Rašė: Dominykas Cze
Į kambarį įėjo policijos pareigūnas. Jis žvelgė į mane oficialiai ir iš visų jėgų bandė demonstruoti galią bei situacijos kontrolę – rankeną laikė itin tvirtai, nulenkė ją iki pat galo, užtrenkė duris drąsiai ir užtikrintai, per kambarį ėjo aiškiai žinodamas savo tikslą. Tačiau tai jį ir išdavė – viskas buvo per daug vientisa, per daug gražu, kad būtų tiesa. Iš tiesų giliai viduje jis myžo į kelnes. Bet negaliu jo kaltinti. Apklausos salėje laukiau gerą valandą – matyt, jis kaupė drąsą galiausiai įeiti, gal repetavo šitą ryžto spektaklį. Tvirtai į kumštį suspaustoje rankoje greičiausiai laikė paslėptą panikos mygtuką – maža ką toks psichas kaip aš gali iškrėsti. Staiga pajutau žiaurų slogumą. Mane visada į neviltį varydavo tos nykios ir bedvasės valdiškos vietos.
Galvoje pradėjo skambėti „Pet Shop Boys“ „It’s a sin“: „When I look back upon my life
It’s always with a sense of shame…“ Visada jaučiau ši tą artima savo dramai šitoje absurdiškoje muzikoje.
Pareigūnas priėjo prie stalo. Tvirtai sugniaužė kėdės atkaltę (kėdė, kaip ir ją sugriebusi ranka, buvo slegiančiai valdiška) greitu judesiu atsukęs į save ir toliau nesėkmingai demonstruodamas savo valdžią, apžergė ją bei pažvelgė man į akis. Žinojau, kad tai jam kainavo daug drąsos.
– Vardas, pavardė? – pilkai paklausė jis.
Aš tylėjau ir net neketinau vargintis. Tyrėjas negalėjo sau leisti parodyti nevaldantis situacijos, todėl atsakė į klausimą už mane, kritiškai žvelgdamas į ant stalo gulintį failą:
– Xx xxx.
Norėčiau pasakyti, kad man nuo to nebuvo nei šilta, nei šalta, bet tai nebūtų tiesa – vis dėlto malonu išgirsti savo vardą.
– Dar vadinamas xxx vardu. Nesunku nuspėti, kas nulėmė tokią pravardę, – netiesiogiai mano pranašumą pripažino toliau monologą tęsiantis valstybės klerkas.
Nuoširdžiai kalbant, mane pykino žvelgiant į jo apgailėtiną povyzą. Jis toliau vebleno savo oficialius klausimėlius apie mano gyvenamąją vietą, šeimyninį statusą ir t. t., o aš negalėjau nuo jo atitraukti savo pasidygėjusio žvilgsnio. Pilka apvytusi marmūzė neproporcingai dideliu apatiniu žandikauliu nebuvo blogiausias dalykas. Nykias užgesusias akis irgi dar galėjau pakęsti. Tačiau labiausiai mane vimdė nuo jo nusidėvėjusių marškinių tvoskiantis pigaus odekolono kvapas. Ne, nesupraskite manęs neteisingai, aš neturiu nieko prieš neturtingus žmones. Nesu iš tų, kurie beširdiškai sako, kad valkatos miega ant to, ką patys pasiklojo. Ir pats esu nemažai gyvenęs gatvėje. Tačiau šio žmogaus skurdas buvo kitoks. Jis buvo tarsi gyvenimo ironijos simbolis.
Jis pasilenkė artyn manęs skaitydamas kažką apie tai, kuo esu kaltinamas: „…viešosios ramybės trikdymas griežtos ramybės zonose; įsilaužimas į valstybės kontroliuojamas patalpas; organizuotas smurtinių kovų organizavimas; nuodėmingas elgesys paminant mūsų Bažnyčios nustatytas moralines normas…“
Nuo jo arčiau palinkusio kūno man staiga smogė jo šlykštaus odekolono tvaikas. Mano šnervės įsitempė. Po daugybės kovų užgrūdinta ir išaštrėjusi nervų sistema sureagavo nepriekaištingai – tai buvo refleksyvu. Galvoje skimbtelėjo melodijos fragmentas: „I’ve always been the one to blame for everything I long to do“, o toliau – tikslūs ir apskaičiuoti veiksmai: pirmiausia varžovo sutrikdymas – staigiu kojos judesiu perlaužiau vieną tos šlykščios valdiškos kėdės kojų. Toliau abiem rankom užverčiau ant vis dar suglumusio pareigūno stalą, šiam krentant, policininkas vis dėlto spėjo prisidengti nuo briaunos, lekiančios jam tiesiai į tarpuakį. Vos palietus jo kojoms žemę, buvo antras staigus smūgis tiesiai į kirkšnį –„krekšt“. Turėjau vos kelias akimirkas prieš jam susivokiant nuspausti panikos mygtuką. Visu savo svoriu įsirėmęs jam į saulės rezginį alkūne, kritau kartu su juo. Inerciją įgavę mūsų kūnai dideliu greičiu lėkė žemyn, kol staiga visiškai sustojo pasiekę žemę. Tačiau mano alkūnė sustojo vėliau. Smigdama į jo stovintį kūną sulaužė du šonkaulius. Dėl sumaitotos diafragmos priešininkas nebegalėjo įkvėpti. No matter when or where or who Has one thing in common, too…
Turiu lygiai 30 sekundžių prieš jam prarandant sąmonę, tad pradedu: „Mano vardas xx xxx. Ir aš nesu nusikaltėlis. Nusikaltėlis yra tas, kuris sėja baimę. Tas, kuris užtikrina ramybę ir mirtį. Nusikaltėlis esi tu. Aš kovoju už drąsą. Aš įsilaužiu į vietas, kuriose kažkada buvo gyvybė, į apleistus klubus ir barus. Į vietas, kurios dabar priklauso griežtos ramybės zonoms, ir jose bandau atgaivinti žmonių drąsą bei ryžtą kovoti už save, už savo teisę nebūti ramiems. It’s a, it’s a, it’s a, it’s a sin, it’s a sin…