„POPKULTŪRA: JAUSMŲ ISTORIJOS, KŪNIŠKI TEKSTAI“
KAUNAS, „KITOS KNYGOS“, 2013 M.
Mes visi esame popkultūros vartotojai, netgi tie, kuriems išgirdus šį žodį iš paniekos atvimpa lūpa. Deja, lietuviškos popkultūros tyrinėjimų Lietuvoje iki šiol beveik nebuvo (keletas straipsnelių apie popliteratūrą ir rašliava spaudoje apie popmuziką – nesiskaito).
A.Tereškino knyga – pirmas išsamesnis ir, svarbiausia, gana populiariai – lengvai ir suprantamai – parašytas mūsų popkultūrą tyrinėjantis darbas.
Analizuodamas popkultūros reiškinius šioje unikalioje monografijoje A.Tereškinas gilinasi į terapines skausmo raiškos strategijas lietuviškose televizijos pokalbių laidose, įžymybių kultą popkultūroje, vyriškumo konstravimą muilo operose, kūnais dainuojančių muzikinių merginų grupių seksualumą, gero gyvenimo fantazijas žinomos atlikėjos Džordanos Butkutės kūryboje ir miestą kaip nepatogų, bet malonumą keliantį popkultūros tekstą.
Vienas svarbiausių, pasak A.Tereškino, mūsų popkultūros (o ir kultūros apskritai) bruožų – panieka, pažeminimas ir pasityčiojimas: mes tyčiojamės iš kitokių, iš silpnesnių, iš vargingesnių, darome iš to pramogą, šou, sadomazochistinę saviplaką. Ir jis teisus.
Skaitant šią knygą ypatingą malonumą teikia gana dosniai joje išbarstytos trumpos ir tikslios autoriaus frazės. „Popkultūrą“ norisi cituoti dažnai ir daug.
Knyga, žinoma, nėra išsamus mokslinis žinynas ar nuodugni studija. Tai gana intymus tekstas, autorius nuolat primena apie save, išpasakoja savo asmenines patirtis – jo tonas svyruoja tarp saviironijos ir gailesčio sau. Galima sakyti, kad „Popkultūra“ – retas autobiografinės sociologijos pavyzdys.
Knygoje yra septyni įvairias Lietuvos popkultūros sritis aprėpiantys tekstai. Man asmeniškai mieliausias psichogeografija dvelkiantis 6 skyrius: „Šlaistantis po miestą: Vilnius kaip populiariosios kultūros tekstas“, kurį galima rasti ir „37O“ sausio numeryje.
P. S. Būtinai perskaitykite knygą, jei norite sužinoti, kas ta „pornoelegancija“ ir „isteriškas idiotiškas femifobiškas protesto vyriškumas“.
PETRĄ REPŠĮ KALBINA AURIMAS ŠVEDAS. VILNIUS, „AIDAI“, 2013 M.
Įdomi ir nestandartinė biografija, o kartu ir kultūros istorija bei dviejų žmonių dialogas. Kas tie žmonės? P.Repšys – renesansinė asmenybė, nuolat klajojanti po įvairiausias istorines epochas ir dailės technikas; žmogus, be kurio neįsivaizduojamas pastarųjų kelių dešimtmečių Vilniaus kultūrinis gyvenimas; dėmesingas istorijų kolekcionierius ir puikus pasakotojas. Ir A.Švedas – originaliai mąstantis istorikas, besidomintis gyvąja praeitimi ir jos vaizdiniais meno sferose; tyrinėtojas, kuriantis iškilių XX a. Lietuvos kultūros asmenybių portretus; patyręs žmogaus atminties formų stebėtojas, mokantis klausti ir klausytis. Bent jau taip rašoma pačios knygos atvartuose.
Sunku pasakyti, ar šis eksperimentas pavykęs. Turbūt nemažai priklauso nuo skaitytojo požiūrio. Mėgstantys „impresionistinį“ pasakojimą – smulkmenas, nereikšmingus iš pirmo žvilgsnio potėpius, šmėkštelinčius žmones, anekdotus, „mažąją istoriją“ – tikriausiai nenusivils.
O štai norintys ko nors monumentalaus, epochos portreto, menininko dramos sovietmečiu, kokių nors itin plačių apibendrinimų ar išvadų, gelmės gali likti nusivylę.
Knyga sudaryta iš septynių dalių: pirmos dvi dalys skirtos dailininko asmenybei, trečioji – sovietmečio epochai, ketvirtoji – pasakojimui apie sovietinio ir posovietinio Vilniaus veidą suformavusias asmenybes, penktoji – dailininkų bendruomenei, šeštoji ir septintoji – „istorijos jausmo ir interesų lauko žmoguje augimui“. „Post Scriptum“ įdėti septyni 1993–2100 m. dailininko rašyti tekstai.
P. S. Jeigu kas nors tikisi rasti knygoje fotografijų ar P.Repšio piešinių – nesivarginkite, jų beveik nėra. Papildomas knygos pliusas – patogi ir išsami asmenvardžių rodyklė.
„UGNIS NEDEGA“
IŠ VOKIEČIŲ KALBOS VERTĖ REGINA IVANAUSKIENĖ. VILNIUS, LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS LEIDYKLA, 2013 M.
Vokiečių proza garsėjo ir, perskaičius šį romaną galima tvirtinti, kad tebegarsėja, savo rimtumu ir solidumu. Kol likęs pasaulis (ypač anglakalbiai autoriai), regis, vaikosi postpostpostmodernizmo šmėklas, vokiečiai ramiai palinkę triūsia prie eilinio daugiasluoksnio, bet realistinio romano.
Šio romano autorius, šiuolaikinis vokiečių rašytojas R.Rothmannas pasakoja apie Berlyną praėjus beveik dvidešimčiai metų po to, kai buvo nugriauta Berlyno siena. Pagrindinės R.Rothmano romanų temos – miesto vidurinės klasės gyvenimas, susvetimėjimas, vienatvė ir bandymas tai įveikti.
Knygoje „Ugnis nedega“ pasakojama apie rašytojo Volfo kūrybos kančias ir blaškymąsi tarp dviejų moterų. Tas blaškymasis, žinoma, baigiasi liūdnai. Kitas romano sluoksnis – suskaldytos tautos tragedija, skirtumai tarp Rytų ir Vakarų vokiečių, priešiškumas bei stereotipai.
Autorius išsamiai, netgi smulkmeniškai, vaizduoja pusamžio vyro portretą, jo santykius su moterimis. R.Rothmannas – tikras aprašymų meistras, jų čia tiek daug ir jie tokie išsamūs, kad romano veiksmas tampa lėtas ir tąsus it sirupas. Romaną reikia skaityti lėtai, turėti kantrybės.
Taip pat neskubriai aprašomas ir Europos literato gyvenimas, skirtumai tarp Rytų ir Vakarų berlyniečių. Miestas, regis, tas pats, bet nematoma riba niekur nedingusi. Pasiilgusiems tradicinės, geros realistinės prozos knygą perskaityti būtina. O ir vertimas tikrai puikus.
„BEDALIS IR LABDARYS“
VILNIUS, „ APOSTROFA“, 2013 M.
Tai trečioji menininkės ir rašytojos P.Pukytės knyga. Jos knygos visada stebina, būna netikėtos, bet laukiamos. Trečioji, regis, pranoko ankstesnes. Ją sunku apibūdinti, tai tikras žanrų margumynas: pjesės, poemos, dramos, eilėraščiai. Visa tai pateikta monologų ir dialogų forma. Autorė teigia, kad, nors knyga sudaryta iš trumpų tekstų be pradžios ir pabaigos, sudėjus juos į viena, išeina viena nors ir nenuosekli istorija.
„Bedalis ir labdarys“ – tai tokia literatūrinė beisbolo lazda. Smogia stipriai ir negailestingai. Skaitai, juokiesi, kraupsti ir gailiesi vienu metu. Štai jie – didžioji dalis mūsų šalies gyventojų, emigrantų, rednekų, runkelių, paprastų darbo bičių – kaip ant delno. Ir šneka kaip tikrovėje. P.Pukytė taip subtiliai pateikia jų monologus ir dialogus, kad, atrodo, jokio literatūrinio darbo čia net neįdėta, gryna autentika. Ogi įdėta, ir labai nemažai.
Pagrindinė visų šių monologų ir dialogų tema – negebėjimas susikalbėti. Puikiai pavaizduota, kaip atsidūrę svetimoje kultūroje žmonės pasijunta bejėgiai, nes juos išduoda net kalba (arba jie patys skuba jos atsikratyti). Scenarijuje „Burokėlis ir dėmė“ – pagrindinė veikėja nesusikalba ne tik su lietuviu kaliniu, kuriam vertėjauja, bet ir su savo sugyventiniu užsieniečiu. Totalus visų su visais nesusikalbėjimas.
Labai greitai perskaitoma, bet labai stipri knyga, praplečianti literatūros, jos žanrų ir kalbos galimybes knyga. Trumpoji proza be kompromisų. Šiuolaikinė iki panagių, aktuali, skaudi ir juokinga.
Lietuviška knyga, kurią šiemet rekomenduočiau perskaityti visiems.