Rašė Marijus Gailius
Herkus Kunčius
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018
Ką iš tikrųjų veikė Lietuvoje lankęsi tokie istoriniai veikėjai kaip caras Petras I, Napoleonas, Leninas, Hitleris arba Michailas Gorbačiovas? Dažniausiai šitų ponų vizitus atsimename kaip faktą, ir tiek. Herkus Kunčius nusprendė atkurti „istorinę teisybę“ ir sukišo šiuos neretai liūdnai pagarsėjusius vardus į prozinę parodiją.
Taip jiems ir reikia! Niekas turbūt nebūtų nė pagalvojęs, kad caras Vilniuje elgėsi kaip paskutinis chamas, lakantis degtinę ir kirkinantis kilmingas lietuvių didikų paneles. Panašiai, beje, nutiko ir Leninui: jis padaugino, paleistuvavo ir buvo ištiktas paranojos, manydamas, kad Vilniuje pasigavo sifilį. Kas galėjo pamanyti, kad prancūzų imperatorius Lietuvoje pralaimės varžybas prieš vietinę Kauno krepšinio komandą „Stumbras“ ir nesėkmingai bandys peršokti per Joninių laužą Rumšiškėse? Dyvų dyvai!
Lietuvių rašytojams jau seniai derėjo pastatyti šituos pasipūtėlius užsieniečius į atitinkamą vietą (pavyzdžiui, suviduriavusį Hitlerį – į išvietę). H.Kunčiaus pasakotojas puikiai žongliruoja istoriniais kontekstais ir virtuoziškai minko faktus su išmone, apverčia politines konjunktūras aukštyn kojomis. Knygos pasakotojas yra konkretus lyg istorikas, todėl tekstas teka sklandžiai, be filosofinių, psichologinių ar peizažinių nuokrypių.
Vis dėlto kūrinio pagrindu tapus anekdotui, teksto visuma darosi lėkštoka. Nors kai kur juokinga, bet nuspėjama. Na, atvarė čia rimti vyrai pagerti ir pasikrušti, o tai dažniausiai geruoju nesibaigia. H.Kunčiaus apybraižos pagal potekstę primena lietuviškus filmus „Zero“: toks lietuviškas standartas.
Pritrūko humoristinės įvairovės: juk ne vien apie pilvą ir aną galą kurpiamos situacijos gali būti šmaikščios. Nors tame fragmente, kur Napoleonas, reikalaudamas atskleisti priešo kariuomenės pajėgas, tardo krušlų kiškį, o šis viską iškloja su visomis militaristinėmis detalėmis, pavardėmis ir rangais, kikenau pasispringdamas.
Siauras kelias į tolimąją šiaurę
Richard Flanagan
Baltos lankos, 2017
Kiekviena tauta turi atsiminti savo karą. Tiesiausias ir emociškiausias kelias į atmintį – per grožinę literatūrą. Richardas Flanaganas sukūrė galingą kūrinį apie australų likimą Antrajame pasauliniame kare, konkrečiai – japonų belaisvių kančias tiesiant vadinamąjį mirties geležinkelį Birmoje.
Balys Sruoga „Dievų mišką“ parašė iš savo patirties, australų rašytojas – iš savo tėvo atsiminimų. Literatūra suartina tolimus kraštus ir kentėjusiųjų likimus padaro atpažįstamus, gyvus net XXI a., nepaisant valstybių sienų ir patirto siaubo masto. Tiesa, pagrindinis romano herojus, į nelaisvę patekęs karo gydytojas Dorigas Evansas, suabejoja karo liudijimų patikimumu: „Atsiminimas panašus į teisingumą tik todėl, Bonoksai, kad jis – dar vienas neteisingas suvokimas, verčiantis žmones jaustis teisius“ (p. 230).
Tačiau neapsigaukime. Jeigu istoriniai šaltiniai gali būti klastojami arba jais manipuliuojama dėl piktų tikslų (kaip antai vis nutinka vertinant partizano Vanago vaidmenį kare), literatūra tuomet liudija tiesą. Net jeigu pasakojimas išgalvotas, būtent grožinis tekstas yra tai, kas saugo, neleidžia užmiršti. Padeda išlikti.
„Ilgas kelias…“ yra įspūdingas tekstas, kuris įsirėš į atmintį ilgam. Smulkiai ir tirštai aprašydamas karo belaisvių vargą ir kančias, autorius sudaro sąlygas pasijusti lyg vienam iš karių, japonų paverstų vergais, kurie džiunglėse kovoja su badu ir išsekimu, opomis ir choleros užkratu. Tiesa, kai kur autorius tampa kiek per smulkmeniškas – dalis dialogų tuščiai apkrauna siužetą.
Galų gale juk šiame romane lygiavertį svorį turi ne vien karas, o pagrindinio veikėjo, žavaus išpuikusio vyro, gyvenimas prieš ir po. Tas gyvenimas – psichologiškai niuansuota santykio su moterimis aistra ir kančia. Tas universalusis, amžiams nepavaldus meilės polius knygą apie anuos laikus priartina prie šiuolaikinio skaitytojo.
Anot pasakotojo, „gera knyga (…) palieka norą perskaityti ją dar sykį. Didi knyga priverčia iš naujo perskaityti savo paties sielą“ (p. 34). Kaip paminklas žuvusiesiems ši knyga jau yra didi, o skaitytojui, įsikirtus į pradžioje kiek sprangią teksto struktūrą, veikiausiai nesinorės jos paleisti iš rankų, šitaip paaukojant lengvas vasaros valandas nelengvam, užtat giliai nusmelkiančiam patyrimui.
Rimvydas Stankevičius
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018
Vasarą reikia apmaldyti godumą. Nevalgyti riebiai, gerti daug skysčių. Todėl poeto Rimvydo Stankevičiaus storą trilogiją, iš godumo pasigriebęs skaityti per didžiausią vasaros kaitrą, rijau per vargą: jo poezija, kulinariškai tariant, labai riebi ir anaiptol neskysta.
„Valhalon“ sudėtos net trys poeto knygos: „Laužiu antspaudą“, „Patys paprasčiausi burtažodžiai“, „Ryšys su vadaviete“. Dešimt metų rašymo – į bemaž tris šimtus puslapių. Iki šiol nepažinusieji R.Stankevičiaus kūrybos jau iš pačių pavadinimų gali nuspėti, kokios temos autoriui svarbiausios. Žodis „Valhala“ reiškia ne tik mitinę buveinęfatvar, bet ir rojų, į kurį pro rakto skylutę poetui savo eilėraščiais taip knieti pažvelgti. „Ryšys su vadaviete“ – ne tiek militaristinė užuomina, kiek sąsaja su pagrindiniu vadu, tai yra Kūrėju; R.Stankevičius iš tikrųjų per savo tekstus ir kuria santykį su Viešpačiu, anapusybe. Burtažodžiai poetui irgi nesvetimi, patys tekstai tokie – kaip tam tikros meditacinių praktikų instrukcijos, poetiniai užkalbėjimai.
Šis rinkinys – trancsendencijos alfa ir omega, metafizika pagal Celsijų ir Farenheitą, kultūrologinė studija iš šiaurės į pietus ir net ten, kur „Google Maps“ neparodys. Visko tiek daug ir taip gilu, kad net trūksta. O ko trūksta? Gal truputėlio kunčiško arba kunčiniško hedonizmo, kiek daugiau juoko rimtumui atskiesti? Teko sau prisipažinti, kad R.Stankevičiaus poezija vis dėlto ne mano skonio ir stiliaus. Nors jo ambicinga pastanga per žodžius priartėti iki anapusybės, tvirta pozicija ir užtikrintumas dėl poezijos misijos kelia pagarbą.
Dar labai įdomu, kaip autorius komentuoja savo kūrybą, profesiją ir apskritai poezijos meną. Jis viešumoje – toks pat kaip eilėraščiuose, tik be meninių formų ir kitų metaforų. R.Stankevičius yra teigęs, kad „kiekvienas žmogus, bandantis gyventi sveiką ne tik kūno, bet ir sielos gyvenimą, turi gyventi su poezija, net jei jos ir neužrašo“ („Aštuntoji diena“). Oi, kaip pritariu autoriui, mintyse aidint jo mokytojo Aido Marčėno strofoms ar eilutėms. Mokinio tekstuose nedaug randu eilučių, kurios priliptų prie sąmonės žievės ir savaime norėtųsi cituoti jas įvairiais gyvenimo atvejais – jo kūryboje kažkaip viskas klampu ir sulipę, vieninga ir nusmelkta vis kartojant kalbos burtažodžius, glaudinant ryšį tarp žodžių ir Dievo, kartojant
Tuos pačius žodžius,
Kurie jau seniai… (p. 18)
Dievų miškas
Baltos lankos, 2018
Richardo Flanagano romanas apie Antrojo pasaulinio karo likimus nusipelnė „Man Booker“ premijos, o mums Balio Sruogo „Dievų miškas“ svarbiausias ir be premijų. Nors ką ten premijos, kai žinome, kad sovietmečiu memuarinį romaną, parašytą Aušvico koncentracijos liudininko akimis, cenzoriai spyriojosi išleisti ištisą dešimtmetį.
Užtat istorija sudėlioja savaip ir štai šįmet skaitytojų išrinktame šimtmečio knygų šimtuke kūriniui teko aukščiausioji vieta (lrytas.lt). Sprendžiant iš Vrublevskių bibliotekos katalogo, šis „Dievų miško“ leidimas yra devintasis. „Baltos lankos“ atsiminimų knygą tuo pačiu kišeniniu formatu „Mažų didelių knygų“ serijoje buvo išleidusios prieš penketą metų. Tiesa, šiuo leidimu dar nėra atkurta istorinė teisybė pateikiant tekstą tokį, kokį būtų norėjęs matyti pats autorius. Gal dešimtas kartas nemeluos ir leidėjai, pasitelkę į pagalbą tekstologus, pagal B.Sruogos rankraštį išleis nekupiūruotą originalą.
O kol kas skaitome B.Sruogą iš naujo. Po 20 metų atsivertęs tekstą pastebėjau, kad tokio milžiniško įspūdžio, kaip paauglystėje, kai pirmiausia per B.Sruogą susidomėjau rimtąja literatūra, jau nepadarė, vis dėlto sąmoningai suprantu, kad jo liudijimo vaizduojant Aušvico baisybes braižas yra literatūriškai neįkainojamas.
Buvau ir užmiršęs daugumą brutalios ironijos epizodų, kad ir apie tą numirėlį, kuris tvarkingai sunumeruotas kaip visiškai negyvas užsimanė mat atsistoti ir užsukti išvietėn, kur lagerio valdžia, žinoma, jo nerado. Kai pagaliau viršenybė aptiko pabėgėlį, teko tuomet tam vargšeliui, „pakaruoklio vėdarui“, grįžti pas savo likimų brolius, „kampe it lydekos suguldytus“, ir numirti, kaip priklauso. Kaip rašė B.Sruoga, lageryje numirėliai buvo „gana drausminga publika“.
B.Sruogos stiliui reta lygių ne vien lietuvių, bet ir pasaulinėje literatūroje. Tiesa, Kurto Vonneguto romano „Skerdykla Nr. 5“ apie Dresdeno bombardavimą vaizdavimo būdas, atitolinant karo žiaurumus per ironiją, primeną sruogiškąjį.
Po 20 metų atsivertęs „Dievų mišką“ stebėjausi, kaip autorius sugebėjo atsiminti tiek daug autentiškų pavardžių iš lagerio ir ateinančioms kartoms paliudyti žmones, kurie žiauriomis sąlygomis buvo nustoję savo žmogiškumo.