Rašė: Ramunė Brunzaitė
„Knyga „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ parašyta 1983-iųjų žiemą ir 1984-ųjų pavasarį. Buvau dvidešimt ketverių. Tuo metu dalijausi du kambarius ir sėdimąją vonią su aktore Vicky Licorish. Ji neturėjo pinigų, aš neturėjau pinigų, mes negalėjome sau leisti prabangos baltus drabužius skalbti atskirai nuo tamsių, todėl džiaugėmės, kad spalvotos kelnaitės tapo madingos ir šių drabužių, glaudžiausiai susijusių su mūsų savigarba, nereikėdavo mūvėti pilkšvų. Apsileidimas – rašytojo mirtis“, – taip savo debiutinę knygą „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ pristato dabar jau gyva legenda tapusi britų rašytoja Jeanette Winterson.
Jeanette gimė Mančesteryje, būdama dar kūdikis buvo įvaikinta ir parsivežta į mažą provincijos miestelį – Akringtoną. Jos įmotė, misis Winterson, priklausė radikaliai miestelio neoprotestantų bendruomenei, laikė stalčiuje revolverį, ruošėsi apokalipsei ir siekė užauginti dukrą misioniere. Namuose buvo tik šešios knygos, įskaitant Bibliją ir dvi Šventojo Rašto rodykles. Keista, bet tarp knygų pateko ir Thomo Malory „Artūro mirtis“, riterystę šlovinantis epas, viena pirmųjų Anglijoje išspausdintų knygų. Nuo jos ir prasidėjo Jeanette pažintis su literatūra. Motina draudė Jeanette skaityti knygas. Misis Winterson sakydavo: „Bėda su knygomis ta, kad niekada nežinai, kas jų viduje. Kol būna per vėlu.“ Knygos Jeanette, kaip sako ji pati, buvo skraidantis kilimas. Ką veikdavo mergaitė, kai motina ją bausdavo išvarydama ir per naktį neįsileisdama į namus? Sėdėdavo ant laiptelio prie durų ir kurdavo istorijas.
Sudegintos knygos
Paauglystėje Jeanette slėpdavo knygas po čiužiniu. Kartą jas aptikusi motina užkūrė kieme laužą ir sudegino. „Tą naktį stebėdama, kaip mano knygos dega, supratau du dalykus: pirma, visa tai, kas yra tavo išorėje, gali būti atimta. Antra, velniop, aš pati galiu parašyti knygą. Ji buvo monstras. Bet ji buvo mano monstras“, – sako rašytoja apie ją užauginusią moterį biografiniame filme, kuris taip ir vadinasi – „Mano monstras ir aš“.
Blogiausia nutiko tada, kai Jeanette, motinos rengta tapti misioniere ir skelbti Viešpaties žodį, pamilo (o siaube!) kitą merginą. „ Aš ją myliu. – Tada tu nemyli Viešpaties. – Ne, aš myliu juos abu. – Taip negalima“, – knygoje „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ grūmojo kunigas Jeanette’i prieš tikinčiųjų minią. Sužinojusi apie baisią dukters nuodėmę, misis Winterson mobilizavo savo bažnyčios bendruomenę ir nusprendė surengti kelis egzorcizmo seansus. „Baisiausias dalykas mano motinai buvo seksas, – rašo J.Winterson. – Blogiau galėjo būti tik seksas su tos pačios lyties asmeniu.“
Pardavinėjo ledus
Dėl meilės draugei motinos išmesta iš namų šešiolikmetė Jeanette dirbo keisčiausius darbus – pardavėja ledų vagonėlyje, pagalbininke laidojimo biure, personalo padėjėja psichiatrijos ligoninėje. Išvaryta iš namų kelis mėnesius gyveno pasiskolintame penktojo dešimtmečio „Mini“, kurį mokėsi vairuoti. Vėliau ji, mergina iš neturtingos darbininkų klasės šeimos, be jokios finansinės ar moralinės tėvų paramos, įstojo studijuoti į Oksfordą. „Niekada nežinojau, kad kur nors gali būti toks gražus miestas, tokios vietos, kaip koledžai, su keturkampiais kiemeliais ir veja, ir tas tylos, pilnos gyvybės, pojūtis, kuris man vis dar atrodo taip pat viliojamai“, – yra sakiusi rašytoja. Kai kas nors užeidavo į Jeanette bendrabučio kambarį, ji vis dar instinktyviai slėpdavo knygas po pagalve.
J.Winterson parašė daugiau nei dvidešimt knygų, susišlavė galybę svarbiausių literatūrinių apdovanojimų, o atsiimant Britų imperijos ordiną už literatūrinius nuopelnus ranką jai spaudė karališkoji šeimyna. Parašiusi knygą „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ autorė savo keistą vaikystę ir neįprastą gyvenimo istoriją pavertė literatūra. Kalbos apie romaną sklido iš lūpų į lūpas, knyga keliavo iš rankų į rankas, kol apie „Apelsinus“, gerai ar blogai, ėmė kalbėti visi, o 1990-aisiais BBC televizija pagal romaną sukūrė serialą.
Apie geismą ir ribas
Žurnalistai Jeanette nuolat klausinėja, kiek tiesos sudėta į jos knygas. J.Winterson atsako: „Nėra tokio dalyko kaip autobiografija. Yra tik menas ir melas.“ Kai paauglei Jeanette, pamilusiai merginą, teko išeiti iš namų, misis Winterson jos paklausė: „Kam būti laimingai, jeigu gali būti normali?“ Ši frazė tapo vienos naujausių (išleistos prieš porą metų ir šiemet Vilniaus knygų festivalio proga pasirodysiančios lietuviškai) Jeanette knygų pavadinimu. Rašydama ją, praėjus dvidešimčiai metų nuo „Apelsinų“, J.Winterson dar kartą pažvelgė į savo gyvenimo istoriją. Knygos ji ėmėsi pradėjusi ieškoti tikrosios motinos. Po ilgų desperatiškų paieškų, įveikusi slegiantį biurokratinį mechanizmą, Jeanette išsiaiškino, kad biologinė jos motina buvo fabriko Mančesteryje darbuotoja. Siuvo drabužius. „Kai mes pagaliau susitikome, ji sakė „o, aš galiu pasiūti bet ką. Tik parodyk man modelį“.“
Ateityje lietuviškai pasirodys ir dar vienas įsimintinas J.Winterson romanas „Užrašyta ant kūno“ („Written On The Body“). Kai įsimylime, skaitome mylimojo kūną kaip knygą. Nuo vaikystės likęs randas ant alkūnės, apgamas ant kairiojo peties, odos kvapas ir skonis, žvaigždes primenančios strazdanos, pirmasis žilas plaukas, nauja raukšlelė. Mūsų praeitis, gyvenimo istorijos užrašomos ant kūnų. „Tai paprasta istorija, – sako rašytoja. – Surasta meilė, prarasta meilė, galbūt dar kartą atrasta meilė.“ Romano pasakotojas, kurio nei vardo, nei lyties, nei amžiaus skaitytojas nežino, įsimyli ištikėjusią moterį vardu Luisa. Luisa palieka savo vyrą, bet sužinojusi, kad serga vėžiu, išsiskiria ir su nauju mylimuoju. Knygoje, kalbėdama apie geismą ir ligą, J.Winterson pasakoja savęs atradimo istoriją.
„Visos mano knygos yra apie geismą ir ribas. Ribą tarp žmogaus vaizduotės ir fiziologijos. Ribas, kurios mus suvaržo ir supriešina, tokias kaip lytis, seksualinė orientacija, socialinė klasė, odos spalva, tautybė. Kiekvienas ir kiekviena, atėjus laikui, turi pasirinkti, ar pasilikti patogiame įprastame pasaulyje, saugiame, bet kartu ribotame, ar stumtis į priekį ir dažnai už sveikto proto ribų, į asmeninę erdvę – nežinomą, dar neatrastą.“
Misis Winterson savo dukrai buvo numačiusi misionierės karjerą. Jeanette tapo misioniere be patoso ir grūmojimo, be savo tiesų kitiems primetinėjimo, misioniere, rašančia knygas. Tokias, kurias paauglė Jeanette galėtų skaityti pasislėpusi nuo motinos ir jausti, kad nėra vieniša, kad pasaulis pilnas įvairiausių dalykų.