Nuotrauka Karolinos Žernytės
Režisierės Karolinos Žernytės įkurtas „Pojūčių teatras“ moko atidumo savo kūnui. Pajausti, kaip judesys, vaizdas, garsas, kvapas, lytėjimas ir skonis atrakina kitokią atmintį. Kūrybinės grupės spektakliai „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“, „Prieš išvystant šviesą“, „Atvira oda“, „Akmuo, vanduo, geluonis“ ir „Pirmapradis“ primena juslių reikšmes ir siūlo atviresnės kasdienybės patirtį.
– Kokie pojūčiai kūrė tavo pasaulio pradžios mitą?
– Galvodama apie vaikystę, visada prisimenu gamtą. Negaliu savęs vadinti kaimo vaiku, bet labiausiai formavo susidūrimai su gyvūnais, vandeniu, stichijomis ir metų laikais. Tėtis prieš miegą pasakodavo istorijas apie žygius. Visada maniau, kad, pažindamas gamtą, pažįsti pasaulį. Labai anksti pradėjau jausti nostalgiją, nuotykių ir kelionių ilgesį. Jį kartais sukelia vėjas arba žiedų kvapas. Kitą svarbų potyrį suteikė knygos, ypač – pasakos.
– Apsukusi ratą grįžai prie jų ir atpažinai save?
– Taip. Augau apsupta pasakų ir dainų. Mano abu tėvai dainuoja folklorą. Prieš porą metų atsiverčiau knygas, kurias skaičiau vaikystėje ir paauglystėje. Iš naujo perskaičiusi „Trolius Mumius“ ir „Alisą Stebuklų šalyje“ atpažinau save tam tikruose personažuose. Supratau, kad manyje gyvena Hanso Christiano Anderseno Undinėlė, kuri prisiriša ir aukojasi dėl miglotų tikslų. Gyvena ir keliautojas Snusmumrikas iš Tove’s Jansson „Trolių Mumių“. Visiškos priešingybės, kurios kiekvieną dieną bando susitarti. Šiandien jos viena kitai padeda, nežinau, kaip bus vėliau. Atpažinau ir situacijas, kurios man kelia nerimą dabar. Pasirodo, gerai jas žinojau, tereikėjo viską prisiminti.
– Ar prisimeni momentą, kai pradėjai suvokti pojūčius?
– Dar vaikystėje sureikšmindavau kiekvieną mažmožį. Dailės mokykloje piešdama daiktą, įsižiūrėdavau į jo detalę arba savybę. Mane visada domino paralelės. Atpažinti augalo savybę, kuri būtų susijusi su manimi arba kitu reiškiniu. Muzikos ir teatro akademijoje įgijau daug patirties kurdama vaidmenis. Buvome mokomi pagal K.Stanislavskio sistemą – kurdami veikėjus naudodavome emocinę atmintį. Man kur kas lengviau remtis fizine atmintimi. Svarbu perprasti, kiek pastangų jam prireikia žengti žingsnį, pasukti galvą, pakelti daiktą. Suvokti, kaip jis jaučiasi. Kai pajunti personažo veiksmų logiką, pamažu pasikeičia ir tavo mąstymas.
– Vėliau išjautei „Pojūčių teatrą“?
– Pradėjau ne nuo pojūčių, bet nuo aktoriaus ir žiūrovo santykio. Man buvo įdomu, kiek gali tarnauti žiūrovui. Bandžiau išsiaiškinti, kiek aktorius ir teatras apskritai yra reikalingi. Pirmiausia atsirado žiūrovas užrištomis akimis, kuriam norėjome padovanoti teatro jausmą. Atsirado iš noro tarnauti, noro būti reikalingiems. Dabar vis dažniau patiriame, kad galime augti ir nerti gilyn.
– Kaip nardyti gelmėje padeda vaizduotė?
– Vaizduotė yra pagrindinis mūsų spektaklių veikėjas. Ji labai glaudžiai susijusi su atmintimi. Tai gali būti kūno atmintis, kurios neįvertini sąmoningai. Suaktyvinta vaizduotė pasakoja istorijas, kurių neprisimename. Leisdama vaizdams plaukti, esu mačiusi vizijų apie pasaulio sukūrimą, kurių tikrai nesugalvočiau pati. Visiems linkėčiau patyrimo, kai liaujiesi galvoti apie saugumą ir atsiduri kitame pasaulyje. Dažniausiai tai nutinka užsimerkus. Žmogus patenka į budraus sapno būseną, kai bet kada gali grįžti į kūną, bet nebevaldo matomų vaizdų.
– Žmonės jūsų spektakliuose prisimena tokius paprastus dalykus kaip apsikabinimas.
– Žmonėms sunku atsisakyti kontrolės. Sunku atsiriboti nuo visuotinai priimtų elgesio normų. Pastaruoju metu manau, kad didžiausias stebuklas nutinka tada, kai kitas pajunta pasitikėjimą tavimi ir leidžia paimti jį už rankos. Daugiau nieko nereikia. Kartais net pagalvoju, kad veltui stengėmės ir naudojome daug skirtingų priemonių – kvapų, garsų, faktūrų. Vis dėlto atėjęs į mūsų spektaklius žmogus jaučiasi saugiai. Teatras nėra tikras gyvenimas. Tai vieta, kur nuo jo pabėgi ir lengviau atsipalaiduoji. Sunkiai įsivaizduoju, kad gatvėje žmogus užsimerktų ir leistųsi vedžiojamas po miestą.
Mane stebina vizijos, kurias vėliau pasakoja žiūrovai. Jos būna labai skirtingos, bet turi bendrą vardiklį. Žmogus, dirbantis su arkliais, širdies dūžių imitaciją gali susieti su kanopų dunksėjimu. Atpažinti savo esmę per jam pažįstamus įvaizdžius. Taip nutinka spektaklyje „Prieš išvystant šviesą“, kalbančiame apie žmogaus pojūčius prieš gimimą. Tai labai trumpas, meditatyvus kūrinys, neturintis konkretaus siužeto. Išėję iš jo, žmonės dažnai atrodo kaip naujai gimę, pasakoja, kaip ilgai negali atsitokėti, ieško tylos ir susikaupimo.
Spektaklyje „Akmuo, vanduo, geluonis“ kalbama apie ciklišką atgimimą. Jame yra stipri vieta, kurioje imituojame laužą ir numirėlių deginimą. Žmonės jaučia šilumą, kuri yra šiek tiek per stipri, kad būtų maloni, jos kaitra pavojinga, bet kursto smalsumą. Žiūrovė iš Australijos pasakojo, kad jautėsi kaip paplūdimyje, kur rizikuoji nudegti, bet lieki gulėti, nes nori patirti saulės šilumą. Kita mergina jautėsi kaip kepama duona. Po spektaklio papasakojau šį epizodą mitologui Dainiui Razauskui, kuris padėjo kurti spektaklį. Jis visai nenustebo. Pasirodo, daugelyje šalių gajus paprotys įkišti naujagimį į krosnį.
– Ar pati dažnai sudarinėji sandėrius su pavojais?
– Kartais atrodo, kad neturiu savisaugos instinkto. Labai daug sau leidžiu. Kontaktinė improvizacija gali būti gana pavojinga, nes, nenumatydamas svetimo žmogaus šokio judesių, dažnai atsiduri ore arba krenti. Aš išmokau kristi, todėl judėdama savęs nevaržau. Tai galioja visoms sritims. Jeigu būčiau bijojusi kristi, nebūčiau nieko pasiekusi. Tiesa, randų taip pat turiu daug. Kartais galvoju, kad nelabai iš jų pasimokau. Man pernelyg svarbus atvirumo momentas.
– Kokias istorijas pasakoja randų žemėlapiai?
– Man regis, randai pasakoja asmeninę istoriją. Kiti nebūtinai ją atpažins. Man gana svarbu, kad mano pasakojimus perskaitytų kiti. Antra vertus, kurdamas intuityviai dažnai įtrauki asmenines patirtis, kurias tik vėliau atpažįsti. Asmeniniai randai dažnai būna panašūs. Tikriausiai visi mes turime polinkį susižeisti toje pačioje vietoje.
Keiptaune teko bendrauti su viena dėstytoja. Ji pakvietė pasikalbėti apie pastatų istoriją ir atmintį. Aš pastatą matau kaip gyvą organizmą. Pastatas gyvena savo gyvenimą ir kada nors jį baigia. Nepaisant to, negali pamiršti dalykų, kurie per tą gyvenimą nutinka. Negali pamiršti, kad Muzikos ir teatro akademijoje vyko žiaurūs dalykai ir buvo kankinami žmonės. Nemanau, kad pastatas tai pamiršo. Keiptauno universitete seniau buvo dvaras, vėliau gyveno vergai, dabar dėstomas teatro menas.
– Ar pastato istoriją galime pakreipti, pasiūlant jam naują pasakojimą?
– Kalbėdami apie praeities randus, priėjome išvadą, kad svarbiausia juos atpažinti ir įsisąmoninti. Tik tada kelti klausimą, ar reikia gydyti. Kartais pastatas, kaip ir žmogus, to nenori. Pirmiausia reikia jį išklausyti ir išgirsti. Galbūt kai kuriems seniems pastatams, turintiems per sunkų istorinį krūvį, negalima pasiūlyti naujo pasakojimo.
– Kaip turėtume skaityti senus pasakojimus, kad jie prakalbėtų dabar?
– Šiuo metu skaitau partizanų moterų prisiminimus ir bandau suvokti, kodėl šiandien jauniems žmonėms ši tema yra nuobodi, neįdomi, atgrasi. Tikriausiai šis randas dar neužgijo ir kartais neturi nieko bendro su patriotinėmis paskatomis. Kai kurios istorijos saugo žiaurius asmeninius prisiminimus. Bendraudama su tuo metu gyvenusiais žmonėmis suprantu, kad jie kalba visai kitokia kalba. Lietuva jiems reiškia tai, ką mums – namai. Reikia giliai panerti, kad suprastum šio žodžio prasmę tuomečiame kontekste. Kaip apie jį kalbėti nepasiduodant bukiems nacionalistiniams šūkiams? Man atrodo, esant šiai situaciijai, labai svarbūs du žodžiai: atleisti ir pamiršti. Turime atleisti, bet nepamiršti.
– Kokie žodžiai įrašyti tavo asmeniniame žodyne?
– Kurdama dažnai galvoju apie empatiją ir jos galimybes. Kaip priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra? Kaip priimti save? Labai dažnai sutrikdavau, nes prarasdavau ryšį su esamuoju laiku. Nuostabiausias jausmas, kokį gali patirti žmogus, yra būti čia ir dabar. Mėgautis gėlių kvapo sklidinu oru.