Prieš 41 metus mirė JAV poetas Kennethas Patchenas. Gimė jis Ohajo valstijoje, skurdžioje šeimoje, nuo paauglystės dirbo fabrike ir skaitė: Dantę, Homerą, Šekspyrą, Melvilį. Pasimokęs metus universitete, jis keliavo po JAV, dirbo padieniu darbininku. Ir rašė.
1937-aisiais Patchenas susižeidė nugarą ir iki pat gyvenimo galo beveik kasdien kentė itin stiprius skausmus. Keletą kartų operuotas, paskutinius kelioliką gyvenimo metų jis praleido prikaustytas prie lovos.
Poetas parašė apie 40 poezijos, prozos ir pjesių knygų. Mėgo eksperimentuoti su įvairiomis medijomis. Yra su Johnu Cage’u parašęs radijo pjesę, dažnai skaitydvo savo tekstus kartu su džiazo improvizacijomis.
K. Patchenas garsėjo ir kaip dailininkas – visą gyvenimą kūrė tapytus eilėraščius.
K. Patcheno tekstus galima vadinti naiviuoju siurrealizmu, juose atsispindi daug politinių ir socialinių problemų. Tačiau kartu jie žavi netikėtomis metaforomis, siužetais, kartais ir tiemsukumu ar pykčiu.
Štai čia galima pamatyti jo tapytus eilėraščius:
http://www.concentric.net/~lndb/patchen/patchclr.htm
Creation
Wherever the dead are there they are and
Nothing more. But you and I can expect
To see angels in the meadowgrass that look
Like cows –
And wherever we are in paradise
in furnished room without bath and
six flights up
Is all God! We read
To one another, loving the sound of the s’s
Slipping up on the f’s and much is good
Enough to raise the hair on our heads, like Rilke and Wilfred Owen
Any person who loves another person,
Wherever in the world, is with us in this room –
Even though there are battlefields.
The Orange Bears
The Orange bears with soft friendly eyes
Who played with me when I was ten,
Christ, before I’d left home they’d had
Their paws smashed in the rolls, their backs
Seared by hot slag, their soft trusting
Bellies kicked in, their tongues ripped
Out, and I went down through the woods
To the smelly crick with Whitman
In the Haldeman-Julius edition,
And I just sat there worrying my thumbnail
Into the cover—What did he know about
Orange bears with their coats all stunk up with soft coal
And the National Guard coming over
From Wheeling to stand in front of the millgates
With drawn bayonets jeering at the strikers?
I remember you would put daisies
On the windowsill at night and in
The morning they’d be so covered with soot
You couldn’t tell what they were anymore.
A hell of a fat chance my orange bears had!
Prieš 117 metų mirė vienas žinomiausių prancūzų poetų Paulis Verlaine‘as. Vaikystėje jis buvo sunkus, aikštingas vaikas, linkęs į pykčio priepuolius. Mokslais Verlaine‘as niekada ypatingai nesidomėjo – jau mokydamasis rašė eilėraščius ir buvo pasinėręs į savo svajonių pasaulį. Jis dažniau trynėsi Paryžiaus kavinėse, nei teisės mokyklos paskaitose.
Pirmąjį savo sonetą Verlaine‘as išspausdina 1863-aisiais. O pirmasis poezijos rinkinys „Poèmes saturniens“ (Saturniškosios eilės) gerokai įtakotas Hugo ir Banville‘io pasirodo 1866-aisiais. Antrasis rinkinys „Fêtes galantes“ (Galantiškosios šventės) išleidžiamas 1869 metais. Eilėraščių peizažai primena Antoine‘o Watteau ir Jeano-Honoré Fragonard‘o paveikslus, juntama Gérard‘o de Nervalio, Théophile‘io Gautier, Williamo Shakespere‘o ir italų commedia dell’arte įtaka. Tačiau ir šis rinkinys skaitytojų buvo beveik nepastebėtas.
Trečiajame eilėraščių rinkinyje „La bonne chanson“ (Geroji daina, 1870) Verlaine‘as atranda savo balsą. Jis visas dedikuotas Mathilde‘ai Maute, tapusiai Verlaine‘o žmona.
Vedybinė Verlaine‘o laimė ilgai netruko. 1871-aisiais jis gauna Arthuro Rimbaud laišką ir pakviečią šį paviešėti pas save, atsiunčia pinigų bilietui į Paryžių. Rimbaud kvietimu, žinoma, pasinaudoja ir taip prasideda vienas beprotiškiausių meilės romanų literatūros istorijoje. Poetų pora tapo neperskiriama, o Verlaine‘ santykiai su žmona smarkiai pašlijo, jis ėmė ją mušti, kelti skandalus. Skandalus, tik viešus, kėlė ir Rimbaud. Netrukus apie jų ryšį sužinojo visas Paryžius. 1871 metais Mathilde‘a pagimdo sūnų, o po keleto mėnesių Rimbaud su Verlaine‘u išvyksta į Belgiją, o iš ten į Londoną. Keletą metų jie malasi tarp trijų šalių, pykstasi, taikosi, geria, rašo, gyvena. Nauja poeto knyga „Romances sans paroles“ pasirodo 1874-aisiais. Verlaine‘as tuo metu sėdi kalėjime, nes 1873-aisiais apimtas beprotiško pavydo priepuolio, du kartus šauna į Rimbaud ir peršauna šiam riešą.
Taip jie ir išsiskiria. Paleistas iš kalėjimo Verlaine‘as išvažiuoja į Angliją, o į Prancūziją grįžta tik 1877 metais, ima dėstyti anglų kalbą ir įsimyli vieną savo mokinių Lucieną Létinois. Kai šis mirė nuo šiltinės, Verlaine‘ą apėmė depresija.
Jis ėmė ristis žemyn, nakvodavo landynėse, ligoninėse, prieglaudose, nugrimzdo į narkomaniją ir alkoholizmą. Tiesa, po keleto metų jį iš užmaršties prikėlė jaunesnioji poetų karta, kuri žavėjosi Verlaine‘o eilėraščiais ir netgi 1894-aisiais išrinko jį Prancūzijos poetų karaliumi. Sulaukęs pripažinimo, Verlaine‘as pragyveno dar septynerius metus.