Rašė Daiva Juonytė
Jei esate užkietėjęs interneto vartotojas, o atsipalaiduoti mėgstate žiūrėdamas įvairius vaizdo įrašus „YouTube“ platformoje, Paul de Miko vardas jums tikrai girdėtas. Duomenų analitiko Pauliaus Mikolaičio asmeninis kanalas vaizdo įrašų platformoje „YouTube“ startavo vos metų pradžioje, bet jau dabar daugelis jo naujo vaizdo įrašo laukia kaip naujos serialo serijos. Apie tai, kas yra Paul de Miko, kokius vaizdo įrašus jis kuria ir kas jam svarbu, ir susitikome pakalbėti.
– Papasakok, kas yra Paul de Miko?
– Paul de Miko yra vaikinukas, kuris dirba ir visą laiką dirbo duomenų analitiku keliose tarptautinėse kompanijose, bet, šiek tiek pastūmėtas draugų, pradėjo kurti „YouTube“ kanalą ir tam tikro žanro vaizdo įrašus, kurių Lietuvoje, atrodo, anksčiau nebuvo.
– Kodėl nusprendei nenaudoti savo tikro vardo?
– Jau būdamas šešiolikos susigalvojau tokį slapyvardį, koks jis yra dabar: paėmiau keturias pirmas savo vardo ir keturias pirmas pavardės raides ir pasivadinau Paul Miko. Tačiau mano močiutė vieną kartą pasakė, kad jai labai nepatinka, kai ir vardas, ir pavardė turi tiek pat skiemenų. Pasak jos, daug gražiau, kai pavardė yra ilgesnė. Taigi aš pridėjau tą vidurinį vardą „de“.
Kai pradėjau kurti „YouTube“ kanalą, nenorėjau rašyti Paul de Miko, norėjau jį kažkaip sutrumpinti, kad būtų lengvai įsimenamas ir paprasčiau nuo liežuvio galo nuriedantis pavadinimas. Taigi pasiėmiau savo tariamąją pavardę de Miko. Tiesa, pripažįstu ir visi mano draugai mane grilina dėl to, kad aš savo socialinių tinklų rankenėles esu tikrai susigadinęs, nes visos trys mano socialinės paskyros vadinasi skirtingai: de Miko „YouTube“ kanalas, Paul de Miko feisbukas ir Paul Miko instagramas. Tai jeigu žmogus nori mane susirasti visur, reikia įvesti skirtingus dalykus (juokiasi).
– Esi vaizdo tinklaraštininkas. Kodėl pasirinkai tokį formatą?
– Aš kuriu tokio pobūdžio vaizdo įrašus, kokius man pačiam įdomiausia žiūrėti. Tai vadinamasis commentary formatas, nes mano visi stebimiausi, žiūrimiausi ir mėgstamiausi užsienio „YouTube“ kūrėjai daro commentary kanalus. Nusprendžiau tokį formatą pasilikti sau, nes jis man yra geriausiai pažįstamas ir jam turiu daugiausia idėjų. Formatas man labai svarbus. Pavyzdžiui, mūsų kuriamos „Laisvės TV“ žinios, žvelgiančios į įvykius per juokingą prizmę, man irgi labai patinka. Kai gaunu kokį nors pasiūlymą dirbti su televizinėmis platformomis, man svarbiausias dalykas yra, ar pavyks sugalvoti formatą, kuris nesidubliuos su kitais dviem. Ir jeigu aš nesugalvoju, tikrai neisiu filmuoti kažkokių vaizdo dienoraščių ar kitų dalykų, kurie man nėra įdomūs.
– Panašu, kad tokio formato trūko Lietuvoje.
– Panašu, kad taip (juokiasi).
– Šiuo metu esi sukūręs aštuonis vaizdo įrašus ir visi jie yra skirtingomis temomis. Ar tavo temos pasirinktos atsitiktinai, ar tau įdomūs skirtingi dalykai?
– Iš dalies jos yra atsitiktinės, bet kartu taip yra įdomiau ir kelia didesnius iššūkius. Iki šiol mano mėgstamiausias vaizdo įrašas – nors jis buvo pats ilgiausias ir sunkiausias – yra apie konkursų čempioną Vytautą Juodešką. Šiuo įrašu aš norėjau ne tik perteikti visą jo fenomeną, bet ir parodyti, kad mano kanalas gali apžvelgti daug medijų: tai nebūtinai turi būti kažkoks vaizdo įrašas, kurį mes galime sukarpyti ir intarpuose pakomentuoti. Tai taip pat gali būti socialinių tinklų fenomenų analizė ar panašiai.
Kokakolos reklamą man atsiuntė draugas. Aš ją daug kartų peržiūrėjau ir nusprendžiau, kad su ja galima pamėginti pradėti kanalą. Tada man atsiuntė informacijos apie „BetSafe“. Pažiūrėjau, kad čia irgi galima labai daug ką pasakyti (juokiasi). O Juodeškos vaizdo įrašas man buvo toks iššūkėlis. Man labai patiko jį daryti ir ateityje tikrai bus daugiau tokių įrašų. Aš visą laiką mąstau, kaip galima išplėsti šitą formatą, analizuoti daugiau dalykų, pavyzdžiui, renginius, knygas. Žinoma, jei tai gali kažkaip įdomiai pateikti, taip, kad sulaikytum žmogų prie ekrano.
Dabar turiu sukaupęs daug informacijos apie žmones, kuriuos man reikia apžvelgti, feisbuko bendruomenių, tokių kaip „Plokščios žemės“ ir pan. Tikrai yra ką veikti (juokiasi).
Pradžioje manęs klausdavo, kodėl kuriu vaizdo įrašus, sakydavo, kad Lietuvoje pritrūks medžiagos. Tai dabar galiu pasakyti, kad tikrai ne (juokiasi).
– Pats rašai scenarijus. Kaip vyksta tavo darbo procesas?
– Gaunu kažkokią medžiagą, sakykime, vaizdo įrašą ar komentarą. Peržiūriu juos daug kartų ir ant popieriaus surašau, kiek jame galėčiau padaryti intarpų ar ką ir kur galėčiau pasakyti. Apytiksliai paskaičiuoju, kiek užimtų vykdymo laiko. Viską susižymiu ir jei matau, kad turiu pakankamai medžiagos visam vaizdo įrašui, sėdu rašyti viso scenarijaus – atsidarau „Google Docs“, sėdžiu ir rašau (šypsosi). Parašau scenarijų, nufilmuoju – filmavimas visada trunka labai trumpai – ir tada labai ilgai montuoju. Bet bent jau žinau, kas turi išeiti (juokiasi). O scenarijus, aišku, yra pats sunkiausias ir labiausiai varginantis procesas, nes ten turiu absoliučiai viską sugalvoti nuo pradžios iki pabaigos: susirašyti kadruotes, apgalvoti, kur ką sakyti, į kurią kamerą ir kada. Kažkada manęs kažkas paprašė atsiųsti savo scenarijų. Sakiau, kad vis tiek nieko nesupras. Užsispyrė. Galiausiai nusiunčiau – nieko nesuprato, išskyrus tekstą, kurį reikia sakyti (juokiasi).
– Vaizdo įrašuose atrodai labai natūraliai, tavo emocijos itin organiškos.
– Gal dėl to, kad visos pasakytos ir parodytos mintys yra mano, aš jas užsirašau taip, kaip noriu ištarti. Savo scenarijuje jas susiformuoju tiksliai ir stengiuosi išreikšti kiek įmanoma aiškiau, glausčiau, kad žiūrovas liktų prie ekrano. Kuriu vaizdo įrašą, kurį pats paskui galėčiau žiūrėti taip, tarsi jis būtų kokio nors kito „YouTube“ kūrėjo įrašas.
– Dažnai žmonės nustemba sužinoję tavo tikrąją profesiją. Ji dažniau trukdo ar padeda kuriant savo „YouTube“ kanalą? Ar teko patirti kokių nors apribojimų dėl tam tikrų įsipareigojimų įmonei, kuriai dirbi, arba įvaizdžio?
– Ne. Tiek kompanijos, kuriose dirbau, tiek pačios sferos – duomenų analitika ir tai, ką darau internete, nesikerta. Žinoma, jei būčiau duomenų analitikas, sakykime, įmonėje „Coca-Cola“ ir išleisčiau apie ją vaizdo įrašą, gal tada tai būtų kažkoks interesų konfliktas, bet ir dėl to nesu tikras.
Tiesą sakant, su vienu vaizdo įrašu aš tiesiogiai užkabinau klientą, kuris buvo mano darbo klientas. Tiesa, aš kaip duomenų analitikas dirbu vadinamojoje nematomoje biuro dalyje. Tas klientas pasakė, kad jie žino, jog aš ten dirbu, ir klausė, gal būtų galima kaip nors tą vaizdo įrašą išimti. Ir kiek aš prisimenu, jau tada mano kompanijos direktorius man pasakė, kad nieko nedaryčiau: jie mūsų klientai, bet tai visiškai nesusiję. Tai netgi tokį palaikymą gavau. Tad interesai niekada nesikirto. Bent jau kol kas problemų nebuvo – kažkada esu sakęs, kad man nėra neliečiamųjų.
– Žiūrint tavo vaizdo įrašus jaučiamas informacijos tikslumas ir analizė.
– Aš stengiuosi savo analizę pateikti dvejopai: arba pasakau, kad čia yra mano nuomonė ir ją pateikiu kiek įmanoma įtikinamiau, arba pateikiu nagrinėjamą turinį tokį, koks jis yra. Sakykime, vaizdo įrašas apie Rūtą Banionytę: aš jame niekada neišsakiau savo nuomonės, tiesiog juokavau intarpais, nieko blogo nesakydamas, nemoralizuodamas. Tas jos įrašas pats savaime yra tikrai labai blogas dalykas (juokiasi).
– Yra temų, kurių niekada neliestum?
– Praktiškai ne. Nenorėčiau bent jau taip sakyti. Manau, kad apie viską galima šnekėti, tiesiog viskas priklauso nuo požiūrio kampo. Pavyzdžiui, homofobija Lietuvoje yra labai stipri. Ir aš apie ją tikrai šnekėsiu savo kanale, ir tikrai žinau, kaip ir iš kur imti medžiagos bei kaip pateikti tą turinį įdomiai, juokingai ir kartu paliesti šią socialinę problemą. Todėl manau, kad nėra tokios temos, apie kurią nešnekėčiau. Nebent tuo atveju, jeigu jausčiausi visiškai nekompetentingas ta tema kalbėti. Aš nenorėčiau su savo vaizdo įrašu ir sekėjų baze kažką dezinformuoti. Dėl to aš neliečiu politikos – ne dėl to, kad ji kažkoks tabu. Žinau, kad jeigu ką nors pasakyčiau apie mūsų politikus, susilaukčiau labai daug peržiūrų, bet jei tai nebūtų objektyvu, informatyvu ir gal net ką nors suklaidintų, niekada to nedaryčiau. Aš nenoriu klaidinti žmonių ar tiesiog ant ko nors pilti purvą.
– Sakoma, kad žmonės laukia naujo tavo vaizdo įrašo kaip naujos serialo serijos. Kaip priimi tokį dėmesį? Nejauti spaudimo kurti greičiau?
– Man tai yra malonu, smagu ir labai didelė paskata kurti, bet šiaip viską darau savo tempu, kuris yra lėtas ir niekam nepatinka (juokiasi). Tarp dviejų paskutinių mano vaizdo įrašų – penkių savaičių tarpas, jų kėlimo grafikas yra absoliučiai siaubingas (juokiasi). O kad visi spaudžia, tai labai gerai, taip žinai, kad esi aktualus, įdomus ir žmonėms reikia tavo turinio. Aišku, yra tokių sekėjų, dažniausiai 8–12 metų žmonių, kurie labai spaudžia ir skubina bei grasina nebesekti. (šypsosi). Tada dažniausiai klausiu, ar geriau sukurti ką nors nekokybiško, ar normalaus. Aš turiu dirbti savo tempu.
– Klausydama tavęs, susidariau įspūdį, kad tau labai svarbi kokybė. Natūralu, kad kurdamas neišvengi komentarų. Atsižvelgi į juos?
– Jeigu jie yra konstruktyvūs ir teisingi, tada – taip. Pavyzdžiui, mano pažįstami didžėjai pasakė, kad mano vaizdo įrašuose – labai didelis aidas, ir pasiūlė sprendimą. Į tokius atkreipiu dėmesį. Bet jeigu komentuojama arba vertinama nelogiškai – tada ne.
– Kas tau yra humoras?
– Plačiąja prasme humoras man yra toks dalykas, kuris padeda išgyventi kažką, kas yra liūdna, kontroversiška, negatyvu ir sugeba neigiamas emocijas paversti teigiamomis.
– Kokie komikai tau patinka? Kokie žmonės tave įkvepė?
– Didelę įtaką padarė Olegas Šurajevas, kuris labai daug prisidėjo prie tos gniūžtės, atsiradusios po mano „Coca-Cola“ vaizdo įrašo, paleidimo. Mėgau Justino Jankevičiaus stand-up. Paulius Ambrazevičius man yra įdomus žmogus. Labai patinka Luko Ramono tekstai – jis labai geras socialinių tinklų rašytojas, duodantis daug gerų palyginimų ir analogijų. Kai aš skaitau jo tekstus, man atrodo, kad tai netiesiogiai atsispindi ir mano scenarijuose.
– Koks tavo svajonių projektas?
– Neturiu tokio. Buvau gavęs pasiūlymą kurti laidą vienai televizijai. Būčiau gavęs dvylikos žmonių komandą, aktorius. Aš sakiau, kad neįsivaizduoju, kokia ji turėtų būti. Šiuo metu noriu patobulinti savo viešojo kalbėjimo įgūdžius – norėčiau būti geresniu kalbėtoju, nes toks dabar nesu. Dabar vaikštau po vaikų stovyklas ir pasakoju, kaip gyvena „YouTube“ kanalo kūrėjas, koks mano požiūris į kūrybą.
Tiesa, tai gal ne svajonių projektas, bet visai būtų smagu vesti didesnį renginį, jeigu turėčiau pakankamai praktikos ir jausčiausi toks stiprus, kad galėčiau jį vesti gyvai.
– Ko ateityje galima tikėtis iš tavęs ir tavo kanalo?
– Kursiu savo vaizdo įrašus, labiau plėsiu medijas. Man patinka eksperimentuoti, įterpti naujų elementų. Pavyzdžiui, pastarajame įraše naudojau tris kameras. Turiu minčių pakeisti vizualinius elementus. Dar labai norėčiau turėti savo podkastą, kuris kartu būtų man gera praktika kalbėti. Bet abejoju, kad jis atsirastų mano kanale – greičiausiai gyvuotų kaip šalutinis produktas. Tiesą sakant, podkastas yra antras mano žiūrimiausias turinio tipas. O ką man labiausiai patinka žiūrėti, tuo norėčiau ir užsiimti.
