Nuotraukos: „Scanpix“ ir redakcijos archyvo
Popkultūra. Tyrinėjant svetimą (?) zoną
Kaip manot, kodėl kas nors tampa labai populiaru? Ir kodėl dažniausiai tai būna kas nors kvaila, paviršutiniška, pavyzdžiui, atlikėjo Flo Ridos daina „Whistle“ ar „Saulėlydžio“ sagos filmai? Sako, kad dėl neišlavinto skonio, siauro požiūrio į gyvenimą ir t. t., ir pan. Bet nejaugi viskas taip paprastai paaiškinama? O gal sakot neverta dėl to popso sukti galvos? Vis dėlto populiariosios kultūros tyrinėtojai mano, kad toji atseit žemesnė kultūra lygiai taip pat verta tyrinėti, kaip ir aukštoji.
Taigi lendam į internetą, skaitom mokslinius straipsnius ir viską išvertę į žmonių kalbą klojam jums po kojom. O filosofines bei logines spragas taiso ir galvoje sumaištį kelia kultūros tyrinėtojas Jurijus Dobriakovas.
Buuu… ideologija
Vos pradėjus tyrinėti popkultūros reiškinį XX a. pradžioje buvo manoma, kad populiariuose dalykuose atsispindi visuomenėje vyraujanti ideologija. Na, visokie naciai, komunistai ir jų propagandos. Bet baugina tai, kad ideologiją galima atrasti ir šių laikų populiariuose dalykuose. Į mus nuo kiekvieno kampo spoksančiose reklamose laimė siejama su vartojimu – kūno grožio ir naujų technologijų kultu. Popindustrija tas idėjas tik patvirtina vaizdo klipuose, filmuose, TV šou, romanuose, tad nenuostabu kad jos produktai atrodo savi kaip niekas kitas. Kad to nebūtų per maža, popdalykuose atsispindi ir kiek sunkiau pastebimi visuomenėje veikiantys mąstymo šablonai. Pavyzdžiui, „laikas – pinigai“ (kapitalistinės visuomenės šūkis), „moterys trokšta romantikos“, o „vyrai turi būti kieti“.
J.Dobriakovas: Kaip sako Slavojus Žižekas (kultūros tyrinėtojas), ideologija prasideda ten, kur sakoma, kad jokios ideologijos nėra. Visos kalbos apie tai, kad gyvename postideologinėje eroje, yra mitas. Tiesiog liberali vėlyvojo kapitalizmo ideologija nėra tokia išviešinta ir apčiuopiama, kaip tai, ką daugelis yra įpratę (ir yra pratinami) suprasti kaip ideologiją (jau minėti nacionalsocializmas, komunizmas). Ji sutalpina į save daugybę, atrodytų, vienas kitam prieštaraujančių dalykų, ją palaiko daug nematomų mechanizmų. Be to, šios ideologijos šaltinis yra išsklaidytas ir miglotas – tai nebe konkreti politinė jėga ar vienas žmogus, o tam tikra prasme visi mes, kurie dalyvaujame kapitalistiniuose ekonominiuose santykiuose ir taip juos palaikome. Populiarioji kultūra yra šios ideologijos veidrodis.
Tu ne vienas
Idealai idealais, bet, žinia, toli gražu ne visi yra gražūs, turtingi ar kieti. Tokiems, kaip įprasta manyti, pop leidžia bent pasvajoti esant tobulais, kad ir prieš TV ekraną. Pasak kultūros tyrinėtojo Johno Fiske’s, vis dėlto daugelis žmonių, priėmusių dominuojantį pasaulio suvokimą, pripažįsta esantys nevykėliai. Todėl, be žydrų svajonių, kita malonumo forma jiems yra mėgavimasis kitų žmonių normų neatitikimu (pvz., visokie memai su į žmones nepanašiais nuo hamburgerių išsipūtusiais amerikiečiais), tobulų žmonių nesėkmėmis ar įrodymais, kad kartais sėkmės sulaukia net ir visuomenės normų neatitinkančios žmogysto, kaip kad talentų šou iškylantys ne itin dailūs, tačiau neregėto balso savininkai ar jau minėtas filmas „Saulėlydis“ su išbalusia heroje Bela priešakyje.
J.Dobriakovas: Taip! Beveik visa memų kultūra paremta tuo, kad keistuolis ar egzotiškas Kitas mums (normalių žiūrovų daugumai – populiariosios kultūros vartotojams), kaip ir kokiame XIX a., vis dar atrodo juokingas, pajuokos vertas objektas. Dalyvaudami populiariojoje kultūroje (daugiausia pasyviai), mes jaučiamės priklausantys tai grupei, kuri juokiasi, nors iš tiesų vos ne kiekvienas iš mūsų gali bet kurią akimirką pats tapti pajuokos objektu.
Terapijos!!!
Ir visgi turbūt sunku daugelį pramoginių dalykų laikyti vien nepatenkintų žmonių pramoga. Pavyzdžiui, visokie veiksmo filmai, komedijos. Juk iš patirties galima sakyti, kad juosi žiūri ir gyvenimu gana patenkinti žmonės. Tada tenka pripažinti, kad kartais pramogų industrijos produktai padeda paprasčiausiai atitrūkti nuo realybės, persikelti į jaudinantį ar nesudėtingą pasaulį ir pasidžiaugti gera pabaiga.
J.Dobriakovas: Terapinis momentas, žinoma, yra. Tačiau labiau po tuo paviršiumi, manyčiau, slepiasi svarbesnė funkcija. Populiarioji kultūra, ypač kinas, vaizdo klipai ir t. t., veikia kaip tam tikra instrukcija. Ji parodo, kaip reikia geisti, kas yra geistina, kaip tapti visaverčiu esamos socialinių santykių sistemos dalyviu. Šiuo požiūriu net ir lengviausio pobūdžio popmedžiaga gali būti vertinama kaip gana rimtas mūsų laikotarpio dokumentas, daug pasakantis apie mūsų visuomenę.
Lengvai suprantamas
Dažnai supratimui užtenka socialinės patirties (kaip kad meilė, santykiai) ar tiesiog pastebėti normos neatitikimą (pvz., keista išvaizda). O dar puikiau tai, kad populiarieji tekstai neprimeta taisyklių, kaip reikia iššifruoti jų sakomą žinutę. Na, sakykim, nereikia būti skaičius Platono, kad suprastum. Puikus pavyzdys – memai demotyvacijose, kur randi juokingai tupintį forsiuką (nors jis ir netupėdamas juokingas) ar oranžinę soliariumų gražuolę. O jei ir būna taisyklių, tai jos turi nuorodas į kitus populiarius dalykus. Kad ir į Lady Gagą.
J.Dobriakovas: Tos taisyklės yra, tik jos susiformavusios kolektyvinėje sąmonėje per gana ilgą laiką ir tapusios tarsi savaime suprantamu dalyku. Kaip jau minėjau, mes tarsi instinktyviai žinome, kas yra juokinga, kas romantiška, kas kraupu ir t. t. Populiarioji kultūra šiuo atžvilgiu, kaip ir daug kas, yra hipertekstas, kuriame dalykai nuolat nurodo vieni į kitus, ir tam, kad galėtume jį sėkmingai skaityti, vis dėlto turime turėti tam tikrų bazinių įgūdžių. Tik, vėlgi, mums atrodo, kad jie yra tarsi įgimti, nors iš tiesų jie yra labiau socialiai ir istoriškai suformuoti.
Klientas visada teisus
Įdomus darinys populiariojoje kultūroje yra žanras. Jis dažnai apibūdinamas kaip sutartis su žiūrovu. Žmogus pasirinkdamas žanrą kaip kokioje parduotuvėje tarsi renkasi, ką nori valgyti, t. y. kokias emocijas išgyventi. Rinkdamasis žanrą, sakykim, veiksmo filmą, taip pat, kaip ir pirkdamas alyvuoges, turi gauti tai, kas parašyta. Juk supyktum, jei alyvuogių indelyje būtų marinuoti burokėliai. Taigi sąmoningi gamintojai duoda tai, ko nori klientas. Dar gal būtų galima pastebėti, kad dažnai gamintojai bijo rizikuoti ir dėl to daugelis veiksmo ar siaubo komedijų tampa vienodos. Čia šiek tiek atsiskleidžia skirtumas, palyginti su alyvuogėmis, nes dėl to vienodumo kartais vartotojas gali supykti, – jis nori matyti tik elementus, o ne tą patį filmą. Nors būna ir ne tokių išrankių.
J.Dobriakovas: Manau, tai galioja tik tam tikram populiariosios kultūros sektoriui. O šiaip ji, mano nuomone, apskritai tampa vis labiau hibridiška ir labai sunkiai skirstoma į žanrus. Kaip „sutartis“ labiau jau veikia konkretūs prekės ženklai, pvz., Quentino Tarantino filmai, Lady Gagos ar Beyoncé’s muzika; visa ta sunkiai apibūdinama chillwave ir neo new wave / dreampop muzikos banga, tiksliau, jos ikonos, o ne kategorijos, nes pastarosios tampa vis beprasmiškesnės.
Didžioji paslaptis?
Nors tai prekė (ir labai šabloniška), keistai kartais nutinka su saldžiais holivudiniais filmais. Jie ima ir sujaudina, atrodo, gana protingus ir išsilavinusius žmones, o ne tik tuos neišprususius. Sukant galvą dėl tokio paradokso, į pagalbą vėl ateina J.Fiske. Jis teigia, kad popdarbų nereiktų nuvertinti vien dėl jų paviršutiniškumo. Kai kokiame nors greitai iškeptame filme rodomas tik paviršius, vidus lieka neišpasakotas. Taigi filmo žiūrovas savo asmenine patirtimi užpildo visus giliausius istorijos niuansus. Taip pačiam žiūrinčiam iš pažiūros lėkšta istorija tampa itin sudėtingu kūriniu. Ir žmogus mėgaujasi tuo, kad didysis filmo kūrėjas buvo jis, o ne koks nors režisierius ar scenaristas.
J.Dobriakovas: Taip, populiarioji kultūra nėra tokia jau paprasta, beveik visur galima rasti kokių nors gana gilių paslėptų įžvalgų apie visuomenės gyvenimo reiškinius. O ypač jų linkę ieškoti protingi ir išsilavinę žmonės, kurių galvoje kiekviena užuomina iškelia į paviršių kelias dešimtis nuorodų į kitus reiškinius ir kultūros fragmentus, net jei tos nuorodos niekieno ir nebuvo suplanuotos.
Per daug informacijos
Internete pasklidusiame filme apie kvailystę (angl. – „Stupidity“) teigiama, kad šių dienų visuomenėje yra toks didelis informacijos srautas, jog žmonės nebežino, ką rinktis. Todėl renkasi tai, kas juokinga ar kaip nors kitaip iškrenta iš visos informacijos konteksto. O tai būna visokie keisti, juokingi ar kvaili vaizdeliai ir pan. Nors prie šito punkto turbūt tinka ir išsišokančios įžymybės…
J.Dobriakovas: Yra dar tokia teorija, kad šiandien mes visą laiką matome tik tai, kas mes (arba mūsų socialinis ratas) jau esame, nes informacija mums vis dažniau pateikiama priklausomai nuo mūsų ankstesnių pasirinkimų (visokios automatizuotos rekomendacijos internete ir socialiniuose tinkluose). Taigi beveik niekada nematome ko nors iš tiesų naujo – išplėtota virtuali sistema iš esmės uždaro mus mūsų ir mūsų draugų jau esamų interesų rate.
Klausiu Jurijaus, kodėl kas nors tampa populiaru be paminėtų priežasčių?
J.Dobriakovas: Tai, kas tampa populiaru, turi kaip nors išreikšti laikotarpio dvasią (o paskui ta laikotarpio dvasia ar mada toliau modifikuojama), būti geresniu veidrodžiu, kuriame didžioji dalis žmonių atpažintų save.
Dažnai būna visokių nuomonių šiuo klausimu, taigi dar kartą tikrinuosi ir klausiu pašnekovo, kas formuoja masės skonį? Ar industrijos diktuoja taisykles, o žmonės ima viską, ką duoda? Ar visgi industrijos pataikauja žmonėms?
J.Dobriakovas: Sakyčiau, tai sudėtinga ir lanksti abipusė sąveika. Negalima sakyti, kad popindustrija vienareikšmiškai formuoja žmonių skonį, taip pat sunku teigti, kad žmonės nori tik to, ką jiems duoda popindustrija.
Ir galiausiai, kodėl yra toks jausmas, kad kuo toliau, tuo labiau populiarūs tampa vis lėkštesni dalykai. Na, sakoma, kažkada ir Williamas Shakespeare’as buvo popsas. Bet žvelgiant iš šiandienės perspektyvos jame nemažai filosofijos. O to lyg ir nėra šiandienos komedijose ar popdainų tekstuose. Ar tiesiog mes to nesuvokiame? Arba kad ir kelių dešimtmečių senumo dainos atrodo kokybiškesnės nei dabar…
J.Dobriakovas: Man atrodo, tai priklauso nuo to, kas yra įtraukiama į populiariosios kultūros lauką. Jau seniai sakau, kad Lietuvoje yra labai iškreiptas populiariosios kultūros suvokimas, – atseit tai tik kokios nors „Olialia pupytės“, o Andrius Mamontovas ar „Skamp“ jau atseit alternatyva. Iš tiesų juk populiarioji kultūra labai plati, ji apima ir Lady Gagą, ir Björk , ir Rihanną, ir „Radiohead“ ir t. t. Todėl šiandien yra ir nemažai visai neblogų populiariosios kultūros artefaktų – pvz., „The Knife“, Larso von Triero filmai (taip, manau, kad jie yra popkultūros dalis, nes nemaža dalimi apibrėžia laikotarpio dvasią bei apie juos žino daug žmonių) ir kt.
P. S. Vualia, tiek šį kartą apie populiarumą. Tikiuosi, minčių padangės čia tema bent šiek tiek prašviesėjo. Žinoma, po tokių komentarų tenka pripažinti, kad straipsnio pavadinime klaustukas yra ne be reikalo. Ir „37O“ rašo apie pop. Bet juk vis vien apie tą įdomesnį, ar ne?