Rašė: Monika Kalinauskaitė
Nuotrauka: „Scanpix“
Esu vyras. Pusamžis, sotus, žiūrintis televizorių. Turiu pakankamai arba daug pinigų ir aiškios markės mašiną, bet geidžiamos paauglės vis tiek man nečiulpia. Saulė plieskia, meilė sudega ir žeidžia, o po kokių penkiasdešimties metų tik vėjas pustys smėlį ir žemę tryps bejausmiai klonai.
Šiose eilutėse mėginau kalbėti tipiško Michelio Houellebecqo herojaus balsu. Tai labai sunku. Intelektualūs ir ciniški veikėjai kreivuose romanuose nuolat laviruoja tarp aukštų idealų ir žemų poreikių. Toks pats ir rašytojo stilius – viename sakinyje peršokantis nuo sūnaus netekties prie omleto pusryčiams. Pornografiją jis supina su genetika, klasikinę eilėdarą su fantastiniu romanu. Šios knygos įtraukiančios, nedarnios, erzinančios, kaip ir pats jų autorius.
M.Houellebecqas gimė 1958 m. Reunjone, Prancūzijos valdomoje saloje netoli Madagaskaro. Greitai apleistas tėvų, su vienais seneliais jis trumpai gyveno Alžyre, su kitais užaugo šiaurinėje Prancūzijoje. Šie autobiografiniai laimingos, bet karčios vaikystės trupiniai vėliau išnirs romane „Elementariosios dalelės“ („Tyto alba“, 2005 m.). Nesvetimos jam, kaip ir jo veikėjams, depresijos duobės, psichiatrinių ligoninių aplinka, taip pat nykūs, sielą marinantys darbai (pats buvęs ir Prancūzijos nacionalinės asamblėjos programuotojas, ir mokslininko karjerą atmetęs agronomas…). Pirmąjį romaną „Extension du domaine de la lutte“ išleido 36-erių. Jis sulaukė šiokios tokios sėkmės ir pirmųjų gerbėjų, pradėjusių leisti žurnalą „Perpendiculaire“.
Užsidirbo teismo ieškinį
1998 m. „Elementariosios dalelės“ netikėtai jam atnešė šlovę ir pinigų: galybė knygos egzempliorių parduota vien Prancūzijoje, o kur dar vertimai į kitas kalbas. Kartu apie rašytoją kilo iki šiol nerimstančios kontroversijų audros. Dalis pirmųjų gerbėjų nuo jo nusisuko, apšaukę reakcionieriumi ir pasipiktinę praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio laisvės kritika. Kiti tiesiog atvirai ir nedaugžodžiaudami šlykštėjosi. 2000-aisiais pasirodė trumpoji „Lanzarotė“ („Tyto alba“, 2005 m.), tapusi vėliau atsikartosiančių temų repeticija religinių sektų ir kraštutinio hedonizmo gamtos prieglobstyje. 2001-ųjų „Platforma“ („Tyto alba“, 2004 m.) pažėrė rimtų nemalonumų. Knyga, kurioje meilės ir laikinos laimės istorija pasakojama per sekso turizmo prizmę, uždirbo M.Houellebecqui islamofobo etiketę ir teismo ieškinį. 2005-aisiais pasirodė „Salos galimybė“ („Tyto alba“, 2007 m.), taip pat elektroninių susirašinėjimų su Bernard’u Henri Lévy rinkinys „Ennemis publics“. Netrukus lietuviškai bus išleistas naujausias,2010 m., romanas „Žemėlapis ir teritorija“ („Kitos knygos“), už kurį autorius gavo prestižinę Goncourt’ų premiją.
Bet tai, kaip sakoma, sausi faktai. O M.Houellebecqo knygos – net „permirkusios“. Iš jų varva alkoholis, kartėlis ir kūno skysčiai. Sunku sveiku protu sakyti, kad jos teikia skaitymo malonumą, tačiau neišvengiamai kabina ir nepaleidžia. Autorius nebijo lengvai atpažįstamų asmenvardžių, pavadinimų ar nuorodų į popkultūrą. Kartais pasitelkia ištisus iš lankstinukų ar tinklalapių nurašytus teksto gabalus, kuriuos, apeliuodamas į Jorge Luisą Borgesą, vadina gryna kūrinio medžiaga.
Politika netikintis, bet jai neabejingas M.Houellebecqas daug dėmesio skiria rinkos ekonomikai ir žmonių santykiams, kuriuos glaudžiai sieja su ja. Tai cinizmas, prieš kurį norisi užsimerkti, nes kažkur matyti grūdas tiesos. Ypač kartai, ėmusiai įsisąmoninti savo vartojimą… Atvirai, iki nuobodulio šaltakraujiškai aprašomas seksas čia vaidina ypatingą vaidmenį. Jo daug, jis kartais visiškai mechaniškas, bet trokštamas ir dažniausiai veikėjui nepasiekiamas. Būtent seksualine įtampa ir frustracija paremtas visas „Extension…“ siužetas. Vėliau šis motyvas kartojasi. „Platformoje“ lėtai į bankrotą besiritanti kelionių agentūra staiga praturtėja iš Afroditės sekso kelionių – viskas įskaičiuota, įskaitant partnerius. „Elementariosiose dalelėse“ viena varomųjų jėgų – priešprieša tarp aseksualaus, autistiško genijaus Mišelio ir išprotėjusio, nepatenkinamo Briuno. Myli jie abu, bet visiškai skirtingai… Nors dažniausiai laimingai įsimylėję herojai daug dulkinasi ir su pasimėgavimu apie tai pasakoja. Galima į tai žvelgti kaip į pornografinį filmą. Bet galima vertinti ir kaip norą sugrąžinti dvasią į tai, kas paties pasaulio jau subanalinta, – begalinį bjauraus, bet meilės ieškančio veikėjo pažeidžiamumą nuolat perkamų ir parduodamų kūniškų santykių fone.
Nekenčia visų?
Bjaurumas M.Houellebecqo pasaulyje – ypatinga kategorija. Bjaurūs žmonės negauna pist, bjaurūs žmonės gyvena bjaurius gyvenimus, bjaurūs žmonės apskritai egzistuoja – tai neteisingo, bet korektiško pasaulio košmaras. Dėl to M.Houellebecqo knygos ir sunkios. Jos nėra aštrios, nėra satyriškos. Jos kartais atidengia puikų, nepatogų humoro jausmą, bet išlieka nykios, neįvyniotos į spalvotą vatą.
Būtent dėl šio savo pomėgio rašytojas turi ne vieną etiketę – rasistas, seksistas, antisemitas, islamofobas… „Platformoje“ musulmonams kliūna stipriai ir riebiai, jie tampa pagrindiniais, stereotipiniais priešais su bombomis rankose. Po pareiškimo, esą, „islamas yra pati kvailiausia religija“, prasidėjo ir jau minėti teismai bei puolimai iš įvairių organizacijų. O autorius gūžčiodamas pečiais sako: ką aš žinau, nemėgstu tų monoteistinių religijų… M.Houellebecqo kandumo strėlės iš tikro švilpia į visas puses, tačiau vargu ar tai tiesiog neapykantos apraiška. Tai tarsi švitrinis popierius, kuriuo braukiama Vakarų pasaulio paviršiumi, bodintis jo aistromis, pretenzija ir greitų malonumų kultu. M.Houellebecqas savitai demaskuoja medituojančius hipius ir New Age judėjimą, išryškindamas veikiau pliką hedonizmo ekonomiką, keikiamą burbančio antiherojaus. Rašytojas nemato jokių revoliucijų, tik nesustabdomą dekadansą, eilinę vienišumo ir gyvuliškumo apraišką. Galiausiai dažnai savo knygose nurengdamas moteris autorius visai nėra mizoginas, kaip galbūt galėtų pasirodyti neįsigilinus. Tiesiog kritikams baksnojant į kiekvieno užpakaliuko aprašymą lengva pražiūrėti, kad dauguma rašytojo pavaizduotų paukštyčių yra savarankiškos ir ryškios veikėjos. Nuo protagonistų vyrų jos skiriasi tik savo lytimi ir knygose veikia gana sudėtingais būdais, toli gražu ne kaip gražūs dekoracijų objektėliai. Tad jei ir galima kalbėti apie tariamą autoriaus neapykantą kam nors, tai ši neapykanta yra nukreipta ne konkrečiai į kurias nors socialines ar kitas grupes, o veikiau jau į žmonių padermę apskritai.
Būtent po šia išorine mizantropija tvinkčioja labai paprastas humanizmas, elementarus noras, kad viskas būtų… na, tiesiog gerai. Tačiau tas gerai savaip baisus ir visiškai svetimas žmogaus prigimčiai. Beaistriai ateities žmonės „Salos galimybėje“ vis tiek rimuoja eilėraščius ir galiausiai pasiduoda neišvengiamam ilgesiui, išvejančiam pasivaikščioti į poapokaliptinį pasaulį. Panašūs naujieji žmonės „Elementariąsias daleles“ baigia padėka savo kreiviems, nuodėmingiems, bet geresnio gyvenimo troškusiems kūrėjams – mums. Tai gyvenimas, kuris pilkas, užknisa ir nesiseka, bet gyventi vis tiek reikia. Tai žmonės, kurie tokie patys pilki, užknisantys ir nevykėliai, bet vis tiek nusipelnę būti mylimi.