Rašė Daiva Juonytė
Birželio mėnesį Kaune viešėjusi charizmatiškoji fotografė Emanuela Colombo dvi savaites tyrinėjo legendinę Žaliakalnio rajono dalį – Brazilką, kalbėjosi su jos gyventojais, fiksavo susitikimų akimirkas ir stengėsi įamžinti senuosius Brazilkos statinius. „Aš dievinu darbą su žmonėmis“, – sako menininkė ir pasakoja apie tai, kuo ją nustebino senasis Kauno rajonas, kas labiausiai žavi fotografijoje ir kodėl šios vasaros pabaigoje vyks į tolimąjį Peru.
– Esate pirmą kartą Lietuvoje?
– Taip, esu čia pirmą kartą. Į Kauną atvykau fotografijos festivalio „Kaunas Photo“ kvietimu. Pernai Italijoje, Lukos mieste, vykusiame fotografijos festivalyje „PhotoLux“ sutikau „Kaunas Photo“ organizatorių Mindaugą Kavaliauską, kuris papasakojo man apie šią rezidentūrą ir pasiūlė patyrinėti Brazilką. Fotografuoju Žaliakalnio dalyje, kurioje stūkso daugybė labai senų, bet nemažai ir naujų namų. Rezidencijos tikslas yra užfiksuoti pokytį, kraštovaizdžio kismą, kuris vyksta šiuo metu.
– Ką įdomaus atradote Brazilkoje?
– Pirmiausiai, tai faktas, kad niekas nežino, kur ji yra (juokiasi). Paklausus miestiečių, kiekvienas pasakys skirtingai ir parodys į priešingas puses (juokiasi). „Kaunas Photo“ kuratoriai man pasakojo tik apie Brazilką. Vaikštinėdama Žaliakalnyje išgirdau Argentinkos pavadinimą. Kai truputį daugiau pasidomėjau, supratau, kad Argentinka žmonėms yra ta pati, tik skirtingai vadinama, vieta.
Galiausiai organizatoriai mane supažindino su jauna istorike Austra, prieš keletą mėnesių rašiusia savo baigiamąjį darbą apie Brazilką. Ji buvo radusi šaltinių, žyminčių, kur yra tikslios šio mikrorajono koordinatės. Iš tiesų tai labai maža teritorija šiaurinėje Žaliakalnio dalyje upės link, esanti šalia Argentinkos. Istorikė nustatė, kad šių dviejų vietų pavadinimai kilo ne iš emigrantų, grįžusių iš Lotynų Amerikos ir įsikūrusių šioje miesto dalyje, kaip visi galvoja, bet dėl to, kad šios vietos buvo labai neturtingos ir panašios į Brazilijoje bei Argentinoje esančias favelas. Ši mintis man labai įdomi.
Kaune daug skirtingų statinių ir gražios architektūros. Mėgstu čia pasivaikščioti.
– Vos atvykusi į Kauną susitikote su vietiniais Žaliakalnio turguje.
– „Kaunas Photo“ surengė nedidelį pasišnekėjimą su miesto gyventojais. Čia sutikau nemažai žmonių, kurie man paliko savo kontaktus. Su savimi turėjau fotoaparatą, tad padariau keletą nuotraukų. Po susitikimo kartu su vertėja vakarais eidavome nurodytais adresais ir klausdavome: „Ką jūs manote apie Brazilką? Galiu jus nufotografuoti?“ (šypsosi).
– Ar susitikimai su vietos gyventojais yra įprasta jūsų darbo dalis?
– Visada kalbu su žmonėmis. Klausiu jų, kur jie gyvena, kiek ilgai ten gyvena. Šiuo atveju klausiau, ar jie žino apie Brazilką. Buvo smagu, nes kai kurie sakydavo: „Taip, žinau, nes skaičiau apie tai laikraštyje.“ Apie mano vizitą ir susitikimą turguje buvo parašyta žiniasklaidoje, o pavadinime buvo žodis „Brazilka“ (šypsosi).
– Kas dirbant Brazilkoje buvo labiausiai netikėta?
– Susitikimas su 87 metų moterimi, apie kurią man papasakojo jos kaimynai. Jos išvaizda mane pakerėjo: plaukuose styrojo plaukų suktukai, o ant viršaus buvo užrišta skarelė. Senolė man papasakojo visą savo gyvenimo istoriją ir pabrėžė faktą, kad per sovietų okupaciją ji buvo ištremta į Sibirą, nes kartu su keletu Žaliakalnio gyventojų organizavo pasipriešinimą sovietų režimui. Ji man pasirodė tokia graži! Dar ji primygtinai prašė, kad dalyvaučiau kažkokiame politiniame susitikime, kuris vyko kitą dieną (juokiasi). Visi vyresnio amžiaus žmonės, kuriuos sutikau, buvo labai mieli.
– Taip tarsi paneigiate stereotipą, kad lietuviai labai uždari.
– Nepritariu jam. Aš sutikau daugybę labai malonių žmonių. Visiškai nejaučiu to šalto charakterio, apie kurį kalbama.
-
- Carol Bundy. Cliven’s wife. She has 7 sons and 7 daughters. Four of her sons and her housband are in jail as domestic terrorist because of their standoff for the property of the land.
-
- Bundy’s Ranch. Arden Bundy, the joungest son of Cliven and Carol. He runs alone the ranch while his dad and brothers are in jail.
-
- Mesquite. One of the 9 Golf Club that sorround the town. Mesquite is becomeing a new residential place for old people.
– Fotografavote Sibire, Amerikoje, kitose pasaulio vietose reiškinius arba dalykus, kurie tam tikra prasme yra uždrausti, nepripažįstami arba keliantys nevienareikšmes diskusijas, pavyzdžiui, Jehovos liudytojai Rusijoje arba smurtą patyrusios moterys Italijoje. Siekiate atkreipti dėmesį į socialines problemas?
– Taip. Visada renkuosi projekto vietą pagal problemą, į kurią galiu atkreipti visuomenės dėmesį. Manau, kad jei esi fotografas, kuris nori pasakoti vienokias ar kitokias istorijas, turi rinktis tokias problemas, kurios žmonėms yra svarbios ir galbūt nėra gerai žinomos, tinkamai parodytos ir papasakotos kitų. Pavyzdžiui, kai vykau į Šiaurės Dakotą fotografuoti indėnų, aš nevažiavau ten, kur vyksta protestai. Lankiau vietoje gyvenančius žmones ir klausiausi jų pasakojimų, bandžiau suprasti, ką jie mano apie esamą situaciją. Noriu visuomenei parodyti, kad egzistuoja kitoks pasaulis.
Apie Jehovos liudytojus sužinojau perskaičiusi viename Italijos dienraštyje, kuriame buvo publikuotas labai trumpas straipsnis apie tai, kad Rusijoje jie nepageidaujami. Skaičiau ir negalėjau patikėti, kad taip gali būti. Man atrodo, kad tai neįmanoma – juk gyvename XXI a., eina 2018-ieji! Kaip gali būti, kad tu negali pasirinkti savo laisvės ir religijos?! Norėjau savo nuotraukomis papasakoti apie tai.
– Daugelis sakytų, kad žymiai paprasčiau fotografuoti architektūrą arba daiktus.
– Priklauso nuo to, koks žmogus esi (šypsosi). Pirmą savaitę būdama čia neturėjau vertėjos, tad man buvo labai sunku susikalbėti su vietiniais – didžioji dalis vyresnio amžiaus žmonių nekalba angliškai. Man buvo taip nuobodu! Taip, man labai patiko vieta, viskas buvo gerai, bet man labai svarbu kalbėtis su žmonėmis, kažką veikti su jais, įtraukti juos į savo darbą. Savaime suprantama, kad dalykus, stovinčius vienoje vietoje ir negalinčius judėti, fotografuoti yra paprasčiau – juos rasi ten pat kada panorėjęs. Bet man labiau patinka žmonės (šypsosi).
– Įdomu klausytis istorijų ir jomis dalytis?
– Taip, tai svarbiausias dalykas. Labai įdomu tyrinėti aplinką, keliauti ir girdėti pasakojimus. Pasaulyje daugybė gražių vietų, bet ar jos įdomios, ar ne, priklauso tik nuo jose gyvenančių žmonių.
– Buvo laikas, kai fotografavote gyvūnus.
– Vienu metu fotografavau nevyriausybinei organizacijai ir dariau nuotraukas, atskleidžiančias vienokias ar kitokias socialines problemas. Tuo metu labai daug keliavau. Tada susilaukiau vaikelio ir pamaniau, kad keliauti nebebus taip paprasta. Taigi nusprendžiau atidaryti savo fotografijos studiją ir pradėjau fotografuoti naminius gyvūnėlius kartu su jų šeimininkais. Po kelių fotosesijų nusprendžiau, kad šiomis nuotraukomis galėčiau papasakoti istorijas apie biologinę įvairovę. Taigi sukūriau dvi serijas: vieną – su viščiukais, kitą – su fermos gyvūnais. Mintis fotografuoti viščiukus kilo dėl to, kad vienas mano kaimynų yra gaidžių grožio konkurso teisėjas. Jis turėjo labai daug gaidžių ir kai jį užkalbinau, jis man pradėjo pasakoti visą viščiukų istoriją. Taip sužinojau, kad šie paukščiai yra ties išnykimo riba – šiais laikais viščiukai auginami tik dėl ekonominės naudos, o tie, kurie auginami dėl biologinės įvairovės, pasmerkti išnykti. Mano kaimynas daugelį bandė įkalbėti vėl juos auginti, argumentuodamas, kad tai labai sena vištų rūšis. Deja, jo pastangos nueidavo veltui. Taigi mes pasiėmėme savo įrangą, fotoaparatus ir keliavome per visą Italiją ieškoti kuo įvairesnių vištų. Džiugu, kad mūsų projektas buvo sėkmingas – daug žmonių vėl pradėjo jas veisti, atgijo viščiukų grožio konkursai.
Tas pats buvo ir su fermos gyvūnais. Jie nedalyvauja grožio konkursuose, bet kasmet jų irgi mažėja. Man labai liūdna, nes aš labai myliu gyvūnus ir gamtą bei pagalvoju, kad mano sūnus niekada nepamatys daug dalykų, kuriuos aš turėjau galimybę pamatyti.
– Koks skirtumas fotografuoti žmones ir gyvūnus? Su gyvūnais lengviau dirbti?
– Jeigu fotografuoji šunį, kurį prižiūri trys žmonės, tai padaryti nėra sunku. Labai priklauso nuo gyvūno: kokio jis dydžio, kiek yra drovus, bet jei turi šiek tiek kantrybės, viskas būna gerai. Man patinka fotografuoti gyvūnus. Kai fotografavau fermą, stengiausi gyvulyje surasti ir parodyti žmogų. Norėjau padaryti tokius pat gyvūnų portretus, kokie būna, sakykime, senelio ar senelės, – artimųjų nebėra, bet jų nuotraukos tebekabo ant sienos valgomajame. Gyvūnų nuotraukos buvo eksponuojamos su auksiniais apvaliais rėmeliais. Myliu tiek žmones, tiek gyvūnus.
– Ar tai lėmė, kad prieš vienuolika metų palikote tuometį savo darbą ir pradėjote fotografuoti?
– Universitete baigiau komunikacijos mokslus ir ketinau studijuoti fotografiją Anglijoje. Nelaimei, tuo metu mirė mano tėvas ir pradėjau dirbti gamykloje, esančioje šalia namų, nes turėjau padėti mamai ir sesei. Po kurio laiko pasakiau sau, kad tai nėra tai, ką aš norėčiau daryti. Taigi baigiau fotografijos ir vizualaus dizaino magistro studijas Milane, Italijoje. Paskaitos vyko kiekvieną dieną ir aš jas sąžiningai lankydavau. Taip pradėjau fotografuoti. Tuo metu fotografai gyveno geriau. Dabar yra sunkiau gyventi iš fotografijos. Taip, jeigu fotografuoji vestuves, įmones ar verslo renginius, yra lengviau. Bet jeigu nori daryti tokio pobūdžio nuotraukas kaip aš, yra labai sudėtinga.
– Šiais laikais atrodo, kad kiekvienas gali būti fotografu: mes visi apsiginklavę išmaniaisiais telefonais, galime fotografuoti bet kur ir bet kada ir iškart dalytis vaizdais socialiniuose tinkluose.
– Tai baisu (juokiasi). Nuotraukų kokybė dėl to tik prastėja. Mes darome bet kokias nuotraukas ir nesugebame atsirinkti, ar jos geros, ar ne. Žymus fotografas Frankas Horvatas, fotografavęs visą savo gyvenimą, pasakė vieną svarbų dalyką: tu matai nuotraukas kiekvieną dieną ir apie daugumą jų gali pasakyti sau, kad ir gal būtų geriau, jei jų nebūtų. Tai labai būdinga šiems laikams.
Yra ir kita medalio pusė: labai dažnai įvairios organizacijos, kurioms aš dirbu, bando bendradarbiauti su jaunais fotografais, kuriems nereikia mokėti. Ir visada tai baigiasi taip pat – jie man paskambina paskutinę minutę ir prašo pagalbos. Kai dirbi su žmonėmis, kurie tai daro profesionaliai, – vienas dalykas. Jeigu fotografuoji dėl to, kad turi iPhone – tai kitas dalykas. Nenoriu nieko pasakyti – iPhone turi labai gerą kamerą, bet priklauso, kaip tu ją naudoji. Žiūrėti nuotraukas ir daryti jas yra darbas. Tu turi žinoti, kaip padaryti gerai. Čia lygiai tas pats kaip su vynu: jeigu geri alkoholį, dar nereiškia, kad esi vyno ekspertas.
– Kas labiausiai žavi fotografijoje?
– Labiausiai patinka, kad per ją sutinki daug žmonių, įžengi į jų gyvenimus, atidarai tam tikras duris ir patenki į vidų. Mane žavi pati fotografija kaip reiškinys. Mėgstu žiūrėti nuotraukas, kalbėti apie jas. Man patinka viskas, ką ši meno forma suteikia.
– Kas jus įkvepia?
– Darbas ir smalsumas. Kai sakau „smalsumas“, turiu jį galvoje kiekvieną situaciją. Kad ir šiuo atveju: vaikštinėti po Brazilką, tyrinėti visus kampelius, užeiti į svečius, sakyti „labas“ vietos gyventojams, pažinti juos – tai smalsumas.
– Kokie jūsų artimiausi planai?
– Rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo pradžioje su viena nevyriausybine organizacija vyksiu į Peru, kur stengsimės atkreipti dėmesį į jaunus žmones – merginas ir vaikinus, kurie yra įvilioti į prostituciją. Organizacija stengiasi juos iš ten ištraukti, padeda ieškoti darbo, studijuoti. Važiuosiu aš ir dar vienas žurnalistas, kur kartu stengsimės parodyti pasauliui šią problemą. Paskui, jeigu galėsiu, atvyksiu į Lietuvą.
