Laužo šviesoje su „Digital Tsunami“
Kalbėjosi: Edvinas Grin
Nepatvirtintais duomenimis, „Digital Tsunami“ yra vakarėlių serija Vatikane. Viskas prasidėjo nuo laidos viename radijuje, persikėlė į svarių šiuolaikinės elektroninės šokių muzikos atlikėjų ir selektorių podcastus internete bei daugybę sunkiai pamirštamų vakarėlių. Ernestas Sadau, kaip vėliau pasakys jo kolega Kęstutis Lingys, yra scenos enfant terrible ir jam svarbu kovoti. Gerai, kad šioje kovoje jis ne vienas. Šią melomanų komandą vienija išlavintas skonis skandalams ir muzikai. Ir humoro jausmas. Todėl šis interviu bus toks.
– Kaip viskas prasidėjo?
K.L.: Ernestą žinojau iš „Sūpynių”, bet įdomus jis pasidarė man kokiais 2010-aisiais. Aš tuo metu klausiau visokius „Kilimanjaro Darkjazz Ensemble“, „Bohren & der Club of Gore”, o jis padarė darkjazz miksą. Supratau, kad bičas turi gerą skonį. O Romaną žinojau kaip Romaną G. – technišką didžėjų iš Panevėžio. Dabar visi ir dirbame – aš, Ernestas, Romanas. Ilgai vargome, kol susiradom dizainerį, su kuriuo susišnekėtume. Tadas Bujanauskas viską suprato iš karto. Pasirodo, mūsų kriterijus buvo humoro jausmas. Prieš gerą mėnesį prie „Digital Tsunami“ prisijungė maskvietė Julia. Ji padeda mums su tekstais, ruošia interviu ir panašiai.
– Daugiau apie jus pačius – ką veikiate gyvenime?
E.S.: Aš šiuo metu dirbu netoli „Texaco“ degalinės Floridoje, esu automobilių nuomos vadybininkas, dėviu havajietiškus marškinius ir rūkau cigarus. Mano plaukai tiesūs, mane remia makaronų fabrikas. Mano backgroundas neatsiejamas nuo Šabaniauskų ir dar esu siejamas su Vilniaus brigada.
K.L.: Ernestas yra scenos enfant terrible, jam svarbu kovoti. Aš suprantu jį, kai nėra, kas kovoja, įsigali ribos, kažkokia neaiški tvarka, visi aptingsta ir po truputį miršta. Aš nesu toks cholerikas, mes su Romanu stengiamės konstruktyviau veikti, nesidairydami į šonus. Aš su šeima gyvenu Kaune. Iš to ir susideda mano dienos, tikiu šiuo miestu ir noriu, kad jame norėtų gyventi kiti. Vystome ir inicijuojame įvairius projektus, susijusius su kultūros renginiais, jų viešinimu, artinimu prie žmonių, pritraukimu į Kauną.
– Gal „Digital Tsunami“ ir kilo iš poreikio kurti sceną, kurios jums patiems trūksta?
E.S.: Poreikis paprastas – iš širdies ir ieškojimo, ko trūksta kitiems. Scena, kuriai mes atstovaujame, yra gana maža ne tik Lietuvoje. Mėgstama muzika leidžiama labai ribotu tiražu pasaulyje. Išlieku realistas, per septyniolika metų – tiek, kiek esu scenoje – mačiau įvairių pokyčių ir pats ne kartą keičiausi, griuvau, kėliausi. Reikia naujos kartos. Stipresnės, kuri neimtų pavyzdžių iš senių. Trūksta kritinės masės, stuburo, aiškaus kelio. Yra pilna entuziastų, bet dauguma jų pirma susikuria feisbuke business accountą, o po to pradeda realiai dirbti. Meluoja viešai ir sau, kad štai, esam undergroundas, o vėliau eina į kokį popmedios kanalą ir parduoda savo interviu, vaidina kažką. Nenoriu nieko įžeisti. Mes kaip „Digital Tsunami“ šiuo metu esame užsieniui įdomesni, tokia ta realybė ir ji nesikeičia nuo atsiradimo.
– Kokia „Digital Tsunami“ specifika ir išskirtinumas?
E.S.: DIY kultūra, analoginis garsas, dizaino idėjos, nestandartiniai būdai reklamuotis internete ir tikras undergroundas.
K.L.: Jei šiuo post-post laikmečiu, iš kurio kartais, pasirodo, net nėra išėjimo, dar galima naudoti terminą avant-garde based dance music.
– Kokia jūsų auditorija?
E.S.: Suprantanti, ko klauso ir kur atėjo, jei vyksta vakarėlis. Nesutrikę, gana išrankūs, truputį snobai, mėgstantys pašokti, o ne stovėti kampuose ir verkti.
– Daug grojate užsienio šalyse. Kokios elektroninės muzikos kultūros tendencijos vyrauja Europoje ir ar išvis galima lyginti scenas ten ir čia?
E.S.: Aš neseku taip stipriai tendencijų užsienyje, tegu kas ką nori, kur nori, tas tą klauso ir net neskatinu klausytojų jų sekti. Per daug dirbtina yra vaikytis vaibą ir neišlikti ištikimam savo chebrai ir tam, ką mėgsti.
K.L.: Lietuvoje mes turime vieną labai profesonaliai dirbantį, aiškia kryptimi einantį klubą – „Opium“. Aš nesakau, kad tai vienintelis klubas Lietuvoje, puikių artistų atveža ir kiti, tiek klubai, tiek nepriklausomi promoteriai. Labai palaikau „Ghia“ judėjimą, Danijoje gyvenančius lietuvius „Untitled Tricks“. Lietuvos scena Baltijos šalių kontekste vis tiek atrodo geriausiai. Bet atsiradus tokiai gausai renginių (atkreipkite dėmesį, kiek festivalių vyksta vasarą), kokybinis dėmuo pradingsta. Tai iš ko pažvengti tikrai sočiai yra. Bet nieko nepadarysi, toks tas jaunas organizmas.
– Narkotikai – klubinės kultūros tradicija ar problema? Padažnėję policijos reidai klubuose – ar tai yra problemos sprendimo būdas? Ir ar tai yra problema, kurią reikia spręsti? Gal „Sūpynių“ festivalyje startavusi erdvė, kur gali kreiptis visi pavartoję narkotinių medžiagų ir gauti pagalbą ar konsultaciją yra tai, link ko reikia eiti?
K.L.: Viskas priklauso nuo požiūrio taško ir susitarimo. Kas dabar nelegalu, prieš šimtą metų dar nebuvo išrasta, ir negali žmogus žinoti, kas taps nelegalu kitais metais. Nemanau, kad kažkas pajėgus padaryti globalią revoliuciją šiais ar panašiais klausimais. „Sūpynių“ pavyzdys, taip pat pernai „Yaga“ festivalyje organizuotas panašus reikalas, tikrai sveikintina. Nereikia slėpti ylų maišuose, tai gyvybių tikrai negelbsti. Geriau kalbėkime taip, kaip yra.
– Turite laidą viename progresyviausių Europos radijų „LYL radio“. Kaip tai nutiko? Ar, atsiradus, šiai laidai pastebite didesnį užsienio auditorijų susidomėjimą?
E.S.: Kažkada tokio leiblo BFDM bosas Juddahas is Liono pasikvietė pagroti į tą gražų miestą, o maždaug prieš porą metų įkišo pagroti ir į „LYL radio“. Praeitą lapkritį sugrojau tokiame jauname, bet rimtame festivalyje, kuris vyko netoli Liono esančiame dizaino mieste Sent Etjene, ir ten vėl buvo LYL radijas, kuris transliavo specialius svečių setus ir pasikvietė mane. Po to sekė pokalbis apie galimybę prisijungti prie jų radijo programos. Faktas, kad atsirado naujų žmonių ir jų vis daugėja, ypač iš Prancūzijos. Ir tai labai džiugu.
– Kokiais principais vadovaujatės atrinkdami didžėjus ir selektorius jūsų online podcastams?
E.S.: Labiausia žiūriu, ar turi pagarbos ir ar yra normalus, pavyzdžiui, nerašo po du laiškus per savaitę, kurių tekstas toks: „Ei, seni, čia žiauriai jėga varai, va, čia mano miksas, gal nori įsidėti pas save?“ Po to žmogus neturi laiko atrašyti ir pradedi jausti didėjantį spaudimą. LOL. Ir po kelių dienų klausia, ar jau perklausiau. Tokiems aš niekada neatrašysiu. Net ir muzika čia vaidina antraeilį vaidmenį. Labai svarbu, kad nebūtum debilas. Su dauguma atlikėjų, kurie įrašė mūsų serijai, palaikome glaudų ryšį ir draugystę, kuri šiaip gyvenime svarbiausia.
– Įspūdingiausias vakarėlis, kurį suorganizavote?
E: Mano žiurkėno laidotuvės. Gaila, kad jūs ir jis to nematėte.
K: Tai, kad dauguma visų mūsų vakarėlių ganėtinai double trouble. Labai geras buvo vienam Kauno bare „Mažasis Paryžius”, ten telpa iki 20 žmonių, bet susirinko gal 150. Bare galėjai nusipirkti šprotų. Vieną kartą per metus vykstantis „Kaleidoskopas“ irgi būna su nuotykiais.