Rašė: Paulius Andriuškevičius
Nuotraukos: asmeninio albumo ir PGC muziejaus
Žmonės manęs klausia: o ką galima veikti pabaigus dailės studijas? Nuo šiol jiems atsakau: galima atlikti praktiką Peggy Guggenheim Collection (PGC) muziejuje Venecijoje! Apie PGC internship program[1], praktikantų kasdienybę muziejuje bei jo užkulisiuose, asmenines aspiracijas ir inspiracijas iš pirmų lūpų specialiai „37O“.
Palazzo Venier dei Leoni – P.Guggenheim tvirtovė
Kai 1949 m. P.Guggenheim nusipirko Palazzo Venier dei Leoni, greičiausiai jai tuomet nė nešmėstelėjo, kad lygiai po trisdešimties metų ši vilaitė taps vienu garsiausių modernaus meno muziejų. Tuomet jau apleidusi intensyvų kolekcionavimą, tačiau dar energinga ir žvitri Peggy atsikraustė į erdvius namus Dorsoduro rajone apgaubta vakarietiškos extravaganzos, kėlusios nuostabą vietiniams. Minėtus trisdešimt metų ji praleido vieniša, tačiau laiminga: ją supo jos „numylėtieji vaikeliai“ (taip ji vadino namie laikytus veislinius šunis papūstom uodegom – aut. past.), terasoje budėjo asmeninis gondoljeras (Peggy buvo paskutinė Venecijoje, turėjusi šią privilegiją, – aut. past.), o ant namų sienų ir sode rymojo išsibarstę žymūs pirmosios XX a. pusės meno kūriniai, dėl kurių jai teko bastytis po teismus Londone, bėgti nuo nacių Paryžiuje, permiegoti su tuzinu (tarkime) vyrų Niujorke, o ką jau kalbėti apie išleistus pinigus. Tačiau, nepaisydami tų laikų minčių bei įvykių, praėjus vieniems metams po garsiosios modernizmo patronės mirties, Palazzo Venier dei Leoni atvėrė vartus smalsiai visuomenės akiai, ir po gražiai apsodintą giardino[2] pradėjo bastytis jau nebe nutukęs liūtas (sakoma, kad iš čia ir kilęs rūmų pavadinimas), o iš viso pasaulio suvažiavę muziejaus lankytojai.
Devintojo dešimtmečio pradžioje įsikūręs muziejus taip pat pradėjo teikti galimybę stažuoti menu besidomintiems jauniems žmonėms. Taip atsirado PGC internship program, kuri šiandien, matyt, yra viena seniausiai veikiančių Europos meno galerijų. Daugiau nei trisdešimt metų muziejaus valdžia į rekrūtus ėmė jaunus dailėtyrininkus, į kurių sąrašus prieš pusmetį patekau ir aš.
PGC krumpliaračius suka praktikantai
Praktikantai yra PGC veidas – besišypsantys geltoni ženkliukai, išsibarstę po visą muziejų. Kai nuolatiniai galerijos darbuotojai braižo naujų parodų planus, rūpinasi kandinskių draudimu ir panašiais dalykėliais, jaunieji praktikantai prekiauja bilietais, katalogais, audiogidais, kabina paltus ir į lentynas rikiuoja rankines, kaip įkalti keturias valandas per dieną prastovi prie kolekcijos šedevrų, kad, neduok Dieve, kas nors nesudrumstų jų tobulybės auros, plėšo bilietų nugarėles ir šimtus kartų per dieną pakartoja buongiorno bei arrivederci, – trumpai tariant, daro tai, ką tik menininko pašaukimą turintys tesugeba. O juk daug triūso lieka už kadro – rytinis langų valymas, sodo suoliukų sausinimas, kancarų rankiojimas kieme ir peleninių inspekcija, o jei koks nors padangių paukštelis be gailesčio baltu šūviu paženklina Anisho Kapooro granitą, tenka čiupti popierinę servetėlę. Ir aš ten buvau, premere il tasto verde[3] kartojau, kol žandikaulis nutirpdavo, saugojau Brâncuși kosmoso paukščio bronzinę skaistybę, kol kojos surambėdavo, braukiau nuobodulio ašaras drabužinėje ir su jauduliu svajojau apie penkiolikos minučių pertraukėles.
Ką gi, gal tai tikrai neskamba kaip svajonių darbas. Tačiau per tuos tris mėnesius, praleistus Venecijoje, nei aš, nei mano kompanionai nė karto nepasigailėjome, kad dirbame P.Guggenheim labui. Kas mus ten laikė? Galbūt tai, kad vakarais visi drauge nukabindavome popierinius norus nuo Yoko Ono Wish Tree arba kad lankytojams apleidus muziejų „pižamomis“ apvilkdavome po dienos išvargusius kūrinius, be to, juk tas ilgas budėjimo valandas praleisdavome apžiūrinėdami aukščiausios kokybės meną. Galiausiai mums juk pakako to, kad buvome tie besišypsantys geltoni ženkliukai.
Paklausk manęs apie meną!
Ir vis dėlto tai nebuvo tris mėnesius trukusi strojkė (ten irgi yra tekę padirbėti), tekdavo ir galvą pasukti, ir tais dailėtyrininko gabumais pasinaudoti. Greta geltonojo stačiakampio su savo vardu nešiojau apvalų klecką su užrašu „Ask me about the art“ ir medaliuką su šalies vėliava (Lietuvos neturėjo, tai paėmiau Didžiosios Britanijos – vis vien greičiausiai ten vieną dieną visi persikraustysim). Tų ženkliukų į kairę ir į dešinę nedalija, teko užsitarnauti, įrodyti, kad prisimenu visų keturiolikos Peggy šunų vardus ir kad atskiriu Malevičiaus kvadratus nuo Mondriano. Vieną dieną atėjau prisisegęs ir galvoju, na dabar tai jau užvers mane klausimais. Labai gaila, bet be poros Where is the toilet? tą dieną daugiau klausimų nesulaukiau. Tiesa, vėliau atsirasdavo vienas kitas smalsuolis, norėjęs sužinoti daugiau apie Peggy meilužius ar Pollocko drip[4].
Muziejaus lankytojus taip pat ragindavau ateiti į kasdien vykstančius nemokamus pristatymus. Jie buvo trejopi: 1) dešimtminutė apie pasirinktą meno kūrinį iš kolekcijos; 2) dvidešimtminutė apie Peggy gyvenimą ir kolekciją; 3) pusės valandos minituras po laikinąją ekspoziciją. Ech, pamenu, kaip drebėjo kinkos patį pirmą kartą, kai vos penkių žmonių grupelę reikėjo apšviesti mistiškos Magritte’o šviesos klausimais. Na, o praktikos pabaigoje jau buvau taip įgudęs, kad dvidešimties minučių kalbelę apie Peggy išpyškindavau nė nemirktelėjęs – taip gerai žinojau jos gyvenimo vingius, kad rodėsi, jog bene kartu užaugom. Matyt, tai ir yra naudingiausia šios praktikos dalis – galimybė išmokti sklandžiai kalbėti apie meną ne meno žinovams, o eiliniams muziejų lankytojams.
Kasdienių makaronų duok mums šiandien
Guggenheime darbas prasideda 9.30 ir baigiasi 6 val. vakaro, muziejus nedirba antradieniais, o praktikantai gauna du papildomus laisvadienius. O ką veikdavome po darbo ar per išeigines? Vakarais dažniausiai eidavome atlikti kasdieninio spritz[5] ritualo, kuris Venecijoje beveik būtinas. Jei ryt tavęs laukia sunki diena, geri Aperol, jei nori ilgiau pasėdėti su bičiuliais – imi Cynar, o jei rytoj laisvadienis, suskėlei nuostabią kalbą ar šiaip nuveikei ką nors didvyriška, užsitarnavai kartaus Campari. Sunku pasakyti, ar visi mūsiškiai laikėsi panašios gėrimų kategorizacijos, tačiau tai, kad šiuos tris kokteilio variantus išdėsčiau stiprėjimo tvarka, – faktas. Jei vakaro pabaigoje lėkštutėje suskaičiuoji daugiau nei keturis alyvuogių kauliukus, geriau išgerk ibumetino.
Valgydavome, kai būdavo laiko. Per vakarėlius puotaudavom kaip italų bajorai, o parsibeldę namo kaip paskutiniai bėdžiai iš kartoninio pakelio dugno krapštydavome penne arba risotto, į kuriuos, nusišypsojus laimei (veikiau šaldytuvui), įmaišydavome pesto ar parmezano. Tų 750 eurų stipendijos, kurią gaudavome iš muziejaus dailaus žalio čekio pavidalu, pakakdavo geroms trims savaitėms (jei nuskildavo ir gaudavau vesti turą, reikalus pagyvindavo papildomi 60 eurų). Į krūvą sudėjus visus makaronus, eurus ir macchiato puodelius, skirtus alkiui malšinti, gyvenome gerai.
Laisvadieniais muziejaus valdžia lepino ir veždavo į įvairias parodas bei renginius. Taip pamačiau Bolonijos katedrą, kinematografinį Michelangelo Antonionį Feraroje ir Giotto freskas Paduvoje, taip pat išprotėjusio ruso parodą Emilijos Redže, kurios atidarymo proga dvi dienas vaikštinėjome išsipustę kaip povai. O jau pačioje Venecijoje buvome tikriausi kultūrinės padėties šeimininkai, su dykai gautais bilietais turėję teisę lankytis visose miesto bažnyčiose, muziejuose ir galerijose. Dažniausiai tam nelikdavo laiko, bet…
Dėl gyvenimo sąlygų skųstis neturėjome teisės. Ir vėlgi dosnusis Guggenheimo guru (o gal gugu?) pasirūpino, kad namie be pertraukų šviestų šviesa, duše bėgtų karštas vanduo, o internetas atvertų puslapius be ilgesnių pauzių. Nors Venecija vadinama miestu ant vandens, visur vaikščiodavome pėsti, tiesa, kartais vėlai vakare tekdavo įšokti į botus, nes namų slenksčiai patvindavo žaliu acqua altos[6] vandeniu. Dienos bėgo beprotiškai greitai, ir man vis vaidenosi, kad vos vakar išlipau iš traukinio Santa Liučėje, bet kartu laikas stovėjo vietoje ir priversdavo jaustis taip, lyg gyvenčiau čia visą savo gyvenimą. „Venecijoje viskas plūduriuoja“, – kadaise savo dienoraštyje rašė Peggy. Taigi plūduriuoja ir Peggy kolekcija, ir apie ją šokinėjantys praktikantai.
Nuo pašto karvelio
Jei atsiras tokių, kurie perskaitę šį straipsnį užsimanys kelis mėnesius paplūduriuoti Venecijoje globojami P.Guggenheim auros, rekomenduoju jiems nedelsiant išsiųsti savo anketą greituoju pašto karveliu. Daugiau informacijos galite rasti čia: http://www.guggenheim-venice.it/inglese/education/internship-program.html
[1] Stažuotė, praktika. (Angl.)
standartinės praktikos Peggy Guggenheim Collection){kind=link}