Šią skambią frazę jaunimas (amžiaus ribas apsibrėžkite patys) įpratęs kartoti dažnai. Ji išskrenda iš lūpų (dažniausiai kartu su šypsena) tais momentais, kai kas nors vyksta ne taip, kaip norėtųsi. Tiesa, daugelis tokių „kovotojų“ šviežiausią „karą“ – Sausio 13-osios įvykius –geriausiu atveju stebėjo per televizorių, o kai kurie anuomet dar net ir gimę nebuvo.
Pirmieji trys metų mėnesiai paženklinti lietuviams itin svarbiomis datomis, tad ta proga užduosiu retorinį klausimą: ar Lietuva dabar yra TOKIA, kokią svajonėse regėjo tie tikrieji kovotojai, prieš sovietų agresorius 1991-aisiais atsukę ne ginklus, o dainas ir maldas? Jei klausimas ir prašytųsi atsakymų, jie būtų skirtingi, nes visi mes (ir tie, kurie prie televizijos bokšto ar Aukščiausiosios Tarybos rūmų budėjo, ir tie, kurie dėl amžiaus cenzo (kaip šių eilučių autorė) ar dėl kitų svarbių priežasčių negalėjo dalyvauti Dainuojančioje revoliucijoje) laisvą Lietuvą įsivaizdavome skirtingai.
Vieniems (ir man) užtenka to, kad štai jau daugiau nei dvidešimtmetį galime laisvai mąstyti, keliauti po pasaulį, gyventi ir dirbti kur norime, mylėti ką norime ir netgi tikėti kuo norime, o ne tuo, kuo reikia. O ką jau kalbėti apie tokius paprastus dalykus kaip galimybė laisvai įsigyti kadaise baisiu deficitu buvusių bananų ar mandarinų, kuriuos dabar gali valgyt nors ir kasdien, o ne kartą per metus.
Tačiau yra tokių, kurie net nesvarstę atsisakytų tokios bananų ar mandarinų dietos, jeigu tik kas nors sugrąžintų juos į anuos laikus, kai vaikščiodavome vienodais batais, stovėdavome nesibaigiančiose eilėse prie bet ko. Jie ir dabar su malonumu kerta „Tarybinėmis“ pavadintas dešreles, klausosi gazmanovų ir kirkorovų koncertų (nors pas mus jau neretai užsuka pasaulinio garso žvaigždžių), Naujųjų metų išvakarėse kokį 115-ąjį kartą būtinai pažiūri filmą „Po pirties“, kuris, beje, yra puiki sovietmečio iliustracija. Juk tik anais laikais skirtinguose miestuose galėjai rasti identiškų butų identiškai pavadintose gatvėse ir netgi su identiškomis durų spynomis…
Šiek tiek suprantama, kai tarybinių laikų nostalgija užplūsta kokį nors žilagalvį (-ę) homo sovieticus, kuris (-i) jau sunkiai orientuojasi aplinkoje ir senokai gyvena savo jaunystės atsiminimų pasaulyje. Tačiau visiškai nesuvokiama, kai toks tarybinių laikų ilgesys apninka keturiasdešimtmečius, penkiasdešimtmečius grynakraujus lietuvius. Tokiems norisi nupirkti traukinio bilietą į vieną pusę pas „draugą“ Vladimirą Putiną ir palinkėti laimingo gyvenimo šalyje, dar turinčioje daug panašumų su ta valstybe milžine, kurios glėbyje dusome pusę amžiaus – iki pat 1990-ųjų Kovo 11-osios…
Šių dienų Lietuva yra TOKIA, kokią ją per tuos beveik 24 laisvės metus patys sukūrėme: galbūt nelabai turtinga (ir be savo atominės elektrinės, ir be savo skalūnų dujų); galbūt gerokai korumpuota (reikės palaukti, kol užaugs nauja ne tik apie savo kišenių pripildymą galvojančių valdžiažmogių karta); kvailoka (juk kitaip nerinktų į valdžią ją apšikusių ir dar patapšnojusių politikų, akivaizdžiai atstovaujančių kitų šalių interesams); nelabai tolerantiška (ypač svetimšalių, kitatikių, netradicinės orientacijos atstovų ir emigravusių iš Lietuvos atžvilgiu); šiek tiek violetinė (tiesa, jau po truputį lipa viršun, o ne slypi kažkur anapus); šiek tiek paranojiška (ypač dėl grėsmių iš Rusijos); tačiau kartais visai draugiška (šiltai palaikanti ukrainiečius, kurie dabar rengia savo revoliuciją); vis dar mylinti krepšinį (nauja meilė – Rūta Meilutytė); smarkiai išsilavinusi (palyginti su kitomis Europos šalimis) ir labai labai kantri (per krizę prispausti mokesčių neprotestavome kaip ispanai ar graikai, o sukandę dantis vis stipriau veržėmės diržus).
Mūsų akyse šiuo metu gimsta KITOKIA Ukraina – įvykiams šiek tiek susigulėjus būtinai pavartysime dar degančių padangų dūmais kvepiančios jos istorijos puslapius. O šį kartą leisimės į mūsų kosmopolitės Simonos Žemaitytės „organizuotą“ kelionę po taip pat neramius laikus išgyvenančią Turkiją, kur gimė nauja protestų forma, pavyzdžiui, stovėjimas ir žiūrėjimas į vieną tašką.
Apie patriotizmą, socialinę atsakomybę ir kitus svarbius dalykus šiame numeryje kalba ir mūsų šalyje spektaklį „Barikados“ apie Sausio 13-osios įvykius statantis latvių režisierius Valteris Sylis. „Iš esmės spektaklis bus mąstymas garsiai apie tai, kokią vietą tie istoriniai įvykiai užima dabartyje. Nes gal, tarkim, neužima jokios?“ – jauką meta jaunas menininkas.
Tik tiesą (kad ir kokia ji būtų) savo romane „Eigulio duktė: byla F 117“ linkusi atskleisti ir kita mūsų herojė, Briuselyje gyvenanti poetė Agnė Žagrakalytė: „Kad realūs įvykiai literatūroje atrodytų realiai, padaryti daug lengviau nei viską sutverti iš naujo. „Eigulio duktė: F 117“– visų pirma biografija, laikiausi pažado nieko neišsigalvoti.“
Vadovaudamiesi šūkiu „Geriau vėliau nei niekada“ dalijamės įspūdžiais apie filmą „Redirected / Už Lietuvą“, taip pat pristatome ir šviežiausią lietuviško kino premjerą – neseniai kino teatruose pasirodžiusią Mariaus Ivaškevičiaus juostą „Santa“. Po naujausius spektaklius vaikščiojo mūsų naujoji teatro specialistė Sigita Ivaškaitė, pasidairyti po parodas išsiuntėme dailėtyrininką Paulių Andriuškevičių, naujų muzikos albumų kaip visada klausėsi dainininkas Domantas Razauskas, o knygas skaitė poetas Marius Burokas.
Gero skaitymo ir nepamirškit šventės atšvęst. Su Vasario 16-ąja, gerbiamieji!