Net ir nemaištaujantis, bet uoliai dirbantis žmogus kiekvieną rytą pradeda nuo maišto prieš ilgesnį miegą. Tasai žmogus gali maištauti ir nenešiodamas kailinių arba dirbdamas mėgstamą, tačiau prasčiau mokamą darbą. Prancūzų egzistencialistas Albert’as Camus mokė visus sizifus išgyventi absurdo jausmą maištaujant. O kartais sąmoningu maištininku tapusiam žmogui taip patinka protestuoti bei priešintis, kad jis ima ir tampa anarchistu.
Kas jie tokie?
Jeigu būčiau mokytoja Valentina, kuriai šiais metais sukaks šešiasdešimt, manyčiau, kad anarchistai yra tokie chuliganai, kurie (gyvatės) rūko ir geria alų viešose vietose. Tų ištvirkėlių galvose – vien maištas prieš sistemą, darbą ir mokyklą. Tokių gatvėje reikia vengti, nes užpuls ir atims rankinuką arba apkrės kokia nors liga.
Jeigu būčiau dvyliktokas Ugnius, o mano planuose būtų įrašytos filosofijos studijos Londone, manyčiau, kad anarchistai yra jėga. Kolekcionuočiau „Kitų knygų“ leidyklos knygas, domėčiausi ekologija ir protestuočiau dėl žmonių nelygybės. Prieš neturtingesnius bendraklasius gėdyčiausi savo naujo BMW, kurį dar vasarą man padovanojo tėvas.
Jeigu būčiau Egidijus, turintis nuosavą grūdų įmonę, manyčiau, kad anarchistai yra durniai. Rėkia, kiša pagalius į ratus ir yra nemalonūs nevykėliai. Kapitalizmas niekada negrius, bent jau ne dėl jų.
Jeigu būčiau plikas patriotas ir turėčiau miniatiūrinę trispalvę ant bicepso ir šaldytuvo, manyčiau, kad Vytauto Didžiojo rūstybė dėl tokių išsidirbinėjimų kris ant anarchistų ir ant jų vaikaičių… Išankstinių nuomonių apie Lietuvos anarchistus yra panašiai tiek, kiek vabalų rūšių, – jų daug ir jos vis dar atrandamos. Taigi šio straipsnio tikslas – atrasti dar vieną tokią naują rūšį.
Nuo politikos iki maisto
Žodis „anarchija“ senolių graikų buvo suprantamas kaip bevaldystė ir valdžios nebuvimas. Šiuolaikiniai žodynai byloja, kad anarchizmas tai – politinė teorija, kuri teigia, kad visa vyriausybės valdžia nereikalinga ir nepageidaujama, ir gina visuomenę, paremtą savanorišku individų ir jų grupių bendradarbiavimu.
Jeigu apžvelgtume XX a. Lietuvoje, savotiškų anarchistų taip pat surastume. Pradedant Kazio Binkio keturvėjininkų šutve, protestavusia prieš saldžias romantizmo tradicijas literatūroje, baigiant sovietmečio pogrindininkais, kurie tyliai priešinosi esamai sistemai ir ją apgaudinėjo. Atgavus nepriklausomybę anarchistinė lietuvių bendruomenė susiformavo palyginti vėlai. 2005 m. atsirado pirmasis Vilniaus kairiųjų klubo manifestas, kuriame teigta, kad visomis įmanomomis priemonėmis bus stengiamasi įgyvendinti demokratijos, laisvės ir žmogiško bendrabūvio idėjas. Po metų įkurtas portalas anarchija.lt, kuriame dabar buriasi įvairiausio plauko ir pakraipų maištautojai – kairiųjų pakraipų intelektualai, žaliavalgiai, radikaliai nusiteikę pankai (kita jų buveinė – hardcore.lt), feministės.
Kam reikalingi plakatai?
Nors dažnai vyrauja nuomonė, kad anarchistai yra juodais gobtuvais galvas dengiantys vandalai, paprastai jie tėra geros širdies ir didelės atjautos socialinei nelygybei žmogeliai. Jiems nepatinka valdžia ir hierarchija, todėl jie tiki utopija, kad kada nors ta valdžia su visu kapitalistiniu aparatu žlugs, o piliečiai jungsis į grupeles ir atstovaus vienas kitam tiesioginės demokratijos būdu. Kitaip tariant, įvyks revoliucija.
Tie anarchistai yra baisiai nepatogūs piliečiai – niekada netylės, idealistiškai ieškos teisybės. Išsitrauks ruporą ir rėks, jeigu jaus, kad valdžia lipa ant kulnų, skanduos skanduotes už žmogaus teises ir teigs, kad visiems individams galima turėti tokias pačias galimybes.
Jeigu kada nors ėjote Gedimino prospektu ir matėte saujelę piliečių su protesto žaisliukų amunicija, kurie maištavo prieš kokią nors daugumą, tikriausiai buvote susidūrę su anarchistais. Paprastai jų skaičius būna menkas, o gerklės skardžios. Kartais kiti, normalieji, piktinasi, kad pasaulio tie keli išėjimai su aplytu plakatu nepakeis, tačiau vien pats faktas, jog žmonės nebijo viešai išreikšti savo pozicijos ir skatina tai padaryti kitus, yra sveikintinas. Nebent jūs esate tas, prieš kurį protestuojama, arba tas, po kurio langais rėkiama.
Reikalingas išsilavinimas
Vieniems anarchizmas yra sielos būsena, kai taikstytis su esama tvarka tiesiog neišeina iš prigimties. Kitiems tai kairiųjų literatūros skaitymo ir atsidūrimo tam tikroje bendruomenėje padarinys. Manydamas, kad valdžia gadina žmones, o visos hierarchijos ir konkurencija yra tik akių dūmimas, anarchistas ne kažin kaip palengvina sau gyvenimą. Taigi ir gyvena nelengvai, tačiau gyvena.
Negalima sakyti, kad visi anarchistai, protestuojantys prieš tradicijas ir religiją, yra bedieviai – net ir nedidelėje lietuviškoje gaujelėje galima rasti katalikų ar tradicinėmis šeimos vertybėmis besivadovaujančių žmonių. Viename anarchija.lt esančiame straipsnyje teigiama, kad dėmesingumas kitiems, tolerancija ir pagarba yra vieni anarchisto principų. Netgi darbo pasidalijimas, kai susitari su draugu, kuris iš jūsų plaus indus, jau irgi yra savotiška anarchija.
Tiesa, kartais anarchistai susipyksta, nes net ir nedidelėje bendruomenėje vyrauja skirtingi interesai. Pavyzdžiui, dažniausiai anarchistai yra aukštąjį išsilavinimą įgiję, apsiskaitę inteligentai, jie šneka tokiais kalbos kodais, kurie orientuoti irgi į tokius pačius išsilavinusius asmenis. Taigi ignoruojamos masės ir paprasti žmonės, kurie tą utopinę revoliuciją nuverčiant valdžią bei kapitalizmą ir turėtų įgyvendinti. Taip pat kartais anarchistai persistengia kiekviename gyvenimo žingsnyje kišdami savo politines pažiūras ir moralizuodami kitokiomis trajektorijomis judančius žmones.
Ar šis judėjimas turi ateitį ir ar revoliucija įvyks, spręsti palieku jums. O juk dažnai net nereikia nieko įvardyti, kad vieną dieną imtum ir pasielgtum, tavo galva, teisingai.
Žymiausi Lietuvos anarchistai
Darius Pocevičius. Lietuviškosios anarchijos tėvelis, prisidedantis prie įvairių kairiųjų judėjimo iniciatyvų, Laisvojo universiteto ir anarchija.lt įkūrėjas. Žinomas ir kaip rašytojas bei gimtosios literatūros „žagintojas“, drebinęs kultūrinę spaudą chuliganiškomis knygų apžvalgomis.
Kasparas Pocius. Tradicines šeimos vertybes išpažįstantis istorikas ir filosofas, taip pat Laisvojo universiteto įkūrėjas bei anarchija.lt iniciatorius, vertėjas. Priklauso kairiesiems intelektualams, tačiau puikiai įsipaišo ir į ne tokių intelektualių žmonių grupeles.
Fiokla Kiurė. Rytietiškoji Frida Kahlo. Negali pakęsti patriarchato gniaužtų ir homofobijos, todėl dažnai surengia spalvingas performansus primenančias protesto akcijas. Vis nupiešia kokį ateivį ir yra išleidusi neblogai atrodančią poezijos knygelę.
Kęstutis Bacevičius-Bacevyčia. Ekscentriškasis filosofas. Bacevyčia gali vidury dienos pražygiuoti prospektu nuogas, rėkti kompromituojančias skanduotes per valstybines šventes ir kitaip erzinti pareigūnus bei inertišką minią. Mėgsta dėmesį ir jaunas mergaites.
Žymiausios iniciatyvos
Laisvasis universitetas – „luni.lt“. Universitetas, kuriame nėra valdžios. Alternatyviajame tinkle siekiama suburti įvairius žmones ir jų grupes, dalytis skirtinga patirtimi bei žiniomis. Įkurtas 2008 m.
Portalas „anarchija.lt“. Tinklalapis, kuriame dalijamasi įvairiais kairiųjų pakraipos straipsniais ir vertimais, vedamos diskusijos. Įkurtas 2006 m.
„Juodraštis“. Periodinis radikaliosios kairės minties leidinys. Pradėtas leisti 2008 m.
„Occupy Vilnius“. 2011 m. pradėtas judėjimas, inspiruotas pasaulinių „Occupy X“ akcijų. Juo siekiama skatinti piliečius veikti tiesioginės demokratijos būdu.
Feministinis frontas. Aktyvistų grupė, kovojanti už moterų teises.
Tinklaraštis „antifa.lt“. Blogas, siekiantis užkirsti kelią lietuviškojo neonacizmo užuomazgoms.
Leidykla „Kitos knygos“. Nestandartinių, radikalių ir maištingų knygų leidykla. Įkurta 2004 m.
Rašė: Jurga Tumasonytė