Rašė Jonas Braškys (“Gintariniai akiniai”)
TRAVIS SCOTT
ASTROWORLD
Epic Records
Penktoji „Spotify“ kolona, visus užknisusi su bet kaip kištu Drake’o albumu, rodos, pasiekė piką: rugpjūtį išleisti ir gerai priimti Nicki Minaj ir Traviso Scotto albumai ir vėl absurdiškai supriešino du hiphopo atstovus, tuomet prasidėjo: piniginiai interesai imti pristatyti kaip politiniai šūkiai, asmeniniai skauduliai ir realiai niekam neįdomios dramos. Pirmasis albumą išleidęs Travisas, rodos, laimėjo, o jo „Astroworld“ pretenduoja tapti bent jau pagal populiarumą metų albumu. Vis dėlto kokybine prasme tai yra tiesiog labai geras „McDonald’s“. Trepo žanro atstovu įvardijamas T.Scottas plaukia ant šio itin seklaus žanro keteros, įmesdamas į jį šiek tiek psichodelikos, tradiciškai gerklę traukiančio autotune ir atpalaiduotos atmosferos, kurios tikrai neužtenka, kad per ilgas albumas būtų įdomus. Dalimis „Astroworld“ klausytis yra tikrai malonu, ypač tuomet, kai savo indėlį įdeda kviestiniai muzikantai. Tomis akimirkomis nebeerzina lėtai stuksenantis ritmas, aranžuotės peržengia hiphopo stereotipus, o neįdomūs tekstai ir neišraiškingas repavimo stilius nerėžia ausies. Iš esmės tikrasis „astropasaulis“ pasiekiamas akimirkomis, kai Traviso Scotto yra mažiausiai, todėl parado dirigento vaidmuo jam puikiai tinka. Tačiau tuomet, kai tik išgirsti jo balsą, norisi perjungti kitą dainą: paprasčiausiai banalu ir migdo. „Astroworld“ yra, be abejo, didelis darbas ir tikrai nemažas pophopo pasiekimas, nušviečiantis ir didžiausius trepo trūkumus, ir leidžiantis kalbėti apie galimybes šį žanrą turtinti, vystyti ir tobulinti. Vis dėlto jam labiausiai trūksta gilumo, kurio potencialą radau muzikiniame „Astroworld“ apipavidalinime, tačiau tikrai ne tekstuose. Bet kiekvienai revoliucijai reikia pirmo žingsnio.
70/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
NICKI MINAJ
QUEEN
Young Money, Cash Money
Reklamą reikia kurti bet kokiais būdais ir šiais laikais ne tik meilėje ir kare visos priemonės yra tinkamos. Jau ankstesnėje apžvalgoje minėtas pseudokonfliktas tarp Traviso Scotto ir Nicki Minaj dėl jų albumo populiarumo, sklaidos ir panašių nesąmonių, nors ir neleido Nicki laimėti, bet leido užvažiuoti ant neva ją mažai reklamavusių „Spotify“, netiesiogiai lyginti save su vergus laisvinusia Amerikos didvyre Harriet Tubman ir šnekėti kitus, iš esmės nereikšmingus, bet lyg pilvas po pupų išsipūtusius dalykus. Po šios bufonados galiu pasakyti, kad triukšmas vyksta dėl nieko – kaip ir T.Scotto darbas, taip ir „Queen“ yra lygiai toks pat kokybiškas pusfabrikatis, kurį visi greitai pamirš. Be to, kad šis albumas yra kankinamai ilgas, o tikrai retam reperiui užtenka energijos ištempti 19–20 kokybiškų kūrinių per vieną kartą, jis dar ir bando įtikti visiems, todėl drąsūs žodžiai, tačiau konformistinė muzika sudaro įspūdį, kad N.Minaj yra tiesiog kartos produktas. Pripažinsiu, kad pirmus kartus „Queen“ visai įsirėžia atmintin: rodos, popsiškai kabinančios melodijos, aštrialiežuviški repavimai ir profesionali estetika siūlo kažką įdomaus, tačiau, analogiškai kaip ir greitasis maistas, šis darbas pernelyg greit užsimiršta, pradeda erzinti ir varginti. Iš viso didžiulio, tačiau nelabai šviežio meniu įsimena nebent „Chun Swae“, įrašytas su „Rae Sremmurd“ nariu Swae Lee. Įdomiausia, kad „Queen“ nėra blogas darbas – tiesiog kuo toliau klausai, tuo tau jis mažiau rūpi, tuo labiau pradedi suprasti, kad viskas jame yra komercializuota, skirta tik parduoti dar vieną šūkį kaip produktą, kad kažkokia drąsa yra rodoma dėl pinigų, o po tuo slypi tik didžiulė mašina, kurios simboliu yra personas keičianti, tačiau lėle vis labiau virstanti Nicki. Taip, jos rimai kartais labai gerai pataiko į taikinį ir iš jos sugebėjimų niekas neatims, tačiau dabar ji tik logotipas, ne karalienė.
68/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
IYE
AJAIAI
Shiaure Records
Kai muzikinis žanras pasiekia savo Mariano įdubą ar Mohavės dykumą, tuomet pradeda rastis įdomių ir labai keistų reiškinių. Tokią fazę išgyvena Lietuvos hiphopas: žmones, užknistus ruspopinės melancholiškos pseudofilosofijos, taško pajaciški Mad Money ir „Flying Saucer Gang“, geriausiai žanrą reprezentuoja „Šventinis Bankuchenas“, o kažkur pakampėse užgimsta tokie projektai kaip „Iye“, kuris tautiškai parodo trepo muziką „in a nutshell“. Rimtai albumo „Ajaiai“ vertinti neįmanoma: kažkur tarp patyčių, ironijos ir gana tikslios populiariausio žanro etikečių reprezentacijos Paulius Janušonis su užkištu už žando liežuviu vykusiai / nevykusiai repuoja apie viską ir apie nieką. Todėl net vertinti „Iye“ kaip muzikinį projektą yra sudėtinga: tai naujosios kartos humoras, kuriame net pabodusios trepo klišės, kurios kitur kankintų lyg dantų skausmas, čia yra naudojamos būtent tam, kad būtų demaskuotos. Dainomis „Tėvas Narkomanas“ (šis priedainis tikrai taps himnu), „Jurgelis Meistrelis“ ar „Strygt Pastrygt“ „Iye“ ieško savotiškų atitikmenų visokiems amerikietiškiems ištiktukams, suprasdami, kad jie yra visiška nesąmonė, todėl projekto autoironija neleidžia priekaištauti gylio trūkumui, fantazijos skurdui ar dar kokiems snobiškiems išvedžiojimams. Ar tai yra muzika, kurios aš klausyčiausi savo malonumui? Turbūt ne, bet visomis keturiomis aš būsiu už tokią muziką, kuri leidžia pažvelgti į reiškinius iš kelių rakursų, lyg savotiškas muzikinis „insheeptionas“ (ačiū „Pietų parkui“), ir dar tai daro su kandžia šypsena veide. Mūsų kasdienėje kreivų veidrodžių ir filtrų karalystėje veidrodžius reikia arba daužyti, kas dažnai yra apgailėtina, arba nuvesti savo atvaizdo mylėtojus į tokį tamsų urvą, kad veidrodžiai jiems imtų kelti isteriją. O jei tai dar daroma su gera doze humoro, telieka paploti ir paniūniuoti tą eilutę apie gaidį.
80/100 („Soundcloud“)
ÓLAFUR ARNALDS – RE:MEMBER (Mercury KX)
Neseniai Vilniuje koncertavusio dueto „Kiasmos” narys ir vasarį solo pasirodymą sostinėje surengsiantis islandas Ólafuras Arnaldsas sugeba savo ne itin nauja, ne itin išraiškinga ir net gana klišine minimalistine muzika pakerėti tiek, kad „re:member“ be vargo išklausai nuo pradžios iki pabaigos. Ir nors atrodo, kad viską, ką į šį albumą Ólafuras įdėjo, jau esi girdėjęs ne kartą ir ne du, jauki ir šiek tiek liūdnoka atmosfera labai greitai tave nugramzdina į ten, kur žmonių nedaug, kur teka upeliai, kur pučia šaltoki, bet ne pernelyg stiprūs vėjai (vienu žodžiu – į stereotipizuotą Islandiją). Daugiau optimizmo nei įprastai pulsuojantis albumas pilnas gyvybės, judėjimo ir virsmo, todėl net keista jį girdėti vasaros pabaigoje, jis daug labiau tiktų pirmosioms balandžio mėnesio dienoms. Įdomu, kad „re:member“ buvo sukurtas ne tik paties kompozitoriaus rankomis, bet ir su jo paties kurta programine įranga: kūriniuose panaudota su kolega Halldoru Eldjarnu sukurta „Stratus“ programa, kai į vieną žmogaus valdomą pianiną atsiliepia ir prisiderina du kompiuterio valdomi pianinai. Šis išradimas padeda sukurti savotišką tekėjimo garsą, kuris, dėkui Dievui, nenuskurdina įspūdžio, o, atvirkščiai, skamba tik kaip viena iš priemonių pasiekti galutinį rezultatą. O šis rezultatas klausytojams, kurie pažįsta Arnaldso estetiką ir stilistiką, nors ir staigmenų nepateiks, tačiau meistro rankose net ir paprastas dalykas gali virsti auksu. Vienintelis trūkumas – šis albumas gali neturėti tiek išliekamosios erdvės, kiek jis galbūt yra vertas. Pasikartojimo fragmentas gali daugelį tiesiog atstumti, nes kam klausytis tai, ką jau, rodos, esi girdėjęs. Tačiau man Ó.Arnaldsas yra tai, kas visad nuramina, sušildo ir leidžia prisiminti, kad viskas yra laikina.
82/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
MITSKI
BE MY COWBOY
Dead Oceans
Jeigu manęs paklaustumėte, kieno jaunas balsas šiuo metu geriausiai atspindi egzistencines nuojautas, godas ir pasimetimus, Mitski išsyk atsidurtų kažkur tarp lyderių. Po albumo „Be My Cowboy“, manau, telieka jai rezervuoti pirmą vietą. Jau penktąjį albumą išleidusi, tačiau į platų muzikos radarą tik prieš porą metų su puikiu „Puberty 2“ įsiveržusi dainininkė pakėlė savo išsikeltą kartelę taip aukštai, kad „Be My Cowboy“ šiemet neabejotinai bus minimas tarp metų albumų. Jeigu „Puberty 2“ buvo gitarinis asmeninis darbas su distortintomis gitaromis, šįkart ji grįžo prie savo klavišinių šaknų ir sukūrė trumpų, tačiau labai turtingų dainų rinkinį, leisiantį pažvelgti ne tik į asmeninius Mitski užkaborius, bet ir abstrakčiąją ją. Nors mano pirmąsyk išgirstas singlas „Nobody“ nežavėjo (man tas disko skambėjo svetimai), tačiau po šia melodija slypėjo tekstas, kuris iškart viską išteisino. Vis dėlto, tai bene vienintelis paslydimas nuostabiame albume, kuriame chaosas („Geyser“) keičia subtilybę („Pink in the Night“), tačiau viskas daroma taip skoningai ir atsargiai, lyg būtų elgiamasi su stiklo dirbiniais. Be to, kad skamba aidai iš praeitojo „Puberty 2“, atlikėja prideda ypatingo įvairumo, verto jos išsimokslinimo (ji baigusi muzikinę kompoziciją), todėl puikiai skamba tiek gitaros, tiek ramūs fortepijono garsai, tiek ir šiek tiek neįprasta elektronika. O visa tai papuošia neužmirštamai baikštus Mitski balsas, pasakojantis apie vienatvę, susvetimėjimą santuokoje, meilės laukimą ir t.t. Belieka tikėtis, kad kažkada išgirsime ir Lietuvoje ar arti jos. Šie metai priklauso jai, todėl nenustebkite, kad netrukus festivalių „headlinere“ taps kukli mergina ramiu balsu ir širdį draskančiomis eilutėmis.
95/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
