Recenzavo Goda Dapšytė
Vytauto Petriko nuotr.
„ŠACHAS PRŪSIJAI. LUIZĖ MĖMELYJE“
PRADŽIA: ŠIAURINIS RAGAS, DANĖS G. 1, KLAIPĖDA (PRIE BILIETŲ KASŲ)
Repertuarą sekite: https://padidapifish.internetu.lt
Pasibaigus aktyviam sezonui teatro salėse, uostamiesčio šokio teatras „Padi Dapi Fish“ žiūrovus ir vėl kviečia pasivaikščioti Klaipėdos gatvėmis. Dar pavasarį ši trupė savo repertuarą papildė jau trečiuoju spektakliu-ekskursija. Šį kartą choreografės Agnijos Šeiko sukurtas šokį su istorija susiejantis pasakojimas susirinkusiuosius nukelia į praeitį, tik ne šimtu, kaip šiemet madinga, o gerais dviem šimtais metų, kai uostamiesčio gatvėmis vaikščiojo Prūsijos karalienė Luizė.
Atsiriboti nuo šiuolaikinio miesto bruzdesio žiūrovams padeda lyriško istorinio pasakojimo (tekstų ir scenarijaus autorė Sondra Simanaitienė), tuometės muzikos ir veiksmą iliustruojančių garsų pripildytos ausinės (garso režisierius Kristijonas Lučinskas). O į praeitį vedasi ir skirtingus karalienės bruožus įkūnija penkios šokio teatro „Padi Dapi Fish“ šokėjos.
Nuo Napoleono kariuomenės iš Berlyno bėgusi ir tuometiniame Mėmelyje prisiglaudusi karališkoji šeima čia praleido metus. Spektaklio-ekskursijos pasakojimas vingiuoja ne tik gatvėmis, bet per tą laiką karalienės išgyventais jausmais ir potyriais, neapeidamas politinių ir istorinių niuansų. Taip istorija paverčiama žmogiška, miestas – kupinu pasakojimų, o žmonių likimai – bendrumo.
Be galo įdomus choreografės sumanymas Luizės vaidmenį patikėti ir išskaidyti net penkioms šokėjoms. Taip išvengiama neįmanomos užduoties – atkurti istorinę figūrą ir kartu lengviau atskleidžiamos skirtingos karalienės asmenybės pusės ir išgyvenimai. Pavyzdžiui, Aušra Krasauskaitė ją įkūnija stojiškai ir elegantiškai, Inga Kuznecova perteikia aštriai skausmingą nerimą, o Gintarė Marija Ščavinskaitė nestokoja elegantiškai suvaldyto valiūkiškumo.
Pasakojimas ausinėse, šokėjų suknelių šnaresys ir jausmingas šokis leidžia padeda suvokti grindinio senumą ir besikeičiančių žmonių kartų bei jų gyvenamų epochų kaitą toje pačioje erdvėje – pavadinimus keitusiame, bet nuolat jūros skalaujamame mieste.
Rekomenduojama pasirūpinti oro sąlygas atitinkančia apranga.
Nerekomenduojama nepripažįstantiesiems meno netikėtose erdvėse.
D.Matvejevo nuotr.
VOICEKAS
ŽIŪRĖKITE LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE (Gedimino per. 4, Vilnius)
Repertuarą sekite www.teatras.lt
Lietuvos nacionalinis dramos teatras sezoną užbaigė jaunųjų režisierių kūrybos pristatymui skirta programa. Viena iš jos premjerų – debiutinis Antano Obcarsko režisūrinis darbas – „Voicekas“. Spektaklį pradedantis režisierius kūrė su dramaturgu Laurynu Adomaičiu ir drauge esamajam laikui adaptavo nebaigtą vieno pažangiausių XIX a. vokiečių dramaturgo Georgo Büchnerio pjesę.
Spektaklio scenografai „random heroes“ iš realių lėktuvo detalių scenoje sukūrė dekonstruotą orlaivį, labiau primenantį erdvėlaivį nei mums įprastą oro transporto priemonę. Kartu su trūkinėjančia veikėjų veiksmų logika ir spektaklio teksto vingiais taip kuriama sapno / vizijos / košmaro / kliedesio atmosfera. Mat režisierius drauge su spektaklio dramaturgu raktu į tikrais faktais paremtą nebaigtą kūrinį pasirinko taip pat tikrus įvykius – prieš trejus metus įvykusią „Germanwings“ lėktuvo katastrofą, taip kraštutinę ribą pasiekiančio G.Büchnerio aprašytą kareivį Francą Voiceką sutapatindami su antruoju pilotu Andreasu Lubitzu. Tačiau, nepaisant gana tiesioginių sąsajų su konkrečia tragedija, Giedriaus Savicko kuriamas piloto uniformą dėvintis Voicekas galėtų būti siejamas su bet kuriuo pastarųjų dešimtmečių masinių žudymų autoriumi (Andersu Behringu Breiviku ar nuolatinių šaudynių JAV vadinamaisiais vienišais vilkais). Jis įkūnija link kraštutinės ribos nenumaldomai artėjantį pilką, nuolankų, mielą žmogelį, besikratantį jam primestų vaidmenų, tačiau nebepajėgiantį pasipriešinti aplinkai. Tiksliau, kaip vienintelį pasipriešinimo ir išsilaisvinimo kelią jis mato nužudymą. Tačiau XIX a. Voiceko lūžis buvo moters nužudymas, o XXI a. tai jau masinės aukos reikalaujantis veiksmas.
Spektaklis kupinas ženklų, nuorodų ir sąsajų, tačiau toli gražu ne visos jos įveiksminamos, o personažų tarpusavio bendravimas sunkiai perauga į santykius, tad nesiformuoja veiksmui vystyti būtini priežastiniai ryšiai. Taigi, nepaisant įdomaus, aktualaus sumanymo, spektaklis lieka daugiau retorinis, kupinas neretai uždarų filosofinių apmąstymų ir saikingai komunikuojantis. Įdomių detalių ir spendimų gausa spektaklyje dėliojama panašiai kaip ir nurašyto orlaivio dalys scenoje – pagal savitą, tačiau ne visuomet suprantamą ar teatro dėsniams paklūstančią logiką.
Rekomenduojama aiškiai jaučiantiesiems šiuolaikinės visuomeninės sistemos spaudimo mastus.
Nerekomenduojama nemėgstantiesiems laužyti galvos.
Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Recenzavo Goda Dapšytė
D.Matvejevo nuotr.
„PAREIŠKIU – BRANDIR“
Repertuarą sekite: https://padidapifish.internetu.lt
Klaipėdiečių šokio teatras „Padi Dapi Fish“ sezoną baigė koprodukcijos su Kano nacionaliniu choreografijos centru Normandijoje (Prancūzija) premjera – prancūzų choreografo Albano Richardo kartu su lietuvių choreografe Agnija Šeiko ir prancūzų bei lietuvių šokėjais sukurtu spektakliu, skirtu Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 100-mečiui „Pareiškiu – Brandir“.
Itin lyriškomis gaidomis prasidedantis ir užsibaigiantis šokio spektaklis vis dėlto didžiąja dalimi primena manifestą, savęs, savojo pasaulio ir jo kitoniškumo deklaraciją. Šeši itin skirtingi lietuvių ir prancūzų šokėjai bei du choreografai, iš visų pusių apsupti publikos, scenoje perteikia subjektyvų santykį su istorija. Sąmoningai eklektišką spektaklį ir lietuvių scenai nebūdingai įvairų garso takelį dar papildo ir kartu su šokėjais scenoje pasirodančios Jurgos Šeduikytės balsas.
Šis 100-mečiui skirtas choreografinis pareiškimas su istorija turi itin eskiziškas, tačiau gyvas sąsajas. Šalies ir visuomenės nepriklausomybės bei laisvės klausimai čia sprendžiami per individualizuotą itin skirtingų kūnų judėjimą erdvėje ir autentiškų, asmeniškų pasakojimų intarpus. Šokėjai vienas per kitą pasakoja susirinkusiesiems apie tam tikrais metais jiems nutikusias istorijas, o vėliau marširuoja su šiuos metus žyminčiais skaičiais ant baltų lapų, tarsi Lietuvoje gana reta protestuojanti minia. Taip istorija tampa asmeniška, subjektyvi, todėl artima ir jaučiama.
Kiek netikėtai, bet bene geriausiai laisvės ir suvaržymų priešpriešą išreiškia atsikartojantys, mūsų scenos estetikai gaivinančiai nebūdingos, laužytos plastikos Gintarės Marijos Ščavinskaitės solo, kuriuos vis nutraukia, tad ir suvaržo tyla ir surepetuotai improvizuotas J.Šeduikytės ir A.Richardo balso ir judesio duetas, o siekiamybę ateičiai – A.Šeiko perskaitomas pareiškimas apie moterų galią sugriauti politiką ir teiginys: „Patriarchato priešybė – ne matriarchatas, o brolybė.“
Rekomenduojama pavargusiesiems nuo istorinių kronikų.
Nerekomenduojama Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį siejantiesiems vien su liaudies šokiais ir dainomis.
D.Matvejevo nuotr.
D.Matvejevo nuotr.
LAIMĖS RESPUBLIKOJE
ŽIŪRĖKITE LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE (Gedimino pr. 4, Vilnius)
Repertuarą sekite www.teatras.lt
Lietuvos nacionalinio dramos teatro programoje, skirtoje jaunųjų kūrėjų bandymams, savo antrąjį spektaklį (ir jau antrąjį per šį sezoną) pristatė režisierius Mantas Jančiauskas. Sezono pradžioje debiutui pasirinkęs autentišką dokumentinę medžiagą, šį kartą jis ėmėsi šiuolaikinio britų dramaturgo Martino Crimpo pjesės „Laimės respublikje“.
Pjesių interpretavimas – saugiausia zona lietuviškosios teatro mokyklos absolventams . Nors pjesė „Laimės respublikoje“ sukurta vos prieš šešerius metus, joje išsakoma socialinė kritika artimesnė pastarųjų amžių sandūros retorikai, o lietuviškajame kontekste skamba kiek inkliuziškai.
Spektaklis prasideda iki skausmo pažįstamomis šeimos Kalėdų vakarienės situacijomis. Tiesa, tokių aktorių kaip Jolanta Dapkūnaitė, Algirdas Gradauskas, Aldona Janušauskaitė, Gediminas Girdvainis bei jaunosios kartos atstovių Adelės Šuminskaitės ir Žygimantės Elenos Jakštaitės kuriamos šeimos portretas šiek tiek mažiau įprastas, šiek tiek aštresnis, kaip ir Godos Palekaitės scenografijos kampai. Įdomius sprendimus siūlanti ir spektaklio koncepciją savo darbais pabrėžianti scenografė šią šeimą apgyvendina sumažintą aikštę ar atriumą primenančioje konstrukcijoje, kuri, užliejus vandeniu, tampa baseinu ar romėnų pirtimi (tačiau tenka pastebėti, kad ji labai nepatogi ir net pavojinga aktoriams). Taip sukuriama aikštelė sociokultūrinei vakarietiškos visuomenės kritikai.
Šeimos, kaip visuomenės metonimijos, paveikslą sustiprina ir kartu suardo Dariaus Gumausko kuriamas dėdė Robertas, kurio teksto tiesmukumas ir aktorinis azartas perkelia visomis prasmėmis gana įprastą teatrinį vaizdelį į pašėlusio absurdo žaismą. Tiesa, antrame veiksme jį keičia dainomis, deklaratyviais monologais ir šūkiais pateikiamas didaktiškas visuomenės vertinimas. Įdomu, kad jaunasis režisierius tik dar labiau sustiprina moralizuojančias pjesės intonacijas deklaratyviai baksnodamas į reklamose laimės receptų besisemiančios, pasenti bijančios, lengvų sprendimų beieškančios ir viskas „ok“ režimu gyvenančios visuomenės ydas. Kita vertus, gana tiesmuką grūmojimą pirštu atperka puikių aktorių darbas, ypač begaline (savi)ironija perpildytos A.Janušauskaitės, G.Girdvainio scenos.
Nors spektaklio finalas visą šį laimės visuomenės skerspjūvį suveda į poros mikrokosmosą, regis, ir jis nebegali išgelbėti, mat jį uždengia besileidžianti, o ne tekanti saulė.
Rekomenduojama nacionalinio teatro trupės gerbėjams.
Nerekomenduojama nelinkusiesiems sekti pirmųjų jaunosios kartos žingsnių.
