„KGB VAIKAI“
VILNIUS, „AUKSO ŽUVYS“, 2013 M.
Justinas Žilinskas ketveriais metais už mane vyresnis, bet mes abu priklausome tai pačiai gariūnmečio, ar laukinio kapitalizmo, kartai. Ir apie mūsų gyvenimą tam beprotiškam skurdo, kičo, permainų, vilčių ir nuolat kintančių vertybių karnavale dar nebuvo papasakota. Iki šiol.
Tačiau „KGB vaikai“ – ne rimta epopėja ar neatmazgomus mūsų istorijos mazgus bandantis atraizgyti istorinis romanas. Tai klasikinis trileris (kaip malonu rašyti šiuos žodžius apie lietuvišką knygą). Autorius neklystamai pasirinko patraukliausią įmanomą derinį – 1996-ieji (jau ne taip beviltiška, kaip kokie 1993 m., ir dar ne taip ramu bei daugmaž aišku, kaip, tarkim, 1999-aisiais), tų laikų detalės dar nepasimiršo, bet nostalgijos jau esama.
Į siužetą suplakta daug. Jame ir slaptosios tarnybos, ir mafija, ir netgi paranormalūs sugebėjimai – pagrindinė veikėja Rasa gali jausti kitų žmonių skleidžiamą psichinę ir emocinę būseną (jaučia ją kaip šaltį ar karštį). Paaiškėja, kad apie ją ir kitus tokius žmones kažkas renka informaciją, juos ima persekioti. Kas? Kodėl?
Intriga „KGB vaikuose“ užsukta smagiai, savim pasitikintis visažinis skaitytojas taip pat bus keletą kartų smagiai apgautas ir nekantraudamas vers puslapį po puslapio. Į pabaigą net pamiršau, kad skaitau lietuvių autorių (sąmonėje užgeso visą laiką deganti raudona kritiškumo lemputė).
J.Žilinskas giliai nesikapsto savo veikėjų sąmonėse (juk čia vis dėlto trileris), bet veikėjai nėra plokšti ir vienamačiai – tai gyvi žmonės, nesudėlioti į vienareikšmiškas juodas ir baltas lentynėles. Ir šneka jie tikroviška, normalia (o ne medine, kaip dažnai pasitaiko lietuvių prozoje) šnekamąja kalba – su keiksmažodžiais, rusiškais intarpais, netaisyklinga sintakse ir t. t.
Tiesa, tikrasis veikėjas „KGB vaikuose“ – 1996-ieji. Keista ir kartu džiugu suvokti, kad jie – jau istorija, kad nostalgiškai galime prisiminti jau ir nepriklausomybės metus, o ne sovietmečio Brežnevą per nespalvotą televizorių.
Nuo rimtumo ir susireikšminimo šį trilerį gelbsti ne tik gyvi dialogai, bet ir humoras bei nuolat juntama švelni autoriaus ironija – kokie tuomet mes buvome, kaip atrodė rimta tai, kas dabar atrodo juokinga.
Lengvai skaitoma, pagauli, vaizdo kasetės (ir vėl nostalgija) formos knyga, padėsianti gerai praleisti keletą vakarų.
„PRO A. A. PRIZMĘ“
AUTORIUS KALBASI SU JOLANTA MARCIŠAUSKYTE-JURAŠIENE. MODERNAUS MENO CENTRAS, VILNIUS, 2013 M.
Esama knygų, kurias atsiverti su ypatinga, malonia nuojauta: tuoj turėsi gerą laiką – būsi palinksmintas, perskaitysi daug pletkų, pamatysi meno, pasiklausysi gero pasakotojo dėstomų istorijų ir dar nemažai sužinosi. Skamba vulgarokai, bet šios knygos žavesys būtent ir yra gebėjimas suderinti rimtus pažintinius dalykus su subtilia kasdienybės literatūra.
„Bet šiaip jau stengiausi pasakoti tik tai, ką pats mačiau, girdėjau, patyriau. Nors toks reiškinys kaip gandai, paskalos, pasakojimai egzistavo ir tuomet. Tad visai jų išvengti negalėjau. Vis dėlto tokiais atvejais mėginau nurodyti, kad taip buvo kalbama, egzistavo tokia versija, tas ir tas tą ir tą sakė…“ – pratarmėje rašo autorius.
Kalbėdamas su buvusia savo studente, kritike ir kuratore, Alfonsas Andriuškevičius literatūros ir poezijos temas palieka nuošaliau. Pašnekovas dalijasi prisiminimais ir įspūdžiais apie Lietuvos dailės gyvenimą maždaug nuo 1967 iki 1990 m., tačiau chronologinės ribos ne sykį peržengiamos.
Žmogui, su dailės gyvenimu ir su aprašomuoju laikotarpiu (1967–1990 m.) turinčiam nedaug ką bendra, o menotyrininkų knygas skaityti vengiančiam, ši A.Andriuškevičiaus „prizmė“ parodys beveik keturis dešimtmečius kultūros gyvenimo.
Knyga sudėliota teminių interviu-pašnekesių forma: yra skyrius apie draugus, apie parodas, apie kritiką, apie dirbtuves, apie dėstymą. Netrūksta ir įdomių, net retų fotografijų, meno pavyzdžių. Knyga tikrai turi keletą funkcijų: prieš skaitant ją galima perversti kaip nuotraukų albumą (kam nostalgišką, kam pažintinį), galima ją pavartyti ir kaip meno albumą, o jau paskui sėsti visko nuodugniai skaityti.
Galima, tiesa, skaityti ir nenuodugniai – pasirinktinai. Kad ir kaip būtų, „Pro A. A. prizmę“ –humoro, buities ir gyvenimo smulkmenų kupina tam tikro periodo lietuvių dailės istorija vertinga tiek įžvalgomis, tiek su niekuo nesupainiojamu autoriaus balsu, tiek joje skelbiama medžiaga.
„SRIUBA, KOSMOSAS IR AŠAROS“
IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ GEDIMINAS PULOKAS. KAUNAS, „KITOS KNYGOS“, 2013 M.
Senis Bukas per keletą metų tapo tikru lietuvių literatūros klasiku. Senis pas mus jau savas. Kaip Maironis, Gavelis, Kudirka ar Kunčinas. Kuo jis toks mielas lietuviui? Gal tuo, kad kiekvienas už jį kažkodėl jaučiasi pranašesnis? Arba tuo, kad Bukas sako ir daro tai, ko mes ne(be)drįstame? Gal antroji jo poezijos knyga padės atsakyti į šiuos klausimus?
Tiesa, greit Ch.Bukowski kūrinių srautas išseks – leidykla „Kitos knygos“, tikrieji autoriaus draugai po rašytojo grabo lentos, išleido beveik viską, ką jis svarbaus pasakė, pakeverzojo ar mašinėle pastukseno. „Sriuba, kosmosas ir ašaros“ – antrasis Ch.Bukowski poezijos rinkinys (pirmasis – „Pragaras skirtas vienišiems, pasirodė 2007 m.).
Šis rinkinys solidesnis, plačiau atskleidžiantis Ch.Bukowski poezijos temas ir talentą (tekstai versti iš maždaug 1970–2007 m. leistų jo knygų ir po mirties išėjusių rinkinių).
Koks šios knygos turinys? Na, kaip visada nemenką dalį sudaro gėrimo, pagirių, bare nugirstos, Los Andželo visuomenės dugne pamatytos arba patirtos istorijos. Jos papasakotos telegramos tikslumu. Jau ką autorius moka, tai moka – išlukštenti pasakojimo esmę iš nereikalingų žodžių apnašų. Taip skaitytojui pasakojamas eilėraštis-anekdotas pakyla į aukštesnį lygį, tampa tam tikru apibendrinimu, ironiška metafora arba aforizmu.
Mizantropijoje skendintis autorius nepamiršta aprašyti kiekvieno dailesnio užpakaliuko, pasišaipyti iš savęs ir savo rašymo (taip pat kitų rašančiųjų), sarkastiškai aprašyti kasdienybėje mirkstančių žmonių menkumo.
Tiesa, skaitydamas pastebi, kad Bukas žmones vis dėlto myli, ypač moteris. Kas gi daugiau gali išgelbėti iš beprasmybės bedugnės, jei ne greta sėdintis toks pats bėdžius?
Necituosiu nieko. Patys būtinai paskaitykit.
„TIGRAS. KERŠTO IR IŠLIKIMO ISTORIJA“
IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ JURGA GRUNSKIENĖ. VILNIUS, „TYTO ALBA“, 2012 M.
Johno Vaillanto knyga – keistas paukštis: pusiau trileris, pusiau dokumentinis pasakojimas apie tigrus ir Tolimuosius Rytus. Tai retai pasitaikantis sėkmingas faktų ir rašytojo meistriškumo lydinys. Nors tema egzotiška ir įdomi, ne kiekvienam iš turimos medžiagos pavyktų nuausti tokią kvapą gniaužiančią tigro ir žmonių kovos bei sugyvenimo istoriją.
Taip savo pasakojimu autorius tik patvirtina seną tiesą – gyvenimas dažnai būna įdomesnis už fikciją ar fikcijas, tereikia mokėti jį išaižyti ir tinkamai pateikti.
Siužetas paprastas: Primorės kraštas – paskutinė čia išlikusių amūrinių tigrų gyvenimo vieta. Netoli vienos pusiau sulaukėjusių gyvenviečių tigras užpuolė ir sudraskė žmogų. Inspektorius Jurijus Trušas ir jo komanda leidžiasi tigro pėdsakais. Romano intriga taip pat aukščiausio lygio – žinai, kad dvikova pasibaigs žvėries pralaimėjimu, bet sukandęs dantis seki neįtikimai protingo žvėries likimą.
Autorius užsimoja plačiai: jis papasakoja ir Primorės krašto istoriją (ji apima ir vietos udegėjų likimą, ir rusų bandymus užkariauti bei civilizuoti šį kraštą, ir liūdną dabartinę jo būklę). Jis taip pat pateikia detalizuotus, įtikinamus ir įdomius inspektoriaus, nuo tigro žuvusio brakonieriaus bei vietos bendruomenės portretus.
Bet svarbiausias šioje knygoje – tigras. Jo įpročiai, fiziologija, elgesys, rūšis, mąstymo būdas aprašomi labai pagauliai ir su išmanymu. Neką mažiau dėmesio skiriama tigro mitologijai: kaip žmogus įsivaizduoja tigrą, kaip jį garbina, kodėl bijo, kaip bando sugyventi su juo.
Tigras ir tinkama gamtos metafora. Gamtos, kurią visą savo gyvenimą žmogus bandė sutramdyti, kurios taip ir neperprato ir kurios iki šiol baiminasi. O romanas kartu dar vienas perspėjimas suvokti, ką mes darome, ką naikiname, raginimas susimąstyti, ar dar ne per vėlu. Nors tikriausiai jau per vėlu.