Rašė Daiva Juonytė
Nuotraukos Norbert Tukaj
Šiemet jau ketvirtą kartą vyksiantis architektūros festivalis „Open House Vilnius“ visai netikėtai privertė vilniečius ir miesto svečius pakelti galvą ir į savo aplinką pažiūrėti kitomis akimis. Apie tai, kas skatina žmones lankyti ekskursijas gimtajame mieste ir keletą valandų stovėti eilėje prie vieno ar kito pastato bei kas yra atradimo džiaugsmas, kalbamės su festivalio organizatorėmis Sandra Šlepikaite ir Vita Soltonaite.
– Pirmasis „Open House“ renginys vyko 1992 m. Londone. 2015 m. buvo surengtas pirmasis „Open House Vilnius“. Papasakokite, kaip jis gimė?
Vita: Architektūros fondas, kuris yra renginio organizatorius, 2009 m. tapo aktyvesnis ir pradėjo rengti paskaitas bei ekskursijas architektams, keliaujančias architektūros dirbtuves vaikams ir kitas iniciatyvas. Po gausybės veiklų, daugiau skirtų architektams Architektūros fondo bendruomenėje subrendo mintis, kad atėjo laikas plačiajai visuomenei papasakoti apie architektūrą.
Sandra: Man „Open House Vilnius“ atsiradimo istorija yra ir gana asmeniška. 2012 m. atlikau stažuotę organizacijoje „Open-City“, Londone, kuri organizavo pirmąjį „Open House“ renginį. Man labai patiko idėja ir nusprendėme, kad reikia ją įgyvendinti Vilniuje. Tada šiek tiek užtruko, kol idėja subrendo. Bet renginys, kaip ir daugelyje kitų miestų, organizuojančių „Open House“, gimė per asmeninį santykį bei bendravimą su organizacija ir žmonėmis, inicijavusiais koncepciją prieš 26 metus.
– Kaip pasirenkate pastatus ir sudarote maršrutus?
Vita: Manome, kad šiuolaikinė ir modernistinė architektūra susilaukia mažiau dėmesio negu, sakykime, barokas. Nuo pat pradžių norėjome kalbėti apie modernizmą. Pirmaisiais metais atrinkdami pastatus tarėmės su architektūrine bendruomene, o dabar patys šiek tiek individualiai atrenkame pastatus, įvertindami jų išskirtinumą ne tik architektūrine, bet ir funkcine bei istorine prasme. Šiais metais norėjome skirti daugiau dėmesio pastatams, kurių gyvavimas eina į pabaigą ir jų laukia neaiškus likimas: arba jie bus rekonstruoti, arba pakeisti naujais. Norime supažindinti visuomenę su pastatais ir jei staiga iškiltų klausimas, ar juos nugriauti, ar palikti, žmonės turėtų pagrįstą nuomonę apie juos. Taip pat kasmet pristatome miesto naujokus, kurie ką tik buvo baigti ir papildo miesto vaizdą, pavyzdžiui, „Green Hall 2“, „Quadrum“, „k29“ verslo centrai.
– Ką galėsime pamatyti šiemet?
Vita: Pastatų bus 62.
Sandra: Dalis jų dalyvavo anksčiau, kita dalis visiškai nauji.
Vita: Paminėsiu keletą tokių, kurie man asmeniškai labai patinka. Labai didelį įspūdį paliko Spaudos rūmai. Tai urbanistiniu ir architektūriniu sprendimu įdomus pastatas. Televizijos bokštas yra išskirtinis savo funkcine prasme.
Sandra: Mes stengiamės įtraukti pastatus, esančius ne tik centre, kur yra didžiausias žmonių srautas, bet ir kituose rajonuose, kad savaitgalį žmonės, neturėdami konkrečių planų, pavyzdžiui, Karoliniškėse galėtų nueiti į „Open House Vilnius“ ir pasidomėti architektūra.
Sandra: Architektūra yra laikmečio ženklas. Ji atspindi ir socialinį kontekstą. Šiais metais mes norime kalbėti apie architektūrą kaip apie kalbą, ženklų, susitarimų visumą. Architektūra savyje turi įrašytą turinį, informaciją, kurią mes galime perskaityti. Mes galime ją analizuoti pagal stilius, medžiagas, funkcijas.
Vita: Pagal erdvę, tūrius, kompoziją.
Sandra: Iš šių metų programos norėčiau paminėti Kompozitorių sąjungos pastatą. Apie jį turime ir tokią įdomią istoriją. Kompozitorių sąjungos pastatas pirmaisiais „Open House Vilnius“ metais buvo įtrauktas į programą. Po kurio laiko jame buvo gaisras ir pastatas nukentėjo. Šiais metais jis yra atsinaujinęs ir jis vėl mūsų programoje. Labai tuo džiaugiamės, nes pastatas yra ryškus ir jautrus modernizmo pavyzdys, vienas pirmųjų architekto Vytauto Edmundo darbų.
Vita: Šis statinys yra įdomus ne tik kaip pastatas – tai visas kvartalas, kokio Vilniuje daugiau turbūt nėra. Kompozitorių sąjungos pastatas suprojektuotas kartu su gyvenamųjų namų kvartalu, kuris skirtas muzikantams, kompozitoriams, su antrame aukšte numatytomis vietomis pianinams. Pastatas tikrai labai įdomus, į jį architektas sudėjo labai daug meilės. Sklando gandai, jog jis, siekdamas, kad pastatas būtų baigtas, augalus atsinešė iš namų.
Sandra: Šiais metais „Open House Vilnius“ metu sieksime praplėsti architektūros supratimą. Iki šiol kalbėdavome apie pastatus, dabar norime kalbėti ne tik apie juos, bet ir apie tai, kas yra tarp pastatų. Vienas tokių objektų bus Juozapo Montvilos kolonija Lukiškėse. Tai modernaus stiliaus kvartalas, vienas unikaliausių XX a. pradžios architektūros paminklų, dėmesį traukiantis kaip urbanistinė struktūra mieste. Čia vyks ekskursijos, bus galima patekti ir į kai kurių pastatų vidų.
Taip pat šiais metais turėsime judesio performansą „Bodies in Urban Spaces“, kurį Vilniui sukurs austrų choreografai Willi Dorneris ir Esther Steinkogler. Šis pasirodymas buvo įgyvendintas daugelyje miestų ir šiais metais mes jį pasikvietėme į Vilnių. Performanso metu 20 šokėjų judės iš vieno taško į kitą, pakeliui iš savo kūnų statydami kūniškas struktūras, užpildydami architektūrines erdves, kreipdami žiūrovų žvilgsnį ir dėmesį į netikėtas perspektyvas, detales, tam tikrus elementus, kurių mes šiaip galbūt nepastebime, pavyzdžiui, stulpą, lempas ar laiptelius.
– Kaip manote, ar mūsų visuomenė supranta architektūros vertę?
Sandra: Man atrodo, kad mes „Open House Vilnius“ iš dalies dėl to ir darome, nes manome, kad to supratimo šiek tiek trūksta. Todėl mes norime sukurti žmonėms galimybę geriau pažinti architektūrą.
Vita: Gal tas trūkumas yra dėl to, kad nėra jokios edukacijos mokyklose ar darželiuose. Bet čia turbūt ne tik architektūros, bet apskritai visų meno šakų problema. Kažkaip tam neskiriama pakankamai dėmesio. Mums atrodo, kad trūksta dialogo tarp architektų, visuomenės, vystytojų – diskusijos vyksta sunkiai. Trūksta ir paties išmanymo, ir žinojimo, kaip vyksta visi procesai. Taigi mūsų kvietimas yra ne skaityti knygas, ką žmonės tikrai gali daryti, bet eiti ir patirti. Tas patyrimas labai svarbus. Čia kaip keliaujant: per patirtį, per pamatymą, palietimą tu suvoki bei kuri savo nuomonę, įsivaizdavimą, kritinį mąstymą, nes tada gebi palyginti ir pamatyti.
– Visi turime svajonių ir vizijų. Kokie jūsų ateities planai?
Vita: Turime svajonę, kad architektūra būtų kasdienio pokalbio dalimi. Kad žmonės taip, kaip šneka apie teatrą, kiną, lygiai taip pat kalbėtų apie architektūrą. Iš tikrųjų miestas priklauso miestiečiams, tai nėra kažkieno – savivaldybės ar savininkų – nuosavybė. „Open House Vilnius“ nori, kad žmonės turėtų nuomonę, ją reikštų, keltų aktualius klausimus ir diskutuotų.
Sandra: Yra viena tokia svajonė, apie kurią mes tarpusavyje dar tik pasikalbame. Mūsų visada klausia, ar nesiruošiame rengti „Open House“ kituose miestuose. Išduodame?
Vita: Aš priimu tai kaip svajonę ir bandau visus įtikinti (juokiasi).
Sandra: Čia dar ne pažadas.
Vita: Taip, tai dar ne pažadas, bet norėtume suorganizuoti mini renginių kituose miestuose. Tiesiog pasirinkti penkis miestus Lietuvoje ir juose atverti pastatus žmonėms.
– Ko šiemet palinkėtumėte festivalio lankytojui?
Vita: Mes linkime laužyti savyje stereotipus ir pamėginti atrasti: pasirinkti tą pastatą, kuris atrodo neįdomus, ir pabandyti jį pažinti. Siūlau nesikoncentruoti tik į centrą, o lankyti tai, kas yra, pavyzdžiui, Karoliniškėse, Viršuliškėse, Valakampiuose ar Markučiuose. Dažnai po renginio gauname atgalinį ryšį iš lankytojų, kad kai per daug nesitiki, tada jauti didžiausią malonumą ir daugiausia atrandi. Tad linkiu pasiduoti atradimo nuotykiui ir patirti kažką netikėto.
Sandra: Smagių įkvepiančių pašnekesių apie architektūrą ir su architektūra!