį į gerokai aukštesnį lygmenį – ant tos kartelės, kur tupi didieji noir meistrai Paulas Austeris, Paulis Theroux. Siurrealistiniai J.Burdetto personažai tikrai peržengia žanro ribas. Protingas, šmaikštus, intriguojantis ir netradicinis romanas.
Eowyn Ivey
SNIEGO VAIKAS
IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ AUDRONĖ JONIKIENĖ. VILNIUS, „METODIKA“, 2012 M.
Pastaruoju metu tiek kine, tiek televizijoje, tiek literatūroje pastebimas tradicinių pasakų perrašymo, permąstymo ir perkūrimo bumas. Postmodernizmas (kad ir kas jis būtų), regis, baigėsi, ir pasakos tampa nebe koliažo objektu, o būdu šiuolaikiniam pasauliui suvokti. Juk pamatiniai egzistencijos dalykai nesikeičia.
Jaunos Aliaskoje gyvenančios autorės debiutinis romanas „Sniego vaikas“ skaitytojų ir kritikų buvo sutiktas tikra susižavėjimo audra, paskelbtas viena įdomiausių 2012 m. knygų. Ta proga derėtų pridurti, kad „Metodika“ pastaruoju metu džiugina operatyviai ir gerai išleidžiamomis įdomiomis anglų ir amerikiečių literatūros naujienomis.
„Sniego vaikas“ perpasakoja seną legendą apie bevaikės poros iš sniego nulipdytą mergaitę Snieguolę, paslaptingai atgijusią ir tapusią bevaikei šeimai tikra dukra. E.Ivey romanas nukelia į 1920-ųjų Aliaską. Vaikų neturintys sutuoktiniai Džekas ir Meibelė gyvena atokiame ūkyje, atšiaurios Aliaskos gamtos apsuptyje ir dirba sekinantį darbą. Juos slegia vienatvė, jie ima tolti vienas nuo kito, bet kartą, iškritus pirmajam sniegui, apimti nežaboto šėlsmo, jie iš sniego nulipdo mergaitę. Kitą rytą vaiko nebėra, bet sutuoktiniai vis dažniau miške susiduria su paslaptinga, kartu su lape medžiojančia šviesiaplauke mergaite.
Romane kalbama apie dviejų pusamžių žmonių bandymą prisijaukinti laukinę Aliaskos gamtą, apie netektį, meilę, skausmą ir laimės paieškas. Tai amžinas pasakojimas apie civilizacijos ir gamtos susidūrimą, jų kovą.
E.Ivey puikiai pavyksta pasakoti jautriai, bet nesentimentaliai, ji nenusirita į banalybes. Bet nepateikia ir aiškių atsakymų. Skaitytojui knietintis klausimas, ar mergaitė tikra, ar į jų gyvenimą įžengė pasaka ir stebuklas, taip ir lieka neatsakytas.
Tačiau tikrasis šios knygos veikėjas – Aliaskos gamta. Ji aprašyta meistriškai, puikiai perteiktas Aliaskos atšiaurumas, didybė, gamtos įvairovė. Nenuostabu. Juk autorė pati ten užaugusi, jos vyras – jūrų biologas. Jie patys gyvena gamtos prieglobstyje, žvejoja lašišas, renka uogas, medžioja elnius, briedžius ir lokius. Tad, jei apie Aliaską esate skaitę tik romantiškose ten trumpai apsilankiusio Jacko Londono knygose, jums derėtų atsiversti E.Ivey „Sniego vaiką“.
Johnas Dos Passosas
MANHATANO STOTIS
IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ POVILAS GASIULIS. VILNIUS, „BALTOS LANKOS“, 2012 M.
Teneatbaido jūsų žodžiai „modernizmo klasika“. Kartu su Ernestu Hemingway ir F.Scottu Fitzgeraldu vienu svarbiausių prarastosios kartos autorių laikomo Johno Dos Passoso romanas tiesiog kunkuliuoja gyvybe.
Ši knyga – tarsi simfoninio orkestro atliekamas kūrinys arba audringa, vingri džiazo improvizacija. O gal didžiulė, marga, įvairialypė freska. Romanas nukelia į praėjusio amžiaus pradžios Niujorką. J.Dos Passosas užsimoja plačiai – jis stengiasi parodyti visą milžiniško miesto socialinį ir kultūrinį skerspjūvį. Skaitytojas apsilanko ir prašmatniuose apartamentuose, spindinčiuose dangoraižiuose, puošniose gatvėse ir dvokiančiuose skersgatviuose, dokuose ir landynėse, teatruose ir prastos reputacijos užeigose. Jis stebi bohemos ir anarchistų, imigrantų ir turčių, maklerių ir stalių, valkatų ir advokatų bei politikų gyvenimą.
Personažų šiame romane – pusė miesto: vieni jų trumpai šmėsteli ir dingsta, kitų gyvenimą sekame kurį laiką, trečių – iki liūdno ar linksmo, bet neišvengiamo galo. Į jų gyvenimus įterpiamos dainų nuotrupos, vidiniai monologai, laikraščių straipsniai ir antraštės. Tad nieko nuostabaus, kad romanas retkarčiais lyginamas su Jameso Joyce’o „Ulisu“. Tiesa, tai dinamiškesnis ir paprastesnis variantas.
J.Dos Passosas sukūrė himną Niujorkui, miestui, kuriuo galima arba žavėtis, arba jo neapkęsti. Tai jis visų veikėjų gyvenimo centras, prasmė ir tikslas. Vienus Niujorkas praryja ir sutriuškina savo žabtais nė nemirktelėjęs, kiti pasiekia šlovę, prasimuša į viršų, bet visų sielose ir protuose šis miestas palieka neišdildomą žymę.
„Manhatano stotis“ – sudėtingas kūrinys, todėl ypač džiugu skaitant matyti puikų vertėjo darbą. Jis beveik idealus. Apie retą verstinę knygą šiais laikais galima pasakyti, kad skaityti ją „skanu“. Šiuo romanu tikrai galima skonėtis – tiek vertėjo atskleista turtinga kalba, tiek autoriaus virtuoziškai pinamais likimais. Labai gerai išversta XX a. klasika.
Peteris Høegas
DRAMBLIŲ PRIŽIŪRĖTOJŲ VAIKAI
IŠ DANŲ KALBOS VERTĖ RŪTA POŠKUTĖ-ANDREIKIENĖ. VILNIUS, „TYTO ALBA“, 2012 M.
Pastaruoju metu lietuvių skaitytojai dažnai penimi niūriais skandinavų trileriais, tarsi pamirštant, kad šių šalių literatūros tradicijoje (ypač vaikų literatūros) esama daug džiugių, šviesių, sąmojingų, rimtus dalykus gvildenančių knygų.
Viena tokių – mums visiems puikiai pažįstamo danų rašytojo Peterio Høego naujas romanas. Tai savotiška Pepė Ilgakojinė suaugusiesiems arba, tiksliau, suaugusiems, bet iš vaikystės neišaugusiems. Čia rašytojas ėmėsi tikrai rimtos temos – mūsų vidinių dramblių, t. y. ilgesio to, kas yra daug didesnis už mus. O kas tai gali būti? Gyvenimo prasmė. Dievas. Laimė. Tikėjimas.
Romane aprašoma tokių dramblių tiesiog apsėsta pakrikusi genijų Finų šeima: tėvas pastorius, motina vargonininkė ir trys jų vaikai. P.Høegas šįkart pataikė į pasaulinę tiek kino (prisiminkime Wessą Andersoną), tiek literatūros madą – rašyti ekscentriškos šeimos gyvenimo sagą. Dera pripažinti, kad jis tai daro labai elegantiškai, išradingai, šmaikščiai (juoksitės ne kartą ir garsiai) ir žaviai.
Taigi, vieną gražią dieną tėvai paslaptingai dingsta. Žinodami, kad šie jau buvo įsivėlę į nemalonumus su policija dėl abejotinos kilmės stebuklų (pvz., sudegintų daugiau nei dvidešimties milijonų kronų, kuriuos išradingieji tėveliai planavo stebuklingu būdu atkurti, bet jiems nepavyko), vaikai leidžiasi jų pėdomis.
Keturiolikmetis Pėteris ir jo šešiolikmetė nepaprastai protinga sesuo Tiltė per šias paieškas susidurs su netikrais pranašais, pamišėliais (ko vertas vien grafas narkomanas, kuriam mėlynieji nykštukai Danijos miškuose renka haliucinogeninius grybukus), ezoterikais, Interpolu ir teroristais. Turiu dar pridurti, kad sveiko proto personažų šioje knygoje neradau nė vieno. Išskyrus Finų šeimos šunį Baksterį ir jo šeimininką keturiolikmetį Pėterį, kuriam visoje šioje beprotybėje pavyksta subręsti ir daug ką suprasti.
P.Høegas sukūrė išdykėlišką avantiūrinį romaną su trilerio prieskoniu. Jame vieni įvykiai veja kitus, o nuo personažų margumo ir ekscentrikos raibsta akys. Kartais ima atrodyti, kad autorius jau perlenkė lazdą, bet jis moka laiku surimtėti ar papokštauti ir pasakojimas, šaudydamas fejerverkus, vėl smagiai rieda tolyn.
Linksma, pilna šviesos, o kartais ir skaidraus liūdesio knyga. Kaip tik vasarai.
Rašė: mb