Neišsigąskite, mes čia ne apie kriminalus susiruošėme diskutuoti – labai atsiprašome, bet tai ne mūsų sritis. Nors kita vertus, tai, kas Vilniuje nutiko rugsėjo 18-osios naktį, bent jau miesto meras Artūras Zuokas prilygino kriminalui. Taip, taip, mes čia apie bomberio pagražintą Ernesto Zacharevičiaus piešinį ant buvusio kino teatro „Lietuva“ sienos.
Kablelį sakinyje „Bausti negalima pasigailėti“ po žodžio „bausti“ šioje situacijoje, kaip suprantu, linkę dėti ir dauguma mano feisbuko draugų. Socialinio tinklo sienoje bent jau tądien tulžis liejosi laisvai. Net nusistebėjau, kad iš pažiūros gana kultūringi žmonės situaciją vertino labai aršiai, negailėdami ir riebesnių žodelių. Tarsi tas grafičių piešėjas (žiniasklaidoje buvo teigiama, kad tai padarė po slapyvardžiu Skel besislepiantis sienų tepliotojas) būtų sudarkęs ne gatvės menui priskiriamą darbą, dėl kurio išliekamosios vertės galvos nesuka ir pats autorius (tiesą sakant, į vandalo išpuolį reagavo lyg koks belgas: „Išmokau neprisirišti prieš savo darbų. Esu jų autorius, bet ne savininkas.“), bet paties Mikalojaus Konstantino Čiurliono „Karalių pasaką“.
O kokių baisių bausmių visi siūlė: nuo bizūno kirčių iki rankų sulaužymo… Lyg viduramžių laikais gyventume… Kaip visada, labiausiai nustebino A.Zuoko isterija. „Tokie vandalai turi būti paviešinti ir kuo griežčiau nubausti. Viliuosi, kad jie patys prisipažins ir atsiprašys miesto bei vilniečių“, – miesto interneto svetainėje grūmojo politikas.
Taip, taip – jau matau, kaip bomberis bėga į savivaldybę ir klumpa prieš A.Zuoką melsti atleidimo…
Ir arkliui aišku, kad tas nevykėlis dailininkas iki šiol nepagautas ir, ko gero, šypsosi sau į ūsą tepliodamas dar vieną savo šedevrą.
Gerbiamas mere, o ką jūs padarėte, kad taip neatsitiktų? Kas trukdė įrengti paprasčiausias apsaugos kameras šalia to kūrinio? Jau žinau, ką atsakysite: pinigų trūksta ir taip toliau, ir panašiai. Kitaip tariant, aš ne kaltas, aplinka kalta. O jei būtumėte nepataupęs, gal policija būtų sugavusi nenaudėlį ir nubaudusi, anot jūsų, „pačia griežčiausia bausme“ (įdomu, kaip ją įsivaizduojate), dabar turėtumėte precedentą tokiems atvejams.
Tiesą sakant, man ši situacija primena istoriją su senole iš Ispanijos, kuri savaip atrestauravo Elío Garcíos Martínezo freską „Ecce Homo“. Ir ji išdarkė ne bet kieno, o paties Jėzaus atvaizdą! Tiesa, jos niekas nenubaudė, o per visą pasaulį nuskriejusios jos šedevro nuotraukos net ir daugumai niurzgų lietuvių sukėlė šypseną. Spėju, kad jeigu taip būtų nutikę Lietuvoje, ta močiutė iki pat mirties mokėtų daugiatūkstantinę baudą iš savo gausios lietuviškos pensijos. O koks puikus tai būtų precedentas grafičių piešėjų teismuose!
O šios istorijos moralas būtų toks: jeigu nemoki piešti, tai ir nepiešk. Juk jeigu tas tepliotojas būtų nupiešęs šalia ką nors į temą ir nemažiau meistriškai nei Ernestas (pernai duodamas interviu mūsų žurnalui menininkas yra pasakojęs apie tokius atvejus), juk niekas ir nepyktų. Mieli tepliotojai, jeigu jums taip niežti nagus piešti ant sienų, iš pradžių bent išmokite tai daryti! Juk jūs nenorėtumėte skristi lėktuvu, kurį pilotuotų pilotas, neturintis licenzijos? O gal norėtumėte, kad jus operuotų savamokslis chirurgas? Tad kodėl manote, kad jūsų kringeliai turėtų būti kam nors įdomūs?
Na, užteks garbės tiems pseudomenininkams. Mieliau pristatysime visuomenei tuos, kurie iš tiesų to verti. Šiame numeryje džiaugiamės galėdami jus supažindinti su fotomenininke Ugne Henriko, kurios darbų ciklas „Mama ir dukra“ sulaukė gerų įvertinimų pasaulyje.
Taip pat kalbinome „Seksualumo dekalogo“ autorių Vytautą Tinterį, Londone gyvenančią menininkę Aistę Ramūnaitę. Naujoje rubrikoje „Sapnavau Dali“ mūsų Tautės bandomuoju triušiu sutiko pabūti aktorius Kirilas Glušajevas, o kita bendraautorė Sandra naujoje rubrikoje „Receptai“ pabandė įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti tobula freelancerio darbo vieta.
Rasite ir daugiau naujovių, nes ruduo – puikus laikas kūrybiškiems eksperimentams. Eksperimentuokite ir jūs. Tik ne ant pastatų sienų, please.