Tomas Rachmanas
NETOBULIEJI
IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ EMILIJA FERDMANAITĖ. VILNIUS, „VAGA“, 2012 M.
Perskaitęs anotaciją, kad tai romanas apie žlungantį anglakalbį laikraštį Romoje, pamanytum, jog atsivertei dar vieną gamybinį romaną. Šįkart – aktualia popierinės spaudos mirties tema. Na, ne visai. Žinoma, laikraštis merdėja: mažėja skaitomumas, krinta tiražas, atleidžiami darbuotojai, elektroninės versijos nėra.
Tas laikraštis – tikras senosios žurnalistikos epochos dinozauras: neįsileidžia bulvarinių temų, laikosi klasikinės žurnalistikos priesakų, turi korespondentų užsienyje. Žurnalistinė kasdienybė taip pat vaizduojama išmaniai, pagauliai ir tiksliai. Tačiau už šios išorinės gamybinės dramos slypi žmonių likimai, ir ne visi jie taip jau glaudžiai susiję su laikraščiu.
Regis, laikraštis – tik proga autoriui papasakoti vienuolika žmonių istorijų, parašyti vienuolika novelių, kuriose jis kilsteli nežinomybės šydą ir mes pamatome trumpą vieno ar kito žmogaus gyvenimo epizodą. Dauguma autoriaus vaizduojamų žmonių – jau nebe jauni, paaukoję laikraščiui geriausius savo metus, vieniši. Jie laikosi įsikibę savo smulkių įpročių, to paties laikraščio, jie svetimi šiame krašte, bet nuoširdžiai myli Romos miestą.
Vaizduodamas juos, T.Rachmanas meistriškai pina dialogus, niūrią nuotaiką praskaidrina humoru. Pasakojimas slysta lengvai, jis neperkrautas, personažai (net, atrodytų, patys nuobodžiausi) pamažu tampa savi ir žavūs.
Pasakojimai, žinoma, nevienodi, esama ir stipresnių, ir silpnesnių. Puiki ir kupina sarkazmo novelė apie užsienio korespondento nuotykius Kaire ir susidūrimą su karo korespondentu. Liūdnas ir subtilus pasakojimas apie naujienų redaktoriaus Krego Menzio žlugusią santuoką. Na, ir gana groteskiška paskutinė novelė, pasakojanti apie laikraščio uždarymą, – darbuotojų susirinkimo scena tikrai nepamirštama.
Greta šių žmonių likimų pynės vis įterpiamas ir kitas pasakojimas – apie paties laikraščio atsiradimą, klestėjimą ir žlugimą.
SOSTŲ ŽAIDIMAS
IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ RASA TAPINIENĖ. VILNIUS, „ALMA LITTERA“, 2012 M.
George’as R.R.Martinas tikrai nėra naujas Johnas Ronaldas Reuelis Tolkienas. Jo veikėjai ciniškesni ir žemiškesni, pasaulis – kruvinesnis ir niūresnis. Manau, kad ciklas „Ledo ir ugnies giesmė“ bei pirmoji jos dalis „Sostų žaidimai“ – aukščiausio lygio politinis trileris, įvilktas į fantasy drabužį. Tokio subtilumo ir sudėtingumo intrigų, taip meistriškai pavaizduotų užkulisio žaidimų pasaulio literatūroje dar reikėtų paieškoti.
Sakoma, kad autorius pradėjo rašyti šią epopėją (kitaip nepavadinsi) įkvėptas Rožių karų – pilietinių karų, XVI a. vykusių dėl Anglijos sosto tarp Jorkų ir Lankasterių šeimų. Todėl ir jo fantasy žanrui priskiriamame romane elfų, nykštukų ir kitų netradicinių padarų nedaug: minimi tik iš Šiaurės speigų atsibastę, zombius primenantys Kiti ir keletas Rytuose per stebuklą išlikusių drakonų. Visa kita – purvini ir žiaurūs žmonės kaip istorinių nuotykinių romanų Viduramžiuose.
Iš tikrųjų tai ir yra istorinis nuotykių romanas, pabarstytas aitriais fantasy prieskoniais ir parašytas labai jau šiuolaikiškai: netausojant skaitytojo estetinių ir etinių jausmų, neidealizuojant absoliučiai nieko. Vien teigiamų ar vien neigiamų herojų čia nerasite, o kai kurie veikėjai spės iš nekenčiamų tapti mėgstami ir vice versa – tačiau kiekvieno jų elgesys, nuotaikos ar veiksmai turi aiškią ir logišką motyvaciją.
Derėtų paminėti ir dar vieną, ypač sadistišką autoriaus pomėgį vis imti ir nudaigoti kokį nors svarbų personažą, kurį jau buvote spėję pamilti. O ir šiaip nuobodžiauti tikrai neteks – siužeto posūkiai tokie, kad galit nusilaužti sprandą, dialogai gyvi, humoro, tiesa, savotiško, rūstoko, netrūksta.
Romanas tikrai turėtų patikti ir nemėgstantiems fantastinės literatūros – jis, kaip, beje, ir J.R.R.Tolkieno kūriniai, peržengia žanro ribas ir tampa tiesiog literatūra, geromis knygomis, puikiai atitinkančiomis vieną pagrindinių savo paskirčių – perkelti skaitytoją iš mūsų pasaulio kitur, o drauge ir šio to išmokyti apie tą mūsų pasaulį.
LĖTAS ŽMOGUS
IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ IRENA DAUGIRDAITĖ. VILNIUS, „METODIKA“, 2012 M.
Iš karto prisipažinsiu – tai buvo mano pirmas perskaitytas J.M.Coetzee romanas. Todėl rašydamas galiu būti gan šališkas. Kodėl jo neskaičiau anksčiau? Na, kai kuriems autoriams turbūt turi ateiti tinkamas laikas – į juos ilgai atsimuši kaip į sieną, kol toje sienoje vieną dieną staiga atsiranda durys. Kol autorius tampa ir įdomus, ir suprantamas. Arba netampa toks niekada.
J.M.Coetzee pagal nutylėjimą laikomas vienu geriausiu pasaulio rašytojų (Nobelio premija taip pat šį tą reiškia), taip pat – vienu mįslingiausių: jis nedalija interviu, nesirodo viešumoje ir nekomentuoja savo sukrečiančių kūrinių.
„Lėtas žmogus“ – pirmasis rašytojo kūrinys po to, kai 2003 m. jam buvo paskirta Nobelio literatūros premija. J.M.Coetzee paprastai rašo apie žmogų, patekusį į ribines situacijas, apie moralinio apsisprendimo svarbą ir sunkumą. „Lėtas žmogus“ – taip pat ne išimtis.
Vienišą fotografą ir archyvarą Polą Reimentą, važiuojantį dviračiu, partrenkia automobilis, ir Polas netenka kojos. Tolesnis romano veiksmas – Polo bandymas susitaikyti su šia trauma. Vyras pasisamdo kroatę imigrantę, ją įsimyli ir, trokšdamas pabėgti nuo vienatvės, imasi globoti jos vaikus, įsivelia į visas tos triukšmingos šeimos problemas.
Autorius lėtai ir neskubėdamas, ramiais, lygiais sakiniais vedžioja mus po vidinį Polo pasaulį ir nuosekliai parodo jo jausmų bei minčių virsmus ištikus nelaimei. Ir tai pašėlusiai įdomu. Apsilankymas gana nuobodaus Polo asmenybės užkaboriuose neprailgsta.
Tiesa, šią tipišką romano eigą kiek sujaukia paslaptingas personažas Elizabeta Kostelo – septintą dešimtį peržengusi rašytoja, dėl iš pradžių ne itin suvokiamų priežasčių imanti persekioti Polą. Štai tada viskas tampa trupučiuką padrika ir, nebijokime to žodžio, postmodernu.
Tas postmodernumas nepatiko užkietėjusiems „tikrojo“ J.M.Coetzee gerbėjams ir jie knygą laiko ne itin pavykusia. Tačiau ji gera. Ji apie baimę likti vienam, apie senėjimą, apie tai, ką paliekame po savęs, apie vaikus ir tėvus. Apie gyvenimą.
PASIKALBĖKIME APIE KEVINĄ
VERTĖ GABRIELĖ GAILIŪTĖ. VILNIUS, „ALMA LITTERA“, 2012 M.
Būna knygų, kurias atsiverti sunkia širdimi, žinodamas, kad dabar tavo, skaitytojo, nosį baksnos į visuomenės piktžaizdes ar kokį kitą nemalonų dalyką. Paprastai tokios knygos greit metamos šalin. Bet ši – išimtis. Nuo jos neįmanoma atsiplėšti. Skaitydamas L.Shriver romaną jautiesi kaip triušiukas, apšviestas pašėlusiai tavęs link skriejančio automobilio žibintais: žinai, kad šakės, bet pajudėt iš vietos negali.
Daugelis esate matę filmą, bet drąsiai rekomenduočiau atsiversti ir knygą. Vien dėl kandaus Evos Kačadurian sarkazmo ir jos taiklių pastabų apie šiuolaikinę JAV visuomenę. Pasakojimas toks sodrus ir keliasluoksnis, kad ir matę filmą bei žinantys visas nemalonias autorės sugalvotas staigmenas, patirs skaitymo malonumą.
Taigi, susipažinkite: pasiturinti, laimingai ištekėjusi, įpusėjusi ketvirtą dešimtį Eva Kačadurian ryžtasi pastoti ir per vėlai suvokia nesanti pasiruošusi motinystei. Gimus sūnui ji iš visų jėgų stengiasi būti gera motina, tačiau mažasis Kevinas labiau panašus į Šėtono išperą, nei į mielą ir meilų baltapūkį mažąjį amerikietį.
Eva, dėl motinystės atsisakiusi darbo ir ankstesnio gyvenimo, nesugeba užmegzti ryšio su sūnumi ir grimzta į melancholiją, o uždaras, niūrus ir ciniškas Kevinas augdamas vis išradingiau ją terorizuoja. Kol galop tarp motinos ir sūnaus tvinkusi įtampa prasiveržia Kevino šešioliktojo gimtadienio išvakarėse. Kevinas padaro siaubingą dalyką.
Taip, tai tamsi knyga, joje laužomas ir vienas paskutinių literatūroje retai laužomų tabu: vaizduojama motina nemylinti, nemėgstanti, net nekenčianti savo vaiko, savo sūnaus. Taip, skaitant dažnai norėsis tą nemylimą sūnų prismaugti pačiam, o kartu gerokai padaužyti per galvas ir kitiems šios kruvinos dramos veikėjams. Bet knygą verta skaityti: dėl puikios šeimos gyvenimo studijos, dėl satyriško JAV visuomenės vaizdavimo, dėl puikaus autorės stiliaus ir dėl to, kad tai tiesiog gera literatūra.