Rašė Kipras Šumskas
Dar prieš 2010-aisiais pasirodant Gabijos Grušaitės pirmajai knygai „Neišsipildymas“, rašytojos galvoje gimė modernių mitų herojus Stasys Šaltoka. Šis personažas jau tuoj išleis Gabijos pirštų galiukais parašytą romaną „Stasys Šaltoka. Vieneri metai“, tad dabar yra pats tinkamiausias laikas gauti vėsinančius atsakymus į degančius klausimus.
– Gabija, ar Stasys Šaltoka yra vien sukurtas personažas, ar ir tavo alter ego – tavo antrasis aš?
– Stasys buvo sukurtas beveik prieš dešimt metų. Tuomet gyvenau Londone, studijavau universitete ir rinkau užrašus savo pirmajam romanui. Vienam iš mano kambario draugų pasirodė, kad šie trumpi eskizai būtų daug kam įdomūs, ir įkalbėjo mane turėti blogą. Kažkodėl tuo metu rašyti savo vardu nesinorėjo ir taip gimė Stasys Šaltoka. Vardas buvo sugalvotas virtuvėje su draugais geriant kavą: „šaltoka“ – toks lietuviškas sarkazmas apie Londono papročius nuolat kalbėtis apie orą. Taigi iš pradžių jis ir buvo labiau panašus į alter ego, tarsi vienas iš balsų galvoje. Laikui bėgant mes pradėjome tolti vienas nuo kito – susiformavo savarankiškas Stasio gyvenimas, pažiūros, visiškai kitokios nei mano, ir atsirado poreikis aprašyti jo istoriją. Manau, kad Stasys nėra mano alter ego, jis panašesnis į šios kartos kolektyvinės sąmonės alter ego, lyg koks mitologinis asmuo, kuriame kiekvienas galėtų atpažinti šiek tiek savęs.
– Jei Stasys būtų tikras, ar jo sukurta persona būtum tu?
– Net nežinau, Stasys – labai arogantiškas. Veikiausiai neatrodyčiau jam labai įdomi. Nors gal kaip tik jam patiktų analizuoti mano keistus gyvenimo pasirinkimus; akligatvius, kurie, pasirodo, buvo greitkeliai; tai, kad sakau viena, darau kita; turiu visai neadekvačią nuomonę apie save ir vis įsiveliu į kokią nesąmonę. Gal ir išeitų neblogas romanas – Marcelis Proustas tikėjo, kad nėra banalių temų apmąstymams ar banalių siužetų, yra tik prastas rašymas. Taigi pagal veidrodinį principą Stasio sukurta persona galėčiau būti aš, bet nebūtinai jam iki galo patikčiau. Kaip ir jis man.
– Ne vienas autorius yra pastebėjęs, kad pakankamai išvystyti personažai neretai ima tarsi patys diktuoti savo istoriją. Koks tai jausmas?
– Romano tekstą esu perrašiusi kokius šešis kartus. Parašai, atrodo, lyg ir gerai, bet po kelių savaičių grįžus prie juodraščio vis kažkas būna ne taip. Stasys labai reiklus savo tekstui, netgi tokioms detalėms kaip kalbos niuansai, taigi norėjosi kuo grynesnio skambesio, kuris atskleistų jo kasdienybę, todėl tekstas labai nutolęs nuo norminės, taisyklingos lietuvių kalbos, kuri nuasmenina ir suniveliuoja jausmą. Ilgai gyvendama su Stasiu žinau, ką jis mėgsta, kaip rengiasi, kas jį nervina. Kartais atrodo, kad žinau jo ypatybes geriau už jį patį, lyg būčiau kokia kasdienė psichoterapeutė, stebinti visas smulkiausias detales.
– Kažkada esi minėjusi, kad nustojai piešti, nes pasauliui nereikia dar vienos vidutiniškos tapytojos. O kokių rašytojų dabar labiausiai reikia?
– Vakar Berlyne, parodos atidaryme, sutikau merginą iš Pietų Afrikos, kuri vienam žurnalui rašo renginių apžvalgas, bet norėtų kada nors parašyti romaną. Ji paklausė manęs, apie ką rašau. Nežinau, kas būtent taip labai nuliūdina išgirdus šį klausimą, gal kad nėra nė vieno tinkamo atsakymo? Nuoširdus atsakas reikalautų labai daug laiko, o trumpas burbtelėjimas apie gyvenimą skambėtų arogantiškai. Can’t win this one. Nes rašoma juk ne apie kažką kaip subjektą, o apie platesnius realybėje vykstančius procesus ir tarp jų atsirandantį – arba neatsirandantį – ryšį. Tiksliai nežinau, kokių rašytojų dabar labiausiai reikia, bet galiu pasakyti, kokių, mano manymu, nereikia: tokių, kurie rašo apie kažką, pavyzdžiui, laimę, skaitytojui pateikdami suvirškintas aiškias tiesas, kur nebelieka erdvės pačiam sugalvoti. Geras tekstas yra labiau gairės vidinei kelionei, o ne sufasuotas informacijos paketas.
– Dauguma skaitytojų neišvengiamai lygina autorius pagal savo išprusimo lygį ar perskaitytas knygas. Kaip paralelių ir tendencijų ieškojimo nepaversti desperatišku etikečių klijavimu?
– Pirmojo romano galiniuose viršeliuose įrašytą tekstą, kad tai knyga „Cafe de Paris“ kavinės lankytojams, visi priėmė labai rimtai. Šiaip esu pati kalta, nes turiu prastą humoro jausmą, kurio niekas nesupranta. Tad antrojo romano tekstą apie knygą rašysiu ne aš.
Etiketės padeda žmonėms klasifikuoti daiktus, sugretinti su pažįstamais reiškiniais. Viena vertus, tai yra tam tikras būdas prisijaukinti naujus reiškinius, kita vertus, jos užveria duris į inovacijas ir savo paties vystymąsi bei pažinimą. Vis dėlto be etikečių geriau gyventi, daugiau kas nustebina, užklumpa netikėtai. Jei įmanoma, reikėtų atsispirti šiai pagundai viską įvardyti.
– Jei sapne (ar košmare) atsidurtum ant populiarios pokalbių laidos krėslo, kaip pristatytum savo naują knygą?
– Tik ne tai. Toks košmaras būtų itin baisus – pasakoti apie savo knygą yra turbūt nemaloniausias dalykas pasaulyje, kadangi į kelis sakinius reikia sutraukti šešerių metų darbą, klystkelius ir visus nedidelius, tačiau svarbius laimėjimus. Beveik antžmogiška. Būtent todėl tą trumpą tekstą knygos galiniame viršelyje rašys labiau kompetentingi žmonės, kurie gali visa tai matyti iš šalies.
Jei vis dėlto pabandyčiau, pradėčiau nuo Stasio. Jis – žmogus, kuriam išoriškai viskas puikiai sekasi. Jis gyvena Niujorke, yra social media star, rašo tekstus, vaikšto į mados savaitės renginius. Bet kažko trūksta, net pats nežino ko. Dvidešimt devintojo gimtadienio rytą Stasys supranta, kad reikia kažko ieškoti. Romanas aprašo metus jo gyvenimo išvykus į Pietryčių Aziją, kartu su dar dviem ieškančiaisiais kuriant dokumentinius filmus ir geriant viskį. Tai vidinė S.Šaltokos kelionė, nes trisdešimtojo gimtadienio rytas jį pasitinka jau kaip visai kitokį žmogų.
– Rašytojo plunksna visada buvo literatūros simboliu. Galbūt norėtum šį simbolį kažkuo pakeisti?
– Aha, tikrai reikia keisti. Labai atgyvenęs simbolis. Nesenai su vienu menininku kalbėjome, kad rašytojams būdingas lankstumas ir mobilumas – nereikia studijos, dažų ir panašiai, užtenka nešiojamojo kompiuterio ir bent trupučio susikaupimo. Technine prasme galima dirbti bet kur. Man patinka rašyti prie baseinų – kai gyvenau Malaizijoje, kokius keturis knygos „Stasys Šaltoka. Vieneri metai“ knygos skyrius parašiau ant gulto viešbučio sporto komplekse. Kavinėse. Parkuose. Vyninėse, žinoma. Iš pirmo žvilgsnio – tobulas gyvenimas. Naujasis literatūros simbolis galėtų būti instagramo nuotrauka, vaizduojanti pilką „Microsoft Word“ ekraną kur nors egzotiškoje ar jaukioje vietoje su grotažyme #writersoffice. Labai tiktų, nes visiems nerašantiesiems taip ir atrodo – lengvabūdiškas gyvenimas, juk visai nematyti tų sunkaus ir visiškai neglamūrinio darbo bei lengvo pamišimo akimirkų, kai vaikštai iš kampo į kampą ir galvoji, ką aš darau ir kodėl, ar kam to išvis reikia.