Rašė: Jorė Janavičiūtė
Ankstyvoje paauglystėje neturėjau kabelinės televizijos, todėl žiūrėti MTV, VIVA ar kitų muzikinių kanalų eidavau pas drauges, kol galiausiai tai tapo tradicija. Taip žaidimą kieme ar kortavimą laiptinėse pakeitė muzikos klipai… 2003 m. vasarą žiūrėdamos klipus ir laukdamos savo numylėtinių praleisdavome valandų valandas. O ir pirmųjų savo telefonų „Nokia 3310“ vaikiškas sąskaitas išeikvodavome užsisakydamos trokštamų klipų. Taip aš susidūriau su vaizdo klipais. Rinkdavomės žiūrėti ir „Tango TV“ laidos „Tangorama“. Taip susidūriau su lietuviškais vaizdo klipais.
Vėliau buvo „MTV Lietuva“. Tačiau šios ekranas greitai užgeso. Taip prasidėjo sklaidos kanalo netekusių lietuviškų muzikos klipų klaidžiojimai. Kartkartėmis tarp reportažų ir pokalbių su svečiais muzikinė pauzė įsiterpia į „Labo ryto“ laidas, tam tikro pobūdžio klipus toliau rodo sveikinimų koncertai, pūkai ir liuksai. Alternatyvesni atlikėjai teturi interneto erdvę, kur klipų sklaida gana atsitiktinė, ja rūpinasi tik patys atlikėjai, jų gerbėjai, melomanai ar blogeriai.
Daugybė įdomesnių klipų neretai lieka nepastebėti platesnės publikos, kaip, pavyzdžiui, nutiko su „No Dog Barking“ „Horse of Steel“ (rež. Narvydas Naujalis ir Vladas Litvinas) ar Napo „Midnite Fazze“ (rež. Marija Kavtaradzė). Į juos neatkreipė dėmesio net ir alternatyviosios muzikos apdovanojimų T.Ė.T.Ė. organizatoriai. Šią situaciją bent šiek tiek nusprendė ištaisyti LRT su AGATA, organizuodamos konkursą „Klipvid“.
O kas tuose klipuose?
Langas su lietaus lašiukais, per jį braukianti ranka. Romantiškos mergaitės ant stogų, romantiškos mergaitės tarp medžių. Po miesto erdves klaidžiojančios romantikės ir roko grupių vokalistai. Ir visad iš nugaros. Apleisti pastatai, daug apleistų pastatų. Roko grupės, grojančios apleistuose namuose, roko grupės, grojančios tarp dūmų. Vasaros ilgesys, atsispindintis tūsinime ant sniego vien su glaudėmis. Motociklai, raumeningi vyrukai su jiems už nugarų dainuojančiomis merginomis ant galinės sėdynės. Automobiliai su treninguotais krikščioniškos pakraipos repo grupės nariais, kurie apsnigtais provincijos keliais vyksta į bažnyčią. Prabangūs automobiliai (netgi limuzinai!), pas didžiakrūtes merginas į lietuviškai turkiško stiliaus orgiją vežantys neva pasiturinčius vyriškius su saulės akiniais. Vaizdiniai, einantys iš klipo į klipą, vakarietiškų arba rusiškų klipų kopijos, kurios savaime vis tiek yra kopijos, tik atmiežtos noru lygintis, įkyriu savo prabangaus gyvenimo vaizdavimu, naujuoju rusiškumu. Žodžiu, postmoderni copy of a copy of a copy, tampanti netyčine savo pačios parodija, pastišu.
Liūdina ir nedidelė vizualinių sprendimų įvairovė: randame vos vieną kitą animacinį vaizdo klipą, nesutinkame popmuzikos klipams būdingų choreografijos elementų. O ką jau kalbėti apie banalius klipų naratyvus. Tačiau bene visus klipus vienija kelionės ar klaidžiojimo motyvas. Nuolat matome ne tik mašinas ar jomis kur nors vykstančius atlikėjus, bet ir traukinių stotis, oro uostų kilimo takus, lėktuvus, bet ir dainininkus, vaikštančius, klaidžiojančius po apibrėžtas ar ne erdves. Nuolat kur nors judame, bet ar žinome kur?
„Dauguma „Klipvid“ klipų yra tokie, kaip ir dauguma lietuviškos muzikos: lyriški, mažabiudžečiai, gyvenantys savame estetiniame pasaulyje, mažai ką bendra turinčiame su šiuolaikine vakarietiška popkultūra“, – mano muzikos apžvalgininkas ir konkurso komisijos narys Karolis Vyšniauskas.
Tačiau, jo nuomone, vargu ar galime tikėtis ko nors kita, žinodami, kad Lietuvoje beveik nėra muzikinių vaizdo klipų tradicijos. „1996-aisiais, praėjus trylikai metų po to, kai Michaelas Jacksonas jau buvo išleidęs „Thriller“, Lietuvos televizijos dar rodydavo Tikrąją Išdykėlę ryškių spalvų vizualizacijų fone. Tai buvo laikoma visiškai normaliu dalyku. (Jei esate nusiteikę mazochistiškai, „Youtube“ kanale „Archyvinė lietuviška muzika“ nepatingėję prasukti visos lietuvių estrados archyvo iki laukinio dešimtojo dešimtmečio vidurio, rasite bene keliolika tokių vaizdo klipų, o kartu ir Tikrąją Išdykėlę, Neklaužadą, ankstyvuosius Kazlauskų darbus etc. – aut. past.). Tad nereikėtų stebėtis, kad ir ligi šiol dalis dabartinių lietuviškų vaizdo klipų neatrodo nei vaizdo, nei klipai“, – sako K.Vyšniauskas.
Viltis ir šviesa tunelio gale
Lietuvoje klipų sukuriama ne itin daug, tad vienas konkurso tikslų ir buvo paskatinti jų kūrimą. „Matydami didelį konkurso dalyvių skaičių (atrinkta 85 klipai, pateikta per 120) galime džiaugtis, kad bent jau kiekybės atžvilgiu postūmis tikrai įvyko“, – konkurso populiarumu džiaugiasi Karolis.
Na, bet iš tikrųjų – ne viskas taip blogai. Tarp konkurso dalyvių pateiktų muzikos klipų galime pamatyti tikrai nemažai kokybiškų. Pavyzdžiui, savo vizualumu ir grafika itin išsiskiria Marko Palubenkos „Planet Melancholia“. Emiro Kusturicos filmus primenančia nuotaika alsuoja „Antikvarinių Kašpirovskio dantų“ klipas „Apie tai, kaip žirafa sumindė kaunietį Antaną“. Tarp kokybiškesnių, įdomesnių ar originalesnių galima paminėti ir Feral, Donato Montvydo, MC Mesijaus, „Outsiders“, „No Dog Barking“ klipus. Savaime puikią animaciją, puikiai derančią ir su daina, galima pamatyti „Kurak“ vaizdo klipe „Houly Pouly“.
Karolis taip pat įžvelgia pažangą kokybės požiūriu – pirmiausia, anot jo, dėl to kalti jaunosios kartos režisieriai. „Jie puikiai suprato, kad tikroji jų komisija bus ne LRT žiūrovai ir netgi ne oficialūs konkurso komisijos nariai, o jų draugai ir grupių, kurioms kurs klipus, gerbėjai socialiniuose tinkluose. Tai reikli ir daug daugiau mačiusi publika. Norint ją nustebinti, reikia ko nors ambicingo, Lietuvoje dar nematyto. Jie tai ir padarė“, – sako jis.
Pasak muzikos apžvalgininko, Lietuvoje vaizdo klipų kultūra iš esmės pradeda kurtis tik dabar, populiarėjant socialiniams tinklams, nes iki šiol tiesiog nebuvo terpės jai deramai vystytis: MTV ir VH1 Lietuvos muzikantų nerodė, o „MTV Baltic“, nors ir suteikusi labai didelį postūmį, numirė per greitai. Kai nėra kur klipų rodyti, negali norėti ir jų kultūros.
„Internetas su „YouTube“ ir „Vimeo“ vėl grąžino vaizdo klipo kaip žanro aktualumą, – kalba žurnalistas. – Apskritai dabartinis metas palankus vaizdo klipų kultūrai vystytis, nes sutampa daug palankių veiksnių: a) klipus yra kur rodyti („YouTube“ priima viską); b) užaugo nauja operatorių karta su nauju estetikos supratimu; c) filmavimo technika, pradedant filmuojančiais veidrodiniais fotoaparatais, baigiant išmaniaisiais telefonais, tapo daug lengviau prieinama plačiajai visuomenei.“
Čia verta paminėti kino, o šiuo atveju ir muzikinių vaizdo klipų demokratizacijos procesus, kai tik profesionalų grupės privilegija buvęs darbas su vaizdu ir jo viešinimas tampa prieinamas kiekvienam. Šio proceso teigiamų ir neigiamų įtakų vaizdo klipų kultūrai vertinti nesiimsime.
Tie išsvajoti Vakarai…
„Klipvid“ komisijos narys tarp Lietuvos ir Vakarų, be abejo, įžvelgia didžiulių skirtumų – nuo estetinio suvokimo iki finansų. „Lietuvoje muzikiniai vaizdo klipai iš esmės yra mėgėjų užsiėmimas, nes jis neduoda jokio pelno. Tose Vakarų šalyse, kur išsivysčiusi muzikos pramonė, klipai yra atskiras ir svarbus jos elementas“, – kalba jis. Karolis priduria, kad nors 1981 m. įkurtos MTV aukso amžius taip pat seniai praėjęs (dabar ši televizija garsėja tuo, kad beveik visai neberodo vaizdo klipų, – aut. past.), tad vaizdo klipų biudžetai susitraukę ir Vakaruose, tačiau ten vis tiek yra visiškai kitokios žaidimo taisyklės nei Lietuvoje. „Klipų dabar reikia labiau nei bet kada anksčiau. Anksčiau klipus savo dainoms kurdavo tik tos grupės, kurias rodydavo muzikiniai kanalai, o dabar klipų reikia apskritai visoms grupėms, taip pat ir mažiau žinomoms, jei tik jos nori atrodyti rimtai, – dėsto pašnekovas. – Negana to, klipas turi būti vykęs ir populiarus – dažnai būtent iš peržiūrų skaičiaus „YouTube“ publika nusprendžia, kiek grupė yra populiari.“
Anot muzikos apžvalgininko, anksčiau, kalbant apie grupės populiarumą, daug svarbesnės buvo dainos, o dabar ne mažiau svarbūs tampa ir vaizdo klipai. Jis davė pavyzdį: grupė „OK Go“ dar 2006 m. sukūrė be galo įsimintiną klipą dainai „Here It Goes Again“, kuriame grupės nariai šoka ant bėgimo takelių sporto klube. Vėliau jie sukūrė dar kelis dešimtis milijonų kartų svetainėje „YouTube“ peržiūrėtus klipus. Vargu ar kas prisimena „OK Go“ dainas, tačiau grupei tai ne taip svarbu – jie savo populiarumą įgijo būtent dėl vaizdo klipų.
Karolio manymu, kiekviena tarptautinėje erdvėje sėkmės sulaukusi pastarųjų metų daina – ar tai būtų bet kuris Lady Gagos singlas, ar „Gangnam Style“ – turi įsimintiną vaizdo klipą, kuris lygiavertiškai prisideda prie dainos sėkmės. Jis mano, kad anksčiau klipas dažniau buvo matomas kaip priemonė dainai išpopuliarinti, o dabar jo reikšmė daug didesnė, dažnai lygiavertė dainai.
„Internetas mėgsta vaizdo klipus. Iš 30 populiariausių visų laikų „YouTube“ vaizdo klipų tik vienas yra nemuzikinis“, – priduria Karolis.
Apie savęs matymą
Vaizdo klipų režisierius ir operatorius N.Naujalis tvirtina, kad kuriant klipą itin svarbu nesugadinti dainos. „Garsas ir vaizdas turi neužgožti vienas kito. Vizualiniai sprendimai priklauso nuo idėjos. O idėjos ateina beklausant konkrečios dainos. Kratai savo galvą, ieškai vaizdų, kurie galėtų žaisti su muzika, fantazuoji, ir po kiek laiko viskas susidėlioja į vietas, Muzikos ryšys su vaizdu kaskart skirtingas. Svarbu surasti savo santykį su muzikos įrašu, tada pasiseks ir gerą klipą padaryti“, – įsitikinęs jis.
Karolio nuomone, geras vaizdo klipas yra toks, kuris gerai pristato atlikėją ir yra įdomus pats savaime, ne tik kaip dainos priedas. „Štai man vienas puikiausių vaizdo klipų yra britų grupės „Arctic Monkeys“ „Cornerstone“. Jame keturias minutes grupės vokalistas žiūri į kamerą, ir tiek. Bet ar kas nors galėtų pasakyti, kad tai nėra vaizdo klipas?“ – sako muzikos apžvalgininkas.
Narvydas mano, kad lietuviška klipų kultūra grįsta pačių grupių entuziazmu. „Jeigu grupei patinka kurti savo dainų klipus, ji tai ir daro. Kaip kultūra, kuri neturi aiškaus transliacijos kanalo, manau, ji laikosi neblogai. Mes turim klipų, tik reikia mokėti juos surasti, pastebėti“, – įsitikinęs režisierius.
O mes toliau klaidžiojame ieškodami klipų ir klaidžiojame juose. Tai turi logikos, nes vis dėlto pati muzika savo kilme yra audialinis judėjimas. Juk ne veltui taip dažnai jos klausomės kur nors važiuodami ar eidami. Ji apgobia mūsų keliones, o mūsų kelionės iliustruoja dainas. Savo keliones, save jose dažnai matome iš šalies, fragmentiškai, kaip kine ar vaizdo klipuose. Arba matome save, kaip norėtume matyti, tik dažnai to nesuvokiame. Uždaras ratas – lietuviški vaizdo klipai gali mums pasakyti, kaip save matome, kaip dėl įvairių kultūrų įtakos norime save matyti.
Kol mes rengėme šį numerį, paaiškėjo galutiniai vaizdo klipų konkurso „Klipvid“ rezultatai. Jame triumfavo M.Palubenka (na, jam šiemet ir sekasi!) su vaizdo klipu „Planet Melancholia“, kuris gavo ir 5 tūkst. litų čekį:
Antroje vietoje liko ir 3 tūkst. litų laimėjo Edgaras Lubys – Feral su vaizdo klipu „Soulstarving“:
http://www.youtube.com/watch?v=
Treti liko, 2 tūkst. litų laimėjo Lilas ir Innomine feat. Justify „Ji nuoga“: