Kristina Sabaliauskaitė
„SILVA RERUM III“
VILNIUS, „BALTOS LANKOS“,2014 M.
Praūžusioje šiųmetėje knygų mugėje skaitytojų eilės ir vėl nusidriekė prie Kristinos Sabaliauskaitės kūrinio: trečioji romano „Silva rerum“ dalis buvo graibstyte graibstoma ir tapo perkamiausia leidyklos knyga.2009 matsiradęs „Silva rerum“ reiškinys šiek tiek primena „Hario Poterio“ ar „Sostų karų“ situaciją – skirtumas tik tas, kad pamišimas dėl knygos vyksta lokaliai apibrėžtoje lietuviškoje erdvėje ir režisieriai dar nepuolė statyti (vien kostiumai kiek kainuotų!) knygos ekranizacijų.
Šį kartą romano veiksmas vyksta XVIII a. viduryje, o pagrindinis jo personažas, nuo kurio vilnija tolesnis knygos siužetas, – apsukrus didikas Petras Antanas Norvaiša, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus. Kaip ir prieš tai buvusiuose romanuose, čia vėl svarbi mirties baimė ir barokiška kūno irimo patetika, taip pat atsiranda naujų leitmotyvų, pavyzdžiui, mistifikuojamas judaizmas.
Pagirtina, kad autorė puikiai sugebėjo įsijausti į vyriškus personažus ir gana pagauliai perteikė šių laikų skaitytojui egzotiškai galintį atrodyti anuometį lyčių, seksualumo, dievobaimingumo bei žiaurumo diskursą. Knygos pasakojimas eina tolygiai, postmoderniai nešokinėdamas, nestrigdamas ir be reikalo intelektualiai neprovokuodamas.
Tekste nemažai kartų minimi žodžiai „turtai“, „prabanga“, naratyve daugybė daiktų aprašymų. Pasakotojas su pasimėgavimu vardija ant stalo gulinčius patiekalus, interjero detales, brangakmenius bei kostiumus. Galbūt nuo varguoliškų temų pavargusiems skaitytojams iš tiesų tikra dvasios atgaiva pasinerti į gražų, kitonišką pasaulį? O kur dar lengvas praėjusių, mažai ką bendra su šiandiena turinčių įvykių ilgesys…
Būtų galima tik spėlioti, kiek dar „Silva rerum“ dalių sulauksime. Manau, visos tos dalys bus skaitomos ir keliaus net per didžiausių skeptikų rankas – ir tų, kurie galiausiai ryžosi paskaityti ir paskui užsikabino, ir tų, kurie paskaitę džiaugiasi, kad pasitvirtino skeptiškas jų požiūris. Bet kuriuo atveju, manau, kad šios knygos pasirodymas lietuviškos literatūros lauke nepraeis be atsako, o tiražą teks kartoti gal net ne vieną kartą. Taigi, lieka palinkėti smagiai įsitraukti į šią nekaltą gimtosios literatūros psichozę ir smarkiai nenukentėti.
„PO TAVĘS, MAKSAI“
IŠ SUOMIŲ KALBOS VERTĖ AIDA KRILAVIČIENĖ. VILNIUS, LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS LEIDYKLA,2014 M.
L.Parkkinen už savo debiutą gavo nemažai ne pačių aukščiausių šalies premijų, jos tekstai pradėti versti į kitas kalbas. Tad ir Lietuvos rašytojų sąjunga ryžosi išleisti pirmąjį jaunos suomių autorės romaną „Po tavęs, Maksai“.
Romane pasakojama apie Siamo dvynius, gyvenančius XX a. pirmos pusės Europoje, apie meilę moteriai, cirką, Paryžių, vaikystę ir kitus dalykus. Romanas tarsi paveiktas fotografės Dianos Arbus estetikos: jame atsiranda keisčiausių personažų, autorė estetizuoja purvinus dalykus, tarsi siekia šokiruojamo efekto ir provokuoja bjaurumu, kaip, pavyzdžiui, šitoje citatoje: „Cirke buvo nykštukas vardu Rudolfas <…>. Jis norėjo užsiželdinti ilgą barzdą ir laikyti joje žmonos gaktines utėles. Vien iš keršto, kad galėtų parodyti, kokia neištikima jo žmona, užleidusi jį svetimo vyro utėlėm. Jam nebuvo lengva, Rudolfo giminės vyrams blogai žėlė barzdos. Kad ir kokius stebuklingus serumus jis naudojo, išdygdavo tik pora varganų barzdaplaukių. Galiausiai Rudolfas nuleido rankas ir išsiskyrė su žmona, nes ši pašiepė ne tik jo kaip meilužio gebėjimus, bet ir jo pliką smakrą.“ (p. 60)
Nors L.Parkkinen iš tiesų gali pasigirti lakia fantazija ir sukurtomis netikėčiausiomis situacijomis, jos romanas neatrodo įtikinamas. Pradedant tarpukario Paryžiumi, dialogais ir baigiant psichologiniais veikėjų pjūviais bei situacijomis, lieka dirbtinumo ir manieringumo įspūdis. Manau, knygą būtų galima pavadinti fantazija, kuri, deja, dėl patirties stokos taip ir lieka fantazija.
Kad ir koks netikras būtų romano pasaulis, jis vis tiek turėtų turėti vidinio racionalumo, o šiame tekste labiausiai remiamasi kūrybiškumu, tačiau personažų gyvybė sublyksi ne visuomet, – kartais tenka puslapis po puslapio klampoti per dirbtines scenas, ypač tas, kuriose veikia fatališkasis Irisos personažas.
Vis dėlto knyga nėra tokia nepataisomai bloga, kad ją reikėtų aplenkti lanku, nes, kaip ir minėjau, šiame romane nemažai kūrybiškumo ir vaizdingumo. Geriausiai autorei pasisekė aprašyti protagonistų vaikystės metus, nenukrypstant į perdėtą sentimentalumą ar manieringumą. Be to, nereikėtų pamiršti, kad tai pirmoji autorės knyga, o toliau tikriausiai jai sekasi tik geriau, ypač turint omenyje, kad dabar suomė rašo jau ketvirtą kūrinį.
„Po tavęs, Maksai“ galėtų tikti lengvam pasiskaitymui prieš miegą po sunkios darbo dienos, jeigu esate linkę į visokius freaky dalykėlius ir mėgstate Paryžių su romantizmo gaidelėmis.
„JERUZALĖ“
IŠ PORTUGALŲ KALBOS VERTĖ ARVYDAS MAKŠTUTIS. VILNIUS, LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS LEIDYKLA,2013 M.
Būdamas vos 35-erių portugalas G.M.Tavaresas gavo garbingą kito portugalų rašytojo José Saramago prizą. Išleidęs romaną „Jeruzalė“ šis rašytojas tapo vienu pagrindinių ir svarbiausių šiuolaikinės Portugalijos autorių, jo knygos išverstos į daugiau nei keturiasdešimt pasaulio kalbų.
Romano „Jeruzalė“ veiksmas trunka tris nakties valandas, tačiau erdvėlaivis labai išsiplečia veikėjų sąmonėje, kurie vaikšto miesto gatvėmis genami dvasinio bei fizinio skausmo ir įvairiausių perversijų.
Knyga sudaryta iš trumpų, vos per keletą puslapių nusidriekiančių, pasakojimų apie veikėjus. Jie keičia vienas kitą, taigi, pasakojimas kuriamas mozaikos principu. Romanas prasideda nuo vėžiu sergančios Milijos, kuriai skauda kūną ne tik nuo ją ėdančios ligos, bet ir nuo alkio. Kenčiančios Milijos skambutis nuo savižudybės išgelbėja Ernstą, lekiantį į miestą jos gelbėti. Po gatves vaikštinėja ginklu nešinas Hinerkas, naktyje slankioja kūniškų geismų genamas gydytojas Teodoras, ieškantis prostitutės, o prostitutė Hana ieško Hinerko. O gydytojo anksti rytą ieško jo sūnus. Taigi veikėjų lūkesčiai ir pasijos persipina vienų su kitais.
Tose juodžiausiose paros valandose skirtingus žmones vienija skausmo bendrystė – jie visi dėl ko nors kenčia ir yra fiziškai ar dvasiškai sergantys, tarsi atitolę nuo šviesios dienos ir nuo normalumo ribų.
„Jeruzalė“ nėra lengvas skaitalas, nors sakiniai neperkrauti ir vertimas sklandus. Šiame kūrinyje skaitytojas įtraukiamas į nepatogią erdvę, nepatogius įvykius, o personažų charakteriai, kitaip negu jau minėtame jaunosios suomės romane, ne tik įtikina, bet ir sukelia stiprius išgyvenimus ir teikia skaitymo malonumą.
„VENEROS PLAUKAS“
IŠ RUSŲ KALBOS VERTĖ AUŠRA STANAITYTĖ-KARSOKIENĖ. VILNIUS, „VAGA“, 2013 M.
Šis autorius lietuvių skaitytojams jau pažįstamas –2012 m. pasirodė jo romanas „Laiškų knyga“. Praėjusių metų pabaigoje Lietuvoje išleistas ir prieš devynerius metus parašytas daugiausia apdovanojimų pelnęs romanas „Veneros plaukas“.
Knygos siužetas susideda iš keturių naratyvų: iš prieglobsčio Šveicarijoje siekiančių pabėgėlių istorijų, pasakojamų vertėjui; vertėjo meilės istorijos Italijoje; jo laiškų sūnui ir dainininkės Izabelos biografijos, kurią vertėjas norėjo parašyti. Visi šie daugiabalsiai pasakojimai dėliojami į didžiulį teksto monolitą, kuriame išnyksta linijinis laiko vaizdavimas ir nuoseklus pasakojimas.
Tekstas prisodrintas mitologinių motyvų, istorinių bei filosofinių diskursų ir biografinių detalių (dainininkė Izabela yra realaus asmens prototipas). Čia galima atrasti parabolių, juokingų, realistinių, fantastinių žanrų ir įvairiausių literatūrinių aliuzijų – ne be reikalo M.Šiškinas tituluojamas XXI a. Jamesu Joyce’u.
Knyga išties verta dėmesio, stebinanti savo stiliumi ir romane gvildenamų temų bendražmogiškumu bei įtaigiu meniniu žodžiu. M.Šiškinas yra tas autorius, kuriam, kad ir koks jis būtų sentimentalus, pavyksta išvengti banalumo ir seilėjimosi:
„Čia ir visas gudrumas, kad jų nebuvo. Net nežinau, kaip jums paaiškinti. Tų brangių žmonių išvis dar neturėjau, o jau buvau pasiryžęs viską dėl jų padaryti. Kad gyventume su ja paprastai, diena po dienos įaugdami į vienas kitą. Kad sūnus man gimtadieniui pakeverzotų piešinėlį ir didžiulėmis šleivomis raidėmis parašytų „TĖTEI“, nes šita tep lep gyvenime gal ir yra svarbiausia.“ (p. 65)
Taigi „Veneros plauką“ rekomenduoju visiems, išsiilgusiems geros, sudėtingos, bet tuščiai nemanieringos literatūros.