„Kur gyveni?“ – „Santariškėse.“ – „Kur eini pasivaikščioti?“ – „Į mišką.“ – „O mieste?“ – „Centre, po darbo.“ – „Kaip manai, kodėl?“ Dalia Čiupailaitė priverčia suglumti. Kuo man neįtinka Santariškės? Kol mąstau, ji pati pradeda atsakymą: „Centre nuolat kas nors keičiasi, transformuojasi…“
Rugsėjo 20 d. šios jaunos miesto sociologės vestas pokalbis pradėjo aštuntą Architektūros [pokalbių] fondo ciklą, skirtą vietoms ir erdvių antropologijai. Iki lapkričio nusitęsiančiame cikle Nacionalinės dailės galerijos auditorijoje bus kalbama apie tai, ar architektūra gali kovoti su nusikalstamumu, ar miestas gali būti patogus bei saugus vaikams ir kaip architektūra atrodo mūsų vaizduotėje. Dalia buvo pakviesta pakalbėti savo tyrimo tema: apie tai, kaip mieste valdomi, įgyvendinami ar naikinami socialiniai skirtumai ir koks miesto planuotojų bei architektų vaidmuo šiuose procesuose. Kodėl reikia apie tai kalbėti – šiame interviu specialiai 370.
– Tavo vestas pokalbis vadinosi „Socialinė įvairovė neoliberaliame mieste: architektūros vaidmuo“. Kodėl ėmeisi šios temos?
– Kaip sociologė apie architektūrą galvoju kaip apie tam tikras sąlygas atsirasti socialiniam santykiui. Ar architektūra sudaro sąlygas jam atsirasti, ar ne? Jei sudaro, kokį santykį sukuria?
Kodėl kalbu apie neoliberalų miestą? Todėl, kad miestai visame pasaulyje tampa neoliberalūs, o posocialistiniai miestai, tokie kaip Vilnius, transformuojasi labai spėriai, tiesiog peršoka į neoliberalų kapitalizmą. Šis šuolis įvyksta tarsi gamtos dėsnis. Nors iš tiesų tai yra susitarimas ir sprendimas, kaip mes norime vystyti savo miestą. Tad paskaita ir buvo apie tai, kaip socialinė įvairovė neoliberaliuose miestuose kinta ir kiek prie to prisideda architektūra bei planavimas. Norėjau paskatinti mąstyti ir kelti klausimus, ką architektas ar planuotojas gali padaryti, kad pakeistų besiformuojančius socialinius santykius mieste, ar jis iš viso gali ir ar turėtų ką nors daryti.
Tai, ar turėtų ką nors daryti, yra svarbus klausimas. Miesto planuotojai, politikai, architektai kuria erdvės reprezentacijas, t. y. iš viršaus nupaišo, koks miestas bus. Tačiau žmonės savo veikla jį įprasmina, kuria miestą savo kasdienėmis praktikomis, atsitiktiniais susidūrimais.
– Kodėl kalbi apie neoliberalų miestą?
– Neoliberaliame mieste valstybė atsitraukia nuo būsto klausimo ir perleidžia jį rinkai. Kalbu apie visus erdvės gamybos būdus: projektavimą, statybą ir paskirstymą. Taip mieste formuojamos vienafunkcės erdvės, jų pavyzdžiai gali būti nauji miegamieji daugiaaukščių kvartalai Vilniuje, aptverti individualių namų ar kotedžų kvartalai, aptverti mažaaukštės statybos kvartalėliai. Reklama pateikia juos kaip „jaukius saugomus kaimelius“, atribotus nuo miesto, garantuojančius privatumą ir saugumą. Žmonių grupės pasiskirsto pagal pajamas į skirtingas miesto dalis. Taip miestas plečiasi kaip fizinė teritorija, bet ne kaip miestas, kuriame gali vykti miesto gyvenimas. Kuo toliau, tuo daugiau naujų būsto projektų aptveriami, ribojami vartais, stebimi vaizdo kameromis. Tai didina miesto uždarumą, kuria miestą kaip nesaugią erdvę, perkrauna miesto centrą, nes tik jis yra įdomus ir daugiau mažiau pralaidus.
– Apie kokią įvairovę kalbi?
– Įvairovė – tai galimybė įvairiems, skirtingiems žmonėms būti mieste ir jį kurti. Be to, tai ir veiklos paskirčių įvairovė, ir skirtingas miesto dalių tankumas, skirtingi miesto dalių tapatumai. Svarbu, apie kokią įvairovę kalbama, tačiau taip pat labai svarbu, kaip kalbama apie įvairovę. Įvairovė – tai ne estetinė kategorija, kurią galima tiesiog sukonstruoti sukėlus skirtingos socialinės kilmės žmones į vieną pastato bloką. Šalyse, kuriose esama gilios rasinės, klasinės segregacijos, bandoma kurti įvairovę sukeliant vienus žmones greta kitų, kurie ilgą laiką buvo atskirti. Tokios praktikos dažniausiai būna nesėkmingos. Jeigu vidury Šnipiškių, nesigilindami į tai, kaip jose gyvena žmonės ir kaip jie įsivaizduoja savo rajono galimus pokyčius, pastatysime prabangų daugiabutį, kurį dėl visa ko aptversime aukšta tvora, – tai nebus sėkmingos įvairovės pavyzdys.
Todėl savo paskaitoje siūliau svarstyti, ar verta tokias atskirtis apskritai kurti. Įvairovę vertėtų ne tiek formuoti, kiek jos nenaikinti ir leisti jai skleistis. Mūsų turimas palikimas Vilniuje – nedidelis miesto centras ir daug nusidėvėjusių tiek namų, tiek rajonų struktūros požiūriu sovietinių būstų. Tačiau kaip miestas plėtojasi toliau?
– Kokį vaidmenį šioje situacijoje gali prisiimti architektas?
– Sociologai ar filosofai negali architektui pasakyti, kokį namą pastatyti, jie gali tik analizuoti, kada sukurta struktūra sudarys sąlygas būti žmonėms šalia, o kada – ne. Galimybė laisvai judėti mieste, susidurti skirtumams ir spręsti iš skirtumų kylančius nesutarimus yra demokratiško, atviro miesto vizija. Natūrali miesto būsena yra konfliktas, juk mieste gyvena skirtingi, įvairūs žmonės su savo skirtingais interesais.
Pagrindinis klausimas yra, ką su tuo konfliktu miestas daro. Funkcionalistinio urbanizmo tikslas buvo taip integruoti skirtumus, kad konfliktas būtų kuo labiau suvaldytas. Neoliberalizmui būdingas konflikto slėpimas, maskavimas, perkeliant jį į kitas miesto dalis. Konflikto nebus, jeigu apsitversime tvoromis panašių į mus kompanijoje ir nereikės susidurti su „negerais“ žmonėmis. Bet kuo mažiau susiduriame su tais trukdančiais žmonėmis (o trukdyti gali bet kas – vaikas, dviratininkas, pensininkas, menininkas, auginantis morkas balkone), tuo mažiau sugebame susidoroti su konfliktais ir atvirai mąstyti.
Neoliberaliame mieste architektai veikia didelių apribojimų terpėje. Jie pirmiausia vykdo užsakymus, gauna žemės plotą , kur turi pristatyti namų. Antra, jie gauna tam tikrus reikalavimus iš valstybės, kurie nurodo, kaip jie turi statyti. Trečias apribojimas yra vidiniai profesijos apribojimai, kaip architektai paruošiami: ar jie paruošiami suvokti, kaip žmonės priima ir transformuoja architektų kuriamą erdvę, pritaikydami ją sau, kaip žmonės juda erdvėje, kokius padarinius kuria atviros susidūrimų erdvės ir ribojančios erdvės. Žinoma, yra manančių, kad architektas šioje situacijoje nieko negali pakeisti.
Tačiau yra ir kitų perspektyvų, vystomos atviro miesto urbanizmo idėjos, kurios kalba apie atvirų erdvių kūrimą siekiant pozityvaus konflikto. Tačiau miesto pokyčiai nuo architektų priklauso tik nedidele dalimi. Architektas negali „sukurti įvairovės“, ar atviresnių erdvių, jeigu nėra valdžios supratimo ir gyventojų diskusijos dėl to, kokio miesto norime. Galbūt architektai gali tapti viešaisiais intelektualais ir pradėti diskutuoti, ar dabartinės miesto kūrimo praktikos yra geriausios iš galimų? Tokios diskusijos pradžia galima pavadinti neseniai išleistą Tomo Grunskio ir Julijos Reklaitės knygą „Laisvės architektūra“.
Rašė: Eglė Juocevičiūtė
Nuotraukos: Dariaus Petrulaičio ir herojės archyvo