Rašė Edvinas Grin
Nuotraukos Lino Mykolaičio
Gatvės menas tampa nebeatsiejama miestų įvaizdžio dalimi. Remiantis pašnekovų – festivalio NYKOKA organizatorių Tado Šimkaus ir Godos Skėrytės prognozėmis, visai gali būti, kad po šimto metų šiandienis gatvės menas bus vadinamas miesto menu ar net folkloru.
– Kaip gimė NYKOKA? Kaip jūsų pačių gyvenimuose atsirado gatvės menas?
T.: Jau paauglystėje susidomėjau grafičių kultūra, gerdavau alų su jų kūrėjais ir vandalindavau šiek tiek. Tada pamačiau Banksy trafaretą, kuriame žmogus meta gėles vietoj Molotovo kokteilio. Ir mane, tokį jauną, protestuoti ir keisti pasaulį norintį žmogų, užkabino ta mintis, kad gatvės menas gali siųsti pozityvias žinutes, turėti tam tikrą jėgą. Pamenu, kai pirmąsyk nuėjome į „paveldą“ (Kultūros paveldo departamentas – aut. past.), mums pasakė, kad gal geriau rengti ne gatvės meno, o pastatų renovacijos festivalį ir pridūrė: vaikeli, niekas ant pastatų nepaišo. Mane tiesiog išvarė, niekam, ką siūliau, nepritarė. Kas buvo įdomu, kad tokia institucinė reakcija padėjo suprasti, kad reikia užnugario. Paprašiau, kad ateitų Architektų, Dailininkų ir Fotomenininkų sąjungų pirmininkai. Buvo sušauktas žilų dėdžių apskritasis stalas. Visi susėdom su „paveldu“ ir kas gi atsitiko? Didžioji dauguma siūlytų eskizų buvo patvirtinti.
G.: Aš baigiau fotografiją ir medijas Vilniaus dailės akademijoje. Porą metų teko pagyventi Londone. Ten gyvenant ir kilo mintis susisieti savo veiklą su gatvės menu. Būtent tuo metu susipažinau su Banksy veikla. Paliko įspūdį būtent tas jo darbas, kurį Tadas ir paminėjo. Mane įkvėpė mintis, kad gatvės menas gali būti kitoks – siųsti socialinę žinutę. Kai grįžau į Lietuvą studijuoti kūrybinių industrijų, į savo studijų darbus vis įtraukdavau gatvės meno temas. Po to pastebėjau, kad Kaune organizuojamas gatvės meno festivalis, taip ir prisijungiau.
– Ar sutinkate, kad gatvės mene labai svarbią dalį užima pasipriešinimas ir protestas?
T.: Iš dalies taip. Gatvės menui labai svarbios maištingos grafičių ir hiphopo kultūros. Tačiau dabar gatvės menas suvokiamas labai plačiai, jis gali būti priimamas ir kaip miestiečių folkloras. Žmonės nebūtinai turi protestuoti prieš kažką, gal jie tiesiog nori pasipuošti savo kiemą ar aplinką. Tai irgi gatvės menas. Iš vienos pusės, tai kaip šiuolaikinis liaudies menas. Iš kitos pusės, yra nemažai menininkų, kurie kuria norėdami perduoti tam tikrą žinutę. Pavyzdžiui, apipiešiamas apleistas namas, norima atkreipti į tai dėmesį ir kartu spręsti problemą. Sakyčiau, protesto žinutėmis ar aštresniu matymu labiau pasižymi gatvės meno darbai Vilniuje. Kaune gatvės menas dekoratyvesnis.
– Ar nemanote, kad šiuo metu itin populiarus gatvės meno kuravimas, legalizavimas, tam tikra prasme ir instucionalizavimas gana ryškiai keičia gatvės meno funkciją ir veidą?
T.: Galima sakyti, kad tikrasis gatvės menas yra nesankcionuotas, be leidimų, žmonės tiesiog tai, ką mąsto, gražiai ar negražiai, išsako ir tuo šis menas yra gyvas. Bet niekas nedraudžia to daryti. Mes patys to neskatiname ir nepropaguojame, festivalis orientuojamas į didelio formato darbus. Dideli viešų erdvių plotai mieste – ne tavo butas ir ne tavo namo siena. Todėl atsiranda įvairios atsakomybės, galbūt natūraliai atsiranda kažkokie rėmai. Tai neišvengiama.
– Kiekviena meno sritis turi tam tikrus vertinimo kriterijus. Kaip vertinti gatvės meną?
T.: Gatvės mene labai svarbi tampa erdvė, vieta ir prie jos priderintas piešinys, o tik kita dalis – piešinio technika, atlikimas. Labai svarbu kontekstas, kur darbas atsiranda. Čia ir masteliai kiti, ir erdvės didelės. Namie paveikslą pakabinsi ant vienos sienos, perkabinsi ant kitos. Su gatvės menu kitaip. Sukuri kūrinį ir jis, kaip ir paveikslas kambaryje, veikia tavo aplinką, tik kur kas didesniu mastu. Ne mažiau svarbi ir žinutė, pasiekiamumas. Atėjęs į šiuolaikinio meno parodą dažniausiai nieko nesuprantu. Kad suprasčiau kūrinį, dažnai turiu praleisti daug laiko skaitydamas paaiškinimą. Gatvės mene svarbu, kad žmogui nereikėtų to paaiškinimo. Gatvės menas turi būti pritaikytas paprastam žmogui, neturinčiam to pasiruošimo. Tai gali būti įvairūs kūriniai. Bet man labai svarbus kriterijus, ar kūrinys paveikia žmogų emociškai.
– Neseniai Kauno turizmo informacijos centras įtraukė gatvės meno objektus į turistinį Kauno žemėlapį. Kaip tai vertinate? Ar tai galima laikyti tam tikru lūžio tašku?
T.: Kaunas visada pozityviai reagavo. Tik anksčiau nebuvo pasiūlos. Niekas nedarė ir niekas nereagavo. Lūžio taškas ir buvo 2013 m. piešinys „Senelis“ (piešinys, atsidūręs ant Kauno turistinio žemėlapio viršelio – aut. pastaba). Tai buvo kažkas realaus, nupiešto ne ant popieriaus, o ant labai didelės sienos.
G.: Manau, kad per beveik ketverius festivalio metus įvyko didelių pokyčių. Jei kas būtų prieš penkerius metus pasakęs, kad taip bus, manau, niekas nebūtų patikėjęs. Nei savivaldybė, nei meras, nei Tadas. Tie pokyčiai vyko žingsnis po žingsnio. Tokios tendencijos – ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Prieš porą mėnesių buvau Romoje – ta pati situacija, gatvės meno kūrinys – ant turistams skirtos brošiūros. Gatvės menas tampa labai stipria miestų įvaizdžio dalimi.
– Pavasarį pristatėte didelį ir reikšmingą projektą – katalogą „Kauno gatvės meno gidas“…
T.: „Kauno gatvės meno gidas“ žymi vieną svarbų įvykį – gatvės menas tapo istorijos dalimi. Tai laikinas menas, šiandien jis yra, rytoj gali ir nebebūti. Todėl labai svarbu jį užfiksuoti.
G.: Kaip Tadas ir pastebėjo, gatvės meno darbai kinta, blunka, išnyksta. Norėjosi juos užfiksuoti ir įamžinti. Į darbo sukūrimą menininkai įdeda labai daug jėgų. Todėl šis leidinys – tarsi savotiška duoklė gatvės menininkams. Norėjosi, kad jie galėtų atsiversti šį albumą ir parodyti savo vaikams ar anūkams. Taip pat labai smagu, kad ir Kauno miesto savivaldybė įvertino šį leidinį kaip gana svarbų, miestą reprezentuojantį projektą. Kitas momentas – praktinis. Žmonės dažnai klausia, apie ką tas ar tas kūrinys, o dabar visada gali atsakyti: atsiverskite gidą ir paskaitykite. Tai savotiška ekskursija po Kauno gatvės meno kūrinių galeriją.
– Neseniai paskelbėte atvirus konkursus eskizams sienoms Pilies gatvėje ir Šilainių mikrorajone. Kodėl nuo centro tolstate į miegamuosius rajonus?
T.: Iš pradžių norėjome šaukti ir būti matomi, o dabar norime paveikti daugiau žmonių, kurie gyvena rajonuose. Šilainiuose gyvena apie 50 tūkst. žmonių. Didžiulės erdvės, didžiuliai plotai, didžiulis pasiekiamumas. Mano tėtis jau dešimt metų nebuvo Laisvės alėjoje. Norisi pasiekti ir sudominti tokius žmones, kurie tiesiog nebūna centre.
G.: Ypač gerai, kai aktyviai veikia mikrorajonų bendruomenės. Šilainiai – puikus pavyzdys!
T.: Mane žavi, kad kurdamas gatvės meną tu jautiesi taip, kad gali kažką pakeisti. Ypač rajonuose. Nesi tik kažkoks mažas varžtelis, gali tiesiogiai prisidėti prie erdvės ir po truputį burti bendruomenę, spręsti aktualias problemas. Juk gatvės menas tikrai nėra vien tik puošyba. Tam tikra prasme tai kaip feisbukas – gali bendrauti, siųsti tam tikras žinutes ir mintis.
G.: Smagu, kad mieste atsiranda vis daugiau gatvės meno iniciatyvų ir kad nesame vieninteliai. Džiugina Vytenio Jako įkurta „Kiemo galerija“, menininko Morfai „Mažųjų sienų projektas“, Tado Vincaičio-Plūgo „Kekto“ inciatyva. Tai šiuo metu labiausiai matomi ir žinomi projektai Kaune. Tikimės, kad jie išsilaikys ir tęs savo veiklą. Pati bendradarbiauju su jais ir padedu, kuo galiu. Visi kartu kuriame gatvės meno bendruomenę.
– Turbūt žymiausiu gatvės menininku pasaulyje galima laikyti legendomis ir mitais apipintą Banksy. Kokius mažiau žinomus, bet ne mažiau įdomius gatvės menininkus rekomenduotumėte patyrinėti „37O“ skaitytojams?
T.: Hyuro, Ricky Lee Gordoną, Seth, Phlegm, Aryz, El Mac, Sam3, Evol, Escif, Roa, Jr, ETAM CRU, NEVERCREW…