Prieš 237 metus Karaliaučiuje gimė Ernstas Teodoras Vilhelmas Hofmannas (vardą Amadėjus jis prisidėjo vėliau – iš pagarbos Mocartui). Kurdamas muziką Hofmanas naudojosi kitu pseudonimu – Johannes Kreisler.
Hoffmanno tėvas buvo teisininkas, poetas ir muzikantas mėgėjas. Tėvas paliko šeimą, kai Ernstui buvo vos dveji ir jį augino motina, teta ir dėdė. Dėdė buvo niūrus ir dievotas, nors linkęs į fantazijas ir mistiką. Hofmannas jau nuo ankstyvos vaikystės buvo linkęs į piešimą ir muzikavimą, turėjo tam talentą. Tačiau dėdės įtakotas įstojo į teisę Kėnigsbergo universitete (o paskui visą gyvenimą bandė atsikratyti teisininko profesijos ir pragyventi iš menų).
1794-aisiais Hoffmannas užmezga meilės romaną su tūla Dora Hatt, ištekėjusia, dešimčia metų vyresne moterimi, kurią mokė muzikos. Kyla baisus skandalas ir prieš Hoffmanno norą jis kuriam laikui ištremiamas į Prūsijos Sileziją.
Ten kurį laiką dirbo valdininku, vėliau persikėlė į Drezdeną, po to į Berlyną. Berlyne Hoffmannas imasi rašyti muziką. Tačiau ten rašytojas ilgam nepasilieka – išlaiko dar vienus valdininko egzaminus ir yra perkeliamas į Pozeną (Poznanę). Tiesa, ten tučtuojau prisidirba, pripaišęs vietinių karininkų karikatūrų. Kai paaiškėja, kas kaltininkas, Hoffmanną vėl perkelia į Plocką. Tremtis Ernstui visai nepatiko – viena iš jo kaip valdininko užduočių buvo galvoti pavardes vietos žydams. Taigi, Goldbaumai ir Apfelbaumai savo pavardes skolingi Hoffmannui.
1804 metais Hoffmannas perkeliamas į Varšuvą. Ten jis įgyja draugų, piešia, kuria muziką. Deja, po poros metų, Napoleono kariams užėmus miestą, Hoffmannas priverstas pasitraukti į Berlyną, palikęs žmoną su vaikais Poznanėje.
Tačiau karas pasiekė ir Berlyną, rašytojas neteko valdininko darbo, mirė j vienintelė duktė ir jis buvo priverstas skolintis pinigus bei gyventi pusbadžiu. Tais sunkiais laikais, 1809 metais, jis parašo savo pirmąjį kūrinį „Riteris Gliukas“, įsidarbina Bambergo teatre.
Prūsijai paskelbus karą Prancūzijai, Hoffmannas atsiduria Drezdene, kurį laiką ten dirba kapelmeisteriu, bet likimas jį vėl nubloškia į Berlyną ir į senąją teisininko profesiją. Tačiau jam užtekdavo laiko ir rašymui bei muzikos kūrimui. Vakarus Hoffmannas leisdavo vyninėse, naktimis rašydavo, o ryte eidavo į darbą. Nieko nuostabaus, kad toks gyvenimo būda s išsekino rašytoją. Likus metams iki mirties jį ištinka paralyžius (sifilio pasekmė) ir paskutiniuosius savo kūrinius Hoffmannas diktuoja sanitarui ir žmonai. Mirė Hoffmannas Berlyne, sulaukęs vos 46 metų.
Čia šiek tiek apie jį ir jo kūrybą:
http://rubinaitis.lnb.lt/index.php?999693316