Rašė: Akvilė Kavaliauskaitė
Šiuolaikinio meno technologijos evoliucionuoja taip greitai, kad bet kokios prognozės prilygsta šarlatanizmui. Jėzaus Kristaus holograma, piešiantis robotas „su siela“, kūrinys, žiūrintis į žiūrovą, – tai tik keletas pastaruoju metu sukurtų stebuklų. Kas toliau?
Eksponate, nusisuk!
Bobutė iš Kelmės rajono atvyksta į šiuolaikinio meno parodą. Prie vieno iš eksponatų susibūrusi minia aikčioja, kraipo galvas ir skėsčioja rankomis. Smalsuoliams prasiskirsčius, bobutė nosine pasivalo akinius ir pažvelgia į eksponatą – didžiulę mechaninę akį. „Et, vaikų žaidimai. Koks čia menas?“ – susiraukia bobutė. Staiga akis meta piktą žvilgsnį. Bobutė sumirksi. Akis irgi sumirksi. Bobutė ilgiau paspokso. Akis irgi spokso, kol susigėsta ir nusisuka. Bobutė pamano, kad jai pakriko protas. Grįžusi į Kelmės rajoną eina išpažinties, jaunesnei seseriai parodo, kur įkapės, ir tarsi tarp kitko prasitaria apie nutikimą parodoje: „Duodu ranką nukirst, ta akis į mane žiūrėjo!“
Jau turbūt supratote, kad ši istorija netikra. Bet ji nėra jau tokia neįtikima, kaip atrodo, nes aprašyta mechaninė akis iš tikrųjų egzistuoja. Menininkas ir inžinierius iš JAV Golanas Levinas ją sukūrė norėdamas paeksperimentuoti, kas būtų, jei meno kūrinys žinotų, kad į jį kas nors žiūri. Londone surengtos parodos „Decode: Digital Design Sensations“ lankytojai šią instaliaciją praminė pačiu kraupiausiu eksponatu. Įrenginį G.Levinas sukonstravo palyginti seniai – prieš šešerius metus. Kaip tai veikia? Tai jau mokslo ir technikos leidinių kompetencija. Kitas žiūrovų atmintin įstrigęs G.Levino projektas – „Eye Code“. Paslėpta kamera nufilmuojamos žmogaus akys. Jau po keleto sekundžių žiūrovas stebi meno kūrinį, kuriame – jo paties akys, stebinčios jį patį.
Juodu tašku nebenustebinsi
Turbūt esate girdėję tokį pokštą: „Modern art = I could do that + but you didn’t.“ Šiuolaikiniam menui šis posakis jau vargiai tinka. Atrodo, kad laikai, kai žmonės stebėdavosi paveikslu, kuriame pavaizduotas juodas taškas baltame fone, baigiasi. Žiūrint į pastarųjų metų instaliacijas ir performansus ištarti „I could do that“ neapsiverčia liežuvis. Ir nieko nuostabaus. Technologija plečia erdves, o erdves reikia užpildyti. Ir nors meno ateities prognozės primena fantastinį romaną ar meteorologijos svetainių duomenis, atsiranda žmonių, kurie spėlioja. Versijų yra ir radikalesnių, ir kuklesnių, tačiau tai, kad meno ir technologijų santykis vis stiprės, akivaizdu. Nauji išradimai perprantami vis sparčiau. Pavyzdžiui, kad, kūrybai pritaikytų 3D spausdintuvą, menininkams prireikė vos akimirkos.
Skulptorius iš Izraelio Eyalas Geveris meną su naujosiomis technologijomis maišo lengvai it barmenas atsuktuvus. Trimačiu spausdintuvu ir kitomis technikomis jo sukurtos skulptūros primena daug ką, o labiausiai – stebuklus. E.Geveris įsitikinęs, kad būtent technologijos yra pagrindinis šiuolaikinio meno evoliucijos veiksnys, išprovokuojantis vis naujas formas ir diena po dienos kovojantis su kūrinių statika.
Perkam parduodam
Turbūt pastebėjote, kaip feisbukas iš pakelių išbaidė keliautojus autostopu – dabar pakeleivingų mašinų jie susiranda internete ir nebereikia valandų valandas kepti saulėje ar mirkti lietuje. Išnyko ir daugybė kitų dalykų, o jų vieton stojo nauji. Technologiniai pokyčiai įtakos nepadarė nebent Dionizo Poškos Baubliams…
„Patys svarbiausi žaidėjai – žinomiausi menininkai, muziejų kuratoriai, kritikai, gaterininkai, jie anksčiau diktavo, o dabar vis labiau grimzta užmarštin“, – BBC išrėžė tas pats Izraelio menininkas. Kas diktuoja dabar? Atsakymo ilgai ieškoti nereikia – internetas. Aišku, ne internetas savaime, o juo besinaudojantys kūrėjai, savo darbus sugebantys parduoti be jokių tarpininkų.
Menų madas ima diktuoti masės. Esant dabartinėms galimybėms net niekam nežinomas menininkas kūrinį gali brangiai iškišti interneto aukcione, jei tai iš tiesų sužavės daug potencialių pirkėjų. Tradicijomis labiau vadovaujasi tradicinių menų atstovai. Jei kalbame apie meno ir naujųjų technologijų sintezę, kuo toliau, tuo labiau svarbiausiu kritiku tampa auditorija, nustumdama į šoną visus iki tol įtakingus buvusius dėdes su kostiumais ir tetas su keistos formos akinukais.
Iš fantastikos srities
Labai smagus dalykas: vis dažniau realybėje matome scenas iš senų fantastinių filmų. Kalbėjimasis per atstumą, vaizdo konferencijos ir panašūs fokusai – jau viduramžiai. Ilgą laiką dailininkai vaizdavo kibernetinę erdvę ir robotus su monitoriais vietoj galvų. Dabar robotai vaizduoja mus. Ir taip tobulai, kad vargu ar pats Leonardo da Vinci turėjo tokią įgudusią ranką ir tokią žvitrią akį.
Vos prieš porą mėnesių visuomenei buvo pristatytas e. Davidas – piešiantis robotas. Jis – ne pirmas. Robotukų, turinčių meninių gebėjimų, buvo pagaminta ir anksčiau (įgrūsti pieštuką į mechaninę ranką šiais laikais – nieko įspūdingo). Jie keverzojo abstrakcijas, piešė beprasmius vaizdus arba veikė fotoaparato principu. Iki e. Davido ištobulintų įgūdžių jiems visiems toli.
Taigi apie e. Davidą. Pirmiausia, jis laikomas pirmuoju robotu, turinčiu sielą, – tai, ko lig šiol trūko visiems iš varžtų ir mikroschemų krūvos pagamintiems dailininkams. Na, dėl sielos gal ir per stipriai pasakyta. Per įmontuotą kamerą matomus daiktus e. Davidas geba tobulai atpažinti, o paskui tai, ką pamatė, atkartoti. Jis turi visas reikalingas priemones: 24 spalvų dažus, penkis skirtingo storio teptukus, kurie, kai tik prireikia, preciziškai išvalomi. Robotas pats nusprendžia, kaip vaizduoti šešėlius ir visas kitas plonybes. Iki e. Davido sukurti panašūs įrenginiai priminė kopijavimo aparatus, na, geriausiu atveju – beždžiones. O e. Davidas – tikras menininkas. Bent jau taip teigia jo sumanytojai…
Jesus Christ!
O jei ta pati bobutė iš šio teksto pradžios išvystų Jėzaus Kristaus hologramą, kuri į ją kreiptųsi vardu ir pavarde? Kas tada? Baisu net pagalvoti. Milijonai tikinčiųjų, valandų valandas klūpintys bažnyčioje ir laukiantys Dievo apsireiškimo, nuo rugsėjo 28 d. jį garantuotai atras Masačusetso technologijų instituto muziejuje. Neįtikimai tikroviškai Jėzaus Kristaus hologramai sukurti buvo pasitelkti transformuoti lazeriai, šviesos diodai, dichroiniai filtrai ir dar krūva technikos. Mokslininkų ir menininkų kolektyvas šiam darbui skyrė ištisus metus. Ir jei jūsų vaizduotė piešia ką nors panašaus į animacinio filmuko „Kasparas“ herojus, smarkiai klystate. Holograma atvaizduos ne šiaip Jėzaus Kristaus statulą, bet visą jo nukryžiavimo istoriją.
Vos tik krikščionybės fanatikai sužinojo apie šį planą, puolė protestuoti panašiomis priemonėmis kaip Petras Gražulis. Argi ne keista: tiek amžių tikintieji norėjo išvysti Jėzų Kristų, o kai tai pagaliau bus įgyvendinta, purkštauja ir mojuoja transparantais? „Suprantu tuos žmones. Tamsesniais laikais tai iš tiesų būtų pripažinta raganyste“, – situaciją komentuoja projekto galva Alkisas Lembessis.
Mano draugas menininkas
„Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino“ – visiems, kas esame vaikščioję Vilniaus senamiesčiu, šis Šiuolaikinio meno centrą puošiantis užrašas toks įprastas, kad net dėmesio nebekreipiame. Nors frazė sena, vis labiau ją galime pritaikyti tiesiogiai. Tas pats 3D skulptorius E.Geveris tikina, kad pamažu menininkai ne tik rodo savo kūrybą, bet ir suteikia galimybę auditorijai kurti pačiai. Ir omenyje jis turi ne performansus, kuriuose susodinti nuogutėliai žiūrovai aptaškomi jaučio krauju ir fotografuojami. Menininkas kalba apie naujas kūrybos terpes – kažką panašaus į tą mirksinčią akį ir dar didesnius stebuklus. Pavyzdžiui, visai neseniai Berlyne pristatyta plokštė, į kurią mėtant rutuliukus sugeneruojamas garsas. Melodija iškart įrašoma ir žiūrovui atsiunčiama e. paštu. E.Geveris ir kiti šiuolaikinio meno atstovai mano, kad panašių meno apraiškų tik daugės. Menininkais savęs nelaikantys žmonės vis paprasčiau galės įsijungti į kūrybos procesą. Dar visai neseniai kūrybines dirbtuves įsivaizduodavome kaip bardako pilną patalpą arba plenerą prie upės. Dabar internete susirenka kompiuterinės grafikos dailininkai iš viso pasaulio, kiekvienas nupiešia po liniją ir tampa gigantiško darbo bendraautoriais. Darbas atspausdinamas 3D spausdintuvu ir nuvežamas į galeriją. Arba nevežamas – rodomas tiesiog internete.
Idėjų generacija
Pasaulyje nuo seno egzistuoja tokia taisyklė: jeigu atsiranda novatorių, visada atsiras ir jiems prieštaraujančių davatkų, rėkiančių, kad joks robotas nenurungs Michelangelo ir jokie kompiuteriai neatstos kūrybingo žmogaus smegenų. Ir turint galvoje tai, kaip greitai tos smegenys tobulėja, davatkų prognozės visai realios. Dar niekada naujos idėjos nebuvo tokios svarbios kaip dabar. Ir dar niekada pasaulyje nedirbo tiek žmonių, kurių tikslas – sukurti ką nors naujo. O dar prieš keliasdešimt metų mokslų motina buvo kartojimas…
Kas toliau? Instaliacijos Marse, kurias iš namų stebėsime per galingus teleskopus? Klonų atliekami performansai? Paveikslai, su žiūrovu besileidžiantys į diskusijas apie save pačius? Robotai – meno kritikai? Galbūt. Atrodo, vis dažniau rasime progų įsignybti, kad įsitikintume, ar mums tikrai nesivaidena.
