Įsišaknijusi neapykanta ir konfliktas, kuriam nėra sprendimo, – tokie daugeliui atrodo Palestinos ir Izraelio santykiai. Situacija Vidurio Rytuose šiemet šeštą kartą vyksiančio dokumentinių filmų festivalio „Ad Hoc: nepatogus kinas“ dėmesio centre. Vienas iš gausaus būrio festivalio svečių – filmo „Dženino miesto kinas“ („Cinema Jenin“) režisierius Marcusas Vetteris.
– Kas jus paskatino įsitraukti į sugriauto Dženino miesto kino teatro atstatymo projektą ir kodėl nusprendėte apie tai kurti filmą?
– Be jokios abejonės, potyriai filmuojant „Dženino širdį“ („Heart of Jenin“). Į tą projektą buvau įtrauktas prodiuserių bendrovės. Apie Dženino miestą Palestinoje mažai žinojau – tik nuogirdas, kad iš čia kilę 30 proc. savižudžių teroristų, kad mieste daug smurto ir pan. Vien darbas su izraeliečiu režisieriumi prie Palestinos istorijos buvo išskirtinė patirtis.
Tačiau pagrindinio herojaus Ismaelio Khatibo istorija mane giliai sukrėtė. Kai palestinietis nusprendžia padovanoti savo atsitiktinai Izraelio kariuomenės nušauto sūnaus organus žydų vaikams… Tai poelgis, kuriam negali likti abejingas.
Filmas sulaukė sėkmės, apkeliavo daugybę festivalių, sujaudino daugelį širdžių visame pasaulyje. Tačiau iš patirties žinau, kad ir koks puikus būtų filmas, jam retai pakanka energijos ką nors gera ir apčiuopiama atnešti tiems žmonėms, apie kuriuos jis pastatytas. Todėl kartu su Ismaeliu ir kitais nusprendėme, kad jo auka ir filmo sėkmė gali būti postūmis kitiems konkretiems žingsniams. Taip nusprendėme atstatyti sugriautą Dženino miesto kino teatrą, o procesą filmavome.
– Manote, kad kinas gali keisti žmones, skatinti tarpusavio supratimą?
– Tikrai taip. Žinoma, pradžioje, kai ėmiausi šios idėjos, buvau idealistiškai naivus. Tikėjau, kad, jei pastatytume tikrą, veikiantį ir visiems atvirą kino teatrą tokios reputacijos mieste kaip Dženinas (dar vadinamame rezistencijos sostine, teroristų miestu ir panašiai), galėtume pakeisti požiūrį ne tik i miestą, bet ir į visą šalį. Iš dalies būtent taip ir atsitiko – Dženinas iš nurašyto miesto tapo vilties simboliu. Žinoma, tai tebėra komplikuota vieta, iki tikros, tvarios taikos dar laukia ilgas kelias. Tai patyrėme atstatydami kino teatrą ir, manau, tai gerai atsiskleidžia filme.
– Ar apskritai įmanoma taika šiame konflikte? Kokia jūsų ateities vizija?
– Mano manymu yra tik du keliai: tęsti viską taip, kaip yra dabar, arba eiti tuo keliu, kuriuo pasuko I.Khatibas. Palestiniečiai turi rasti alternatyvių būdų pasakoti apie save pasauliui, užkariauti pasaulio žmonių simpatijas ir palaikymą. Ismaelio žingsnis atnešė tiek daug pozityvios energijos ir sulaukė tiek daug palaikymo, kad tapo teigiamu postūmiu Palestinos valdžiai plėtoti taikią viziją. Žinoma, šiandien tebevyksta diskusijos, kuriuo keliu reikia sukti, ir yra daug skirtingų, radikalių nuomonių. Tačiau svarbiausia, kad Dženino kino teatras tapo ta vieta, kur mezgasi dialogas, kur ieškoma išeičių, ir aš tikiuosi, kad bus rasti kompromisai.
– Markusai, kas šiandien vyksta Dženino kino teatre? Ar jis veikia kaip normalus kino teatras, kasdien rodantis kiną?
– Deja, dėl nuolatinio lėšų trūkumo negalime kasdien rodyti kino iš juostų. Tačiau veikla nenutrūksta, rengiame nemažai dramos, improvizacijos užsiėmimų vaikams, veikia kino klubus, kur paprasčiau ir gerokai pigiau DVD filmus. Bet abejoju – norėtume rodyti filmus apie pastarųjų metų įvykius arabų šalyse, bet jie mums per brangiai kainuotų.
– O jeigu turėtumėte pakankamai pinigų ir galėtumėte laisvai rinktis, kuriuos tris filmus pasirinktumėte būtinai parodyti Dženino kino teatro žiūrovams?
– Geras klausimas… Reiktų pagalvoti. Be abejonės, parodyčiau „5 sudužusias kameras“, kurį mačiau Amsterdamo dokumentinių filmų festivalyje, jei kalbame apie dokumentiką. Vienas ryškiausių pastarųjų metų dokumentinių filmų. Įtariu šis filmas yra ir jūsų festivalio programoje?
– Taip, be abejonės.
– Iš vaidybinių labai norėčiau parodyti „Hugo“. Ne dėl to, kad jis pirmasis Martino Scorsese 3D darbas. Tai puikus filmas apie svajones ir kiną. Jame daug paralelių su Dženino kino istorija. O trečias filmas galėtų būti Clinto Eastwoodo „Invictus“ apie susiskaldžiusią šalį, neapykantą ir atleidimą. Turbūt nereikia daugiau aiškinti kodėl.
– Dėkui už pokalbį.
– Ačiū, iki susitikimo Vilniuje.
Filmo „Dženino miesto kinas“ („Cinema Jenin“) peržiūros ir susitikimas su režisieriumi vyks Vilniuje, kino teatruose „Multikino“ (spalio 20 d.) ir „Skalvijoje“ (spalio 21 d.). Dokumentinių filmų festivalis „Ad Hoc: nepatogus kinas“ vyks Vilniuje (spalio 17–24 d.), Kaune (spalio 25–30 d.), o lapkritį keliaus po kitus Lietuvos miestus. Daugiau informacijos svetainėje www.nepatoguskinas.lt
Rašė: Mantas Balčiūnas
Nuotraukos: organizatorių archyvo