Rašė Goda Dapšytė
Niekas netikėjo, kad staiga vidurvasarį cirkas Lietuvoje taps visuotine problema. Prieš metus „37O“ teko dėlioti eilutes apie tai, kad, prakalbus apie cirką, ne vienas mažiau su scenos menais susidūręs pažįstamas vis dar pasitikslina, ar „čia tas su meškutėmis“. Šią vasarą galima pagalvoti, kad tas ir tik tas – vienintelis.
Vieno nevykėlio dresuotojo dėka apie cirką prakalbo influenceriai, žurnalistai, gyvūnų (ir ne tik) teisių gynėjai, socialinių tinklų lankytojai, politikai ir eiliniai piliečiai. Tačiau, nors panašu, kad tai vis dar žinoma nedaugeliui, cirkas su gyvūnais – tik nedidelė, pastaraisiais dešimtmečiais nuolat mąžtanti cirko rūšis. Nuo tokio tradicinio cirko nauja kryptis, vėliau pavadinta naujuoju cirku, ėmė atsiskirti dar XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje ir jau beveik pusę amžiaus žavi įvairių žemynų gyventojus. Šią liepą Kauno daugiabučių gyventojus tiesiog pro savo langus šiuolaikinio cirko pasirodymą kvietė stebėti tarptautinio festivalio „Cirkuliacija“ organizatoriai, o vilniečius su naujojo cirko pasiekimais ir kūriniais jau daugiau nei dešimtmetį kas rudenį supažindina Menų spaustuvė, kuri tradiciją tęs ir šiemet.
Cirkas be gyvūnų ir ne tik vaikams
Prasidėjęs kaip Prancūzų naujojo cirko savaitgalis, šiemet jau tryliktą kartą Menų spaustuvės Vilniuje rengiamas šiuolaikinio cirko festivalis per dešimtmetį tapo laukiamu solidžiu tarptautiniu renginiu. Šiemet Naujojo cirko savaitgalis vyks rugsėjo 4–9 d. ir suteiks galimybę pamatyti šešis skirtingus šiuolaikinio cirko spektaklius.
Kasmet vis kitą pavidalą įgaunantis festivalis ne tik suteikia pramogą, bet ir pažindina su sudėtingu ir įvairiu cirko pasauliu. Festivalio rengėjai jau ne kartą įrodė, kad cirkas toli gražu skirtas ne tik vaikams, gali jaudinti, kelti filosofinius, politinius ir kitus sudėtingus klausimus, skatinti diskusijas.
Dar 2006 m. šiuolaikinio cirko kelionės Vilniuje prasidėjo nuo Sereikiškių parke išdygusios tradicinės cirko palapinės – šapito – ir visiškai naujo, meniško turinio cirko joje. Pastaruosius kelerius metus Naujojo cirko savaitgalio žiūrovams buvo stengtasi parodyti spektaklius, atskleidžiančius šiuolaikinio cirko įvairovę, pilną naujų formų, erdvių ir atmosferų, pristatant cirką kaip scenos meno įrankį, skirtą netikėčiausioms idėjoms reikšti. Šiemet ir vėl siekiama atsigręžti į cirko šaknis. Tad tiems, kuriems cirkas vis dar kelia tradicines asociacijas, šie metai itin tinkami pasinerti į Naujojo cirko pasaulį ir susipažinti su cirko kūrėjų iš Australijos, Prancūzijos, Suomijos, Švedijos ir Lietuvos pasiekimais bei naujojo cirko estetika.
Tradiciniai žanrai – naujas požiūris
Naujojo cirko savaitgalio programoje šiemet itin dera tradicija ir šiuolaikinis požiūris, tad bus galima pasimėgauti ir tokiais tradiciniais žanrais kaip akrobatika ar klounada, tačiau papildytais šiuolaikišku kūrėjų požiūriu.
Christophe Raynaud de Lage nuotr.
Štai prancūzų trupės „Compagnie Mpta“ spektaklyje „Šventasis medis“ atgims ritualus ir dvasines ceremonijas menančios tradicijos, kuriose šventas medis buvo naudojamas piktosioms dvasioms išvyti ir stiprinti broliškiems ryšiams, vienijantiems bendruomenę. Anot spektaklio kūrėjų, čia jie tyrinės religijos, daugiakultūriškumo, identiteto klausimus.
Kaip pagrindinę raiškos priemonę Juano Ignacio Tulos ir Stefano Kinsmano duetas pasitelkia ir paprastą, ir sudėtingą įrenginį – Cyro lanką. Tai maždaug 15 kg sveriantis aliuminio ar plieno žiedas, kurio diametras paprastai 10–15 cm viršija atlikėjo ūgį. Manipuliuodamas šiuo lanku cirko atlikėjas ar atlikėja įsitaiso jo viduje ir atlieka įvairiausius akrobatinius triukus. Cyro lanku jis vadinamas jo išradėjo, kanadiečių cirko menininko Danielio Cyro garbei. Ir nors su Cyro lanku atliekami triukai itin artimi klasikinei akrobatikai, o lanke besisukantis atlikėjas neretai primena Leonardo da Vinci „Vitruvijaus žmogų“, Cyro lankas cirko arenoje pasirodė tik pačioje XX a. pabaigoje ir atstovauja šiuolaikinei cirko mokyklai.
Šiuolaikinio cirko ribas yra pasiryžusi praplėsti ir gravitacijos jėga netikinti akrobatų trupė iš Australijos „Gravity & Other Myths“. Naujojo cirko savaitgalio metu bus galima pamatyti jų spektaklį „Erdvė“, kuris jau rodytas daugiau nei 500 kartų 24-iose pasaulio šalyse. Septyni akrobatai nedidelėje erdvėje išbando savo kūno galimybes ir stumia įsivaizduojamas kūno galimybių ribas, kartu palikdami erdvės jautriai silpnumo ir nesėkmių realybei. Tai vienu metu virtuoziškas ir intymus spektaklis, kai publika ne tik gėrisi įspūdingais triukais, bet ir girdi kiekvieną artistų įkvėpimą.
Gemma Tweedie nuotr.
Visiškai kitokį intymumą kuria iš Naujosios Zelandijos kilęs ir šiuo metu Suomijoje gyvenantis ir kuriantis cirko atlikėjas Thomas Moncktonas. Jam pakanka 1 kv. m dydžio scenos, vienos kėdės ir vienos lempos. Jo išskirtis – mikrofizinio teatro kūrinys „Kaulai“ – šokio, cirko ir klounados mišinys, kuriame nereikalinga šnekamoji kalba – kalba kūnas. Tai išlavinta kūno manipuliacija, preciziškais judesiais pasakojanti buvimo žmogumi istorijas.
Tiesa, šiemet bene pirmą kartą festivalyje bus pristatyta klounada, na, bent jau taip išsamiai. Mat be šio pasirodymo iki šiol šio žanro vengusiame festivalyje bus galima pamatyti dar du klounados spektaklius. Jau 20 metų Švedijoje reziduojanti amerikietė Angela Wand spektaklyje „Sužeisti gyvūnai“ prisiliečia prie tabu ir tikrina politinio korektiškumo ribas, siekdama atskleisti humorą savo trūkumų tragiškume. Ji palieka nuošalyje morališkai teisingas tiesos formas ir šiame vienos moters šou naudoja komedijos ir cirko istorijų pasakojimą, kurį papildo važiavimo riedučiais įgūdžiais, savo užburiančia asmenybe ir jautriomis išpažintis. Taip ji auditorijai suteikia galimybę ne tik pasilinksminti, bet ir susimąstyti.
Komedija, jei spręsime iš kino teatrų lankomumo statistikos, – vienas mėgstamiausių lietuvių žanrų, tačiau ją kuriančių nėra labai daug. Belgijoje ir Prancūzijoje cirko ir klounados mokslus krimtusi Marija Baranauskaitė – viena tokių retų išimčių. Apie klounados mokyklos įkūrimą Lietuvoje svajojanti Marija šių metų Naujojo cirko savaitgalyje supažindins su savuoju „Sofos projektu“. Jis skirtas žmonėms ir nežmonėms, egzistuojantiems ir neegzistuojantiems žiūrovams. Pasitelkiant į pagalbą judesį ir humorą, projektas tiria žmonių ir sofų tarpusavio santykius. Kaip mes, žmonės, esame susiję su sofomis? Ką šiuose santykiuose galime sužinoti apie save ir kitus (žmones ir nežmones)? Kokie mūsų gyvenimai? Ar žmonės gali atlikti pasirodymus sofoms?
Humoro jausmo nestokoja ir prancūzų duetas „Société protectrice de petites idées“ („Mažų idėjų apsaugos asociacija“ – pranc. k.). Jų spektaklis „Karvės meilė“, kalbantis apie tuos atvejus, kai mylima pernelyg stipriai, pačių kūrėjų įvardijamas kaip absurdas, besijungiantis su aukštąja sporto mada, rūgščiu pieno skoniu, dainomis, niekada netapsiančiomis hitais, plastiko gėlėmis ir meilės kaprizais.
Gal norėtumėte tapti cirkologu?
Vis dar negalintiesiems apsispręsti, kuriuos spektaklius pasirinkti, Menų spaustuvė siūlo išeitį – cirkologo bilietą. Panorusiesiems prisijungti prie cirkologų būrio rezervuojama vieta visuose spektakliuose po vieną kartą ir taip suteikiama galimybė patirti visą šiuolaikinio cirko žavesį bei pasinerti į klajoklišką ritmą keliaujant iš spektaklio į spektaklį. Be to, po tokios nuodugnios cirko patirties ne tik nebekils klausimų apie meškutes ir pramogas vaikams, bet galėsite pamokyti ir vieną kitą žurnalistą ar influencerį apie tai, kas tas cirkas, kam jo iš tiesų reikia ir kodėl yra klounus vadinančiųjų sielos akrobatais.
