Pažįstantys Ričardą Marcinkų pirmiausia apibūdins jį kaip neieškantį žodžio kišenėje. Paauglystėje išgąsdinęs tėvus, kai metė mokyklą dėl esą pelningo karstadirbio darbo, šiandien jis atstovauja jaunųjų Lietuvos kino režisierių kartai ir turi savo verslą. Beje, jaunuoliu nebelabai jį pavadinsi – Ričardas jau Kristaus amžiaus.
Ričardas juokauja, kad gerai žino, kokių filmų kurti nenori, – apie lauke augančią vienišą pušį. Taip jis vadina visas nuobodžias ekrano istorijas. Jis renkasi šmaikštų pasakojimo būdą, o tai patinka žiūrovams. Du kartus iš eilės šio režisieriaus trumpo metro filmai – „Pravalas“ ir „Game over“ – rodyti tarptautiniame festivalyje „Kino pavasaris“. Neseniai jis baigė filmuoti dar vieną trumpo metro filmą „Expermenas“ ir juo jau domisi keli festivaliai.
– Naujausiame tavo režisuotame kūrinyje „Expermenas“ vaidina žinomi dainininkai Mantas Jankavičius ir Marijonas Mikutavičius. Kaip prikalbinai juos filmuotis?
– Abu jie yra geri mano bičiuliai. Žiemą kartu slidinėjome kalnuose, tada ir pasiūliau. Matyt, draugai tiki manimi. Taip pat džiaugiuosi, kad sutiko nusifilmuoti ir šiemet „Sidabrinę gervę“ laimėjęs aktorius Marius Repšys, Auksinio scenos kryžiaus savininkė Toma Vaškevičiūtė, taip pat puikus vyresnės kartos aktorius Šarūnas Puidokas ir atradimas man – Severija Janušauskaitė („Anarchija Žirmūnuose“ – red. past.) bei Josifas Baliukevičius. Visi aktoriai dirbo be atlygio.
– Išties tau sekasi – esi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ketvirtakursis, o jau dvejus metus iš eilės tavo trumpo metro filmai buvo rodomi tarptautiniame festivalyje „Kino pavasaris“. Kurso draugai nepavydi?
– Nemanau, jų filmai irgi dalyvauja festivaliuose. Žinoma, mano situacija kitokia – jau turiu gyvenimo patirties, kuri režisūroje svarbu. Taip pat užsidirbu pinigų, kuriuos galiu investuoti į filmų kūrimą, pažįstu daug kino pasaulio profesionalų, kurie man nemokamai padeda filmavimo aikštelėje. Juk studentų filmai gauna menką finansavimą, jie daromi iš idėjos. Beje, esu dėkingas prodiuseriui Žilvinui Naujokui („Tadas Blinda. Pradžia“ – red. past.), kuris simboliškai parėmė mano filmą.
– Kodėl filmavote kino kamera? Juk filmuojant vaizdo kamera galima pataupyti!
– Taip, filmavome 16 mm kino juosta, kurią man padovanojo bendrakursis, laimėjęs ją viename vorkšope. Nufilmuoti į kino juostą yra kiekvieno jauno kūrėjo svajonė. Dabar ji nebenaudojama – dažniausiai filmuojama skaitmeninėmis vaizdo kameromis, kuriomis galima padaryti kad ir 10 dublių, filmuoti net repeticijas. O juostą reikia taupyti. Ir kai girdi kameros sukimo garsą, sekundė – 24 kadrai, tada pradedi galvoti, kada pasakyti „stop“. Beje, turėjome streso ryškindami juostą. Operatorius vežė ją į Maskvą, į VGIK institutą, kuriame studentams taikomos nuolaidos. Baltarusijos ir Rusijos pasienyje iš karto prisistatė muitininkai. Kai paklausė „Što v karobačkie?“ („Kas dėžutėje?“ – rus.), teko duoti 100 dolerių kyšį, kad tik neprašytų atidaryti. Juk juostą apšviesi, ir filmui – viso gero. Grįždamas dar 100 dolerių davė dėl šventos ramybės. (Šypsosi.)
– Kur semiesi įkvėpimo filmuojamoms istorijoms?
– Iš gyvenimo, kuris labai margas. Daug istorijų išgirstu bendraudamas su žmonėmis. Pavyzdžiui, debiutiniame trumpo metro filme „Pravalas“ pasakoju, kaip vaikinas ir jo mergina slapta vienas nuo kito svetimais vardais užsiregistruoja pažinčių portale. Ir nieko neįtardami susitaria dėl pasimatymo. Šios istorijos neišgalvojau – panašiai nutiko mano draugams.
– Kiek žinau, tavo gyvenimas taip pat nenuobodus – į nuotykius ir azartą esi linkęs nuo vaikystės.
– Taip. Dar ketvirtoje klasėje eidavau žaisti ką tik Lietuvoje atsiradusiais lošimo automatais, kur reikėdavo išsukti tris vienodus paveiksliukus, kad laimėtum. Leisdavau tėvų pietums duotus pinigus, nes norėdavau sumą pasidvigubinti, kad galėčiau nusipirkti tuo metu populiarios „Donald“ gumos. O paaugęs buvau sugalvojęs dar geresnį būdą užsidirbti pinigų. Vienuoliktoje klasėje vietinėje Kelmės (gimtojo miesto – red. past.) įmonėje man pasiūlė kalti karstus, už vieną dieną – 50 litų. Dar nepradėjęs dirbti svajojau, kaip įsigysiu automobilį. Pasakiau mamai, kad mokykloje lietuvių kalbos mokytoja ant manęs užsisėdo, tad greičiausiai negausiu trimestre gero pažymio ir negalėsiu stoti į savo norimą fotografiją. Todėl atidaviau visus vadovėlius ir iš vidurinės mokyklos išėjau į vakarinę, kurioje neva daugiau šansų baigti geresniais pažymiais, o dienomis planavau dirbti. Deja, tie, kurie siūlė kalti karstus, pasirodo, buvo aferistai, tenorėję už tarpininkavimą įdarbinant gauti iš manęs 100 dolerių. Sužinojo mama, teko grįžti į įprastą mokyklą ir atsiprašyti visų mokytojų, nes išėjau negailėdamas keiksmažodžių…
– Kaip suprantu, nuo vaikystės labai troškai užsidirbti.
– Ir užsidirbdavau. Nuo septintos klasės buvau mokyklos fotografas. Vėliau vestuves fotografuodavau. Čia buvo mano aukso gysla. Nuotrauką padaryti kainuodavo litą, o parduodavau už tris. 200 proc. pelnas. Galėdavau nusipirkti kedus, kurie būdavo patys madingiausi, pūstą striukę, brangiausius džinsus. Dabar tiek neturiu pinigų, kiek tada turėdavau.
– Manei, kad fotografija ir toliau bus ta aukso gysla, todėl įstojai mokytis šios specialybės?
– Taip, įstojau į tuometę Vilniaus aukštesniąją technologijos mokyklą. Baigiau, bet fotografu netapau.
– Kodėl?
– Nes nuėjau dirbti operatoriumi į Lietuvos televizijos naujienų tarnybą. Tas darbas mane žavėjo nuo vaikystės. Pamenu, kai per „Žinias“ rodydavo kokius 20 operatorių, besigrumdančių alkūnėmis dėl geresnio kadro. Norėjau būti tarp jų, man tai atrodė dinamiška ir įdomu. Ir išties tas darbas buvo toks: pirmą valandą dienos filmuoji, kaip prezidentas Valdas Adamkus spaudžia ranką į svečius atvykusiam užsienio prezidentui, o paskui važiuoji į Šalčininkų rajoną, kur policija rado jau 2 savaites prabuvusius negyvus žmones. Be to, kadangi buvau jaunas ir entuziastingas, mane imdavo į komandiruotes – esu išvažinėjęs visą Europą.
– Bet vis tiek atsibodo ir šis įdomus darbas…
– Po kelerių metų supratau, kad nenoriu dirbti už fiksuotą atlyginimą, ir įkūriau savo videopaslaugų įmonę, kuri veikia iki šiol. Beje, vėliau Šiaulių universitete dėl šios įmonės baigiau verslo administravimą – pamaniau, kad direktoriui reikia turėti aukštąjį išsilavinimą. Iki šiol nesuvokiu, kam man to reikėjo.
– Tai gal ir suprantama, bet žmonėms sunkiau tikriausiai suvokti tai, kam tau, suaugusiam vyrui, turinčiam savo verslą ir jau baigusiam dvi specialybes, dar reikėjo vieno vargo – įstoti mokytis režisūros Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje?
– Taip, ir aš taip pamaniau, kai atėjau į stojamuosius ir man vienas komisijos narių, teatro režisierius Valentinas Masalskis, pasakė: „Nusirenk ir vaidink kultūristą.“ Galvoju, kaip čia jie daro – iškėliau rankas į viršų ir pradėjau riaumoti. Sako: „Blogai. Vaidink sumo imtynininką.“ Tada dar baleto artistą pavaizduoti teko. Atsimenu, trypčioju kaip balerūnas ir galvoju: jei jau tai darau, niekas man nebebaisu. Beje, V.Masalskis iki šiol autoritetas yra ir man, ir mano kurso draugams.
– Vis dėlto kaip atsidūrei tuose stojamuosiuose į režisūrą?
– 2008 m., kai prasidėjo krizė, bankrutavo mano įmonė, kuri užsiimdavo mažo tiražo CD ir DVD viršelių spausdinimu. Į ją dėjau daug vilčių, tad po bankroto teko galvoti, ką toliau daryti gyvenime. Nusprendžiau pamąstyti kelionėje ir vieną vakarą internetu nusipirkau bilietą į Izraelį. Kadangi kelionę rinkausi labai pavargęs, vietoj dviejų savaičių netyčia pažymėjau tris. Na, ką darysi – išvažiavau. Mano užsisakytas pigiausias viešbutis, pasirodo, buvo palapinių miestelis kažkur prie Jordanijos pasienio, kur, kaip vėliau sužinojau, pervežama kontrabanda. Tuo metu ten nebuvo jokio kito poilsiautojo. Administratorius padavė pagaliuką – sako, užkišk juo vartus, ir išvažiavo. Guliu naktį palapinėj, girdžiu – kažkur šaudo. Daug galvojau toj kelionėj, nes, patikėk, trys savaitės vienam prailgo. Tada ir nusprendžiau stoti į režisūrą.
– Mėgsti keliauti vienas, o namie – irgi vienas būni?
– Taip, net gyvūnėlių neturiu. Anksčiau auginau dvi juodas kates vardu CD ir DVD – čia to, dabar jau žlugusio verslo garbei pavadinau. DVD teko atiduoti kitiems žmonėm, nes ji kakodavo ir siusiodavo, kur papuola. CD su manim gyveno ilgiau, bet vieną dieną iššoko iš penkto aukšto pro langą ir užsimušė. Nežinau, kodėl ji taip padarė, gal paukščiu norėjo būt?
– Tu visada linksmas, o kada liūdi?
– Kartais liūdžiu, bet tada einu su žmonėmis susitikti arba filmus žiūriu, apie darbus galvoju. Noriu sukurti ilgo metro vaidybinį filmą. Ir dokumentika įdomu. Dabar galvoju filmuoti beveik visuose mano filmuose vaidinantį Povilą Marcinkų – vienakojį su neįgaliojo vežimėliu, kurį daugelis vilniečių tikriausiai matė elgetaujantį prie senamiesčio kavinių. Su juo susipažinau senelių namuose, Kelmėje, iš kurios esu kilęs.
– Kaip tuose senelių namuose atsidūrei?
– Buvau nuvykęs filmuoti dokumentinio filmo. Norėjau parodyti, kaip seneliai ateina į globos namus laukti paskutinės savo dienos tarsi drambliai į mirties slėnį. Iš pradžių abejojau, atrodė, kad bus nuobodi tema. Tačiau nustebau, kad taip blogai, kaip daugelis įsivaizduojame, tuose senelių namuose nėra. 80 proc. jų kalbų apie seksą, alkoholį ir kitus žemiškus malonumus. Jau vien ką pasako jų kieme auginamo šuns vardas – Kileris.
– Kuo tave patraukė būtent Povilas, kad tu jį dabar visada imi filmuotis. Beje, jo pavardė tokia pat kaip tavo. Ne giminaitis?
– Ne, jis nėra mano giminaitis. Nors tokia pat pavardė, neslėpsiu, atkreipė dėmesį. Įdomus jis. Senelių namuose Povilas buvo vadinamasis vierchas, šešėlinis šios įstaigos vadovas. Tai žmogus, buvęs narkomanas, 28 metus prasėdėjęs kalėjime, žinantis, kaip paimti žmones psichologiškai. Jis pats sako, kad sėdėjo už plėšimus ir vagystes, bet seneliai šnibždėdavosi, kad už žmogžudystes. Labai įdomus pašnekovas – savo kambaryje jis augino kelias kates, nuolat filosofavo apie gyvenimą. Dabar jo gyvenimas pasisuko netikėtai – susirado moterį, kuri vėl jį įtraukė į narkotikų liūną.
– Nebaisu tau su tokiais žmonėmis bendrauti?
– Ne. Man visada buvo įdomūs dramatiškieji gyvenimo aspektai, kontrastai. Ir filmus noriu tokius kurti, kad nebūtų taip: stovi medis, eina žmogus, stambus planas –žmogaus žvilgsnis į tolį ir jis sako: „Mirė Antanas.“ Tiesa, kino profesionalai sako, kad pramoginiai filmai yra lengvas opiumas liaudžiai, bet aš nesutinku su tuo. Manau, kad kinas neturi būti kuriamas tiems keliems žmonėms, kurie prie jo dirba. Kinas turi būti skirtas žiūrovams.
– Ar tu – menininkas?
– Nelaikau savęs menininku. Man į šią sąvoką įeina fundamentalūs menai, tokie kaip teatras, dailė, literatūra. Bet dabar, kai žmogus nusiperka fotoaparatą už 4 tūkst. litų ir mano – dabar aš fotografuosiu ir būsiu menininkas, man atrodo, tai yra nesąmonė. Žodis „menininkas“ šiais laikais tapo kliše, iškreipta sąvoka, todėl aš nenoriu būti juo vadinamas, nors kinas yra viena meno rūšių.
– O kada tavo naujausią režisūrinį darbą „Expermenas“ galės pamatyti žiūrovai ir apie ką jis yra?
– „Expermeno“ premjera numatoma rudenį. Filmas pasakoja apie žmogų, kuris, kaip ir milijonai kitų pasaulyje, gyvena vidinėje nelaisvėje, kasdien keliasi ir tarnauja kieno nors kito svajonėms, pamiršęs savas. Mano herojus patenka į keblią situaciją, kuri duoda jam progą pakeisti įsisenėjusį gyvenimą.
Rašė: Aura Mykolaitytė
Nuotraukos: Dano Macijausko, Tomo Kaunecko, Renato Ignatavičiaus ir Petro Pienausko