Rašė Toma Vidugirytė
Lietuvoje nėra stiprios koncertų plakatų kultūros. Plakatai užmirštami arba kuriami tik atlikti reprezentacinei ir informacinei funkcijoms. Sukuriama kažkas paprasto ir greito, menas dingsta, o plakatai taip ir netampa grupės atributikos dalimi.
Neseniai vienai Lietuvos grupei pristatant naują albumą ir koncertus, žavėjausi albumo viršelio dizainu bei koncertams skirtu plakatu. Tai būtų tai, ką mielai pasikabinčiau ant savo kambario sienos. Deja, Lietuvos muzikos rinkoje tai reta išimtis, vis dėlto gal kada nors ir kitos grupės paseks šiuo pavyzdžiu?
Apie plakatų kultūrą kalbamės su grafikos dizaineriu iš JAV Robu Jonesu (Animal Rummy). Tai žmogus, sukūręs koncertų plakatus ir muzikos albumų viršelius Nickui Cave‘ui, Jackui White‘ui ir jo projektams – „The White Stripes“, „The Raconteurs“, „The Dead Weather“ bei grupėms „Nine Inch Nails“, „Arcade Fire“ ar „Arctic Monkeys“. 2011 m. R.Joneso darbų serija laimėjo ,,Grammy“ „Geriausio albumo dizaino arba specialaus riboto leidimo dizaino“ kategoriją. Žengdamas „Grammy“ apdovanojimų ceremonijos raudonuoju kilimu, jis savo charizma, energija ir rožiniu odiniu kostiumu pritraukė ne ką mažiau dėmesio nei jo darbai.
– Oficialioje svetainėje www.animalrummy.com visi gali perskaityti netikrą biografiją, bet kokia tikroji istorija? Kaip pradėjote piešti, atsirado meilė menui ir muzikai bei gimė Animal Rummy?
– Gimiau 1973 m. Olbanyje, Džordžijoje. Senų mamos receptų knygų puslapiai atskleidžia, kad neblogai piešiau nuo pat vaikystės. Dažniausiai tai dariau norėdamas save pralinksminti. Tačiau kartais menas gali būti suprantamas kaip socialiai priimtinas būdas balsu kalbėtis su savimi, o tai gali vesti į izoliaciją.
Muzika? Augdamas muzika daug nesidomėjau. Vaikystėje dažniau televizijos programoje ieškojau, kada rodys, pavyzdžiui, senus Marxų Brothersų filmus. Melodijos pasiekė mane tik tada, kai pusseserė Liza supažindino su „The Police“ kūryba. Man tada buvo 8-eri ar 9-eri. Ši grupė tapo mano muzikos alfa ir omega iki tol, kol pankas neapvėmė man batų vidurinėje mokykloje. Tada prasidėjo romanas su „The Damned“, kuris išliko tvirtas iki šių dienų.
Pirmuosius plakatus vietiniams koncertams Ostine sukūriau tik pabaigęs mokyklą. Dauguma jų skirti mano draugų grupės „Pink Swords“ pasirodymams, kol stengiausi gauti užsakymų iš agentūrų kaip laisvai samdomas dizaineris. Kurti koncertų plakatus buvo labai įdomu ir atrodė per daug gerai, kad būtų tiesa. Bandžiau kurti tik plakatus ir maždaug po dvejų metų man pavyko iš to save išlaikyti. Pasisekė gana greitai, nes Jackui White‘ui ir kitiems iš „White Stripes“ patiko mano darbai.
O Animal Rummy buvo pavadinta mano draugų kompanija, kai persikėliau į Ostiną. Tai kortų žaidimo pavadinimas, kurį mano draugas Joey ir aš pagiringi pamatėme vaistinėje ant prekystalio. Tuo metu šis žaidimo pavadinimas kažkodėl mus pribloškė. Vėliau tai tapo ir mano interneto svetainės adresu, nes nebuvo likę jokių domenų naudojant mano tikrąjį vardą.
– Kuriate puikius plakatus muzikos koncertams bei dirbate prie kino filmų plakatų. Kas daro didžiausią įtaką jūsų darbams? Labiau mylite kiną ar muziką?
– Man didžiausią įtaką darė Frankas Kozikas. Jis buvo muzikinių plakatų karalius devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtajame dešimtmetyje. Aš skyriau jam vis daugiau dėmesio, kai pradėjo piešti tai, ką ir aš norėjau kurti. Mes pradžioje bandome mėgdžioti savo herojus, nes tai yra menas, kuris mus jaudina ir atrodo teisingas, o visą kitą laikome nesąmone. Būtent taip nutiko ir man. Aš iš to išsilaisvinau tik todėl, kad pradėjau dirbti su screenprinting, o biudžetai ribojo kiek spalvotų pieštukų galiu ištraukti iš dėžutės. Kitas įkvėpimo šaltinis būtų Jamaine‘as Rogersas. Nesu didelis jo stiliaus gerbėjas, tačiau mane žavi tai, kiek daug savęs jis atiduoda kurdamas koncertų plakatus. Kartais gali sužinoti daugiau apie jį nei apie grupę ir jis labai nuoširdžiai rūpinasi savo projektais. Jam tik reikia kažko autentiško, prie ko galėtų prisiliesti.
Atsakant į antrą klausimą, jei reikėtų rinktis muziką ar kiną, pirmenybę teikčiau muzikai. Kiek tik atsimenu, filmai buvo svarbūs mano formavimuisi. Kita vertus, muzika yra visur ir labai dažnai lydi svarbiausius įvykius bei pokyčius mūsų gyvenime. Geriau uždarytų visus kino teatrus, nei tos akimirkos taptų tylesnės. Renkuosi muziką, nes aktyviai bandau ją inkorporuoti į labai svarbius įvykius ir taip juos atkurti, ko filmai negali.
– Kas padėjo sukurti ir darė įtaką jūsų išskirtiniam braižui?
– Kad ir kaip keistai skambėtų, bet biudžetai ir laiko ribos. Darbas prie daugybės koncertų datų „The White Stripes“ ture privertė mane plėtoti požiūrius, kurie leistų pateikti greitus sprendimus. Originalūs mano piešiniai tapo vis retesni, kai pradėjau daugiau dirbti prie nuotraukų ar senų graviūrų koliažų. Galiausiai laikrodis atitraukė mane nuo piešimo lentos.
– Už 2007 m. „The White Stripes“ turo „Under Great White Northern Lights“ plakatus ir albumo dizainą 2011 m. gavote „Grammy“ statulėlę. Tai didžiulis įvertinimas. Kaip jautėtės jį atsiimdamas? Kokie dar apdovanojimai jūsų kolekcijoje ir kas motyvuoja kiekvienam projektui?
– Tai buvo tarsi laukinis bučinys. Kai ištinka tokie romantiški interliudai, reikia sutvardyti savo susijaudinimą, kad ta akimirka tęstųsi. Šiuo atveju buvo būtent taip, tik man buvo leista truputį „pasileisti plaukus“(šypsosi).
Kiti apdovanojimai? Keletas projektų, kuriems vadovavau, laimėjo apdovanojimus. Tačiau asmeniškai negavau daugiau apdovanojimų, kuriuos galėčiau išskirti be lipdukų „Daviau kraujo“ ar cukrinių sausainukų (šypsosi). Motyvacija? Būti profesionalu. Mane motyvuoja tai, kad nesuteikiu priežasčių apkaltinti mane blogai darant savo darbą. Aš lyg Dorianas Grėjus, viešai pristatantis savo portretą ir besijaudinantis dėl ant jo atsirandančių dėmelių.
– Kad jau prakalbote apie portretus… 2014 m. sukūrėte savo portretų seriją. Jų parodą pavadinote „Sielvartas: Robo Joneso solo paroda“ („Grief: A Solo Exhibition by Rob Jones“). Portretai buvo asmeninės istorijos apie abejones savimi, gėdingus momentus ir baimes. Papasakokite plačiau apie šį projektą. Galbūt planuojate kažką naujo, ką turėtume pamatyti?
– Ostine, „Flatstock“ plakatų parodoje, kolega Zissou iš „Galerijos F“ paprašė surengti parodą. Buvau keistos nuotaikos ir atsakiau: „Žinoma, tik nepažadu, kad tai finansiškai atsipirks.“ Pradžioje norėjau, kad paroda būtų apie mano mirusius gyvūnėlius. Mano draugas Mitchas Putnamas pasakė: „Neatrodo, kad paroda bus sėkminga. Geriau galėtum eksponuoti Charlie Browno piešinukus, kuriuos kuri.“
Kartais, kai siunčiu klientams koncertų plakatus, aš randu minutę ir nupiešiu paveiksliuką kitoje plakato pusėje. Žmonės rašo ir gerai atsiliepia apie šiuos piešinukus. Taip pat piešiau ir Charlie Brown C-3PO paveiksliukus kitoje Dartho Vaderio plakatų, kurie kurti su „Mondo“ kompanija, pusėje. Jie taip pat pradžiugino žmones.
Aš sutikau su Mitchu, kad jo siūlomas parodos variantas būtų patrauklesnis, bet nenorėjau prarasti autobiografinio aspekto. Norėjau būti tikras, kad kiekvienam piešinukui bus priežastis ir ryšys. Žmonėms, atrodo, jie irgi patiko. Matyt, kančia myli kompaniją.
Štai mažas portreto iš parodos pavyzdys ir mintis, kuri už to slepiasi. Vieno iš paveikslėlių pavadinimas – „Apakinantis nostalgijos poveikis“ („The Blinding Effects of Nostalgia“). Aš linkęs perdėti bet kokią laimingą savo praeities detalę ir per daug stipriai įsikibęs jos laikytis. Problema yra ta, kad tai buvo praeityje, o su dabartimi susiję tik mintyse ar pagražintuose prisiminimuose ir tai trukdo užmegzti naujų ryšių bei mėgautis naujomis patirtimis. Tai pagrindinė priežastis, kodėl kiekvienais metais vis dar žiūriu tuos pačius 20 filmų, o ne kažką iš pasirodžiusių naujų.
Kalbant apie kažką naujo, turiu pripažinti, kad mano darbas „Mondo“ nepalieka daug laiko asmeniniams projektams. Jacko White’o dabartiniam turui aš galėjau spėti sukurti vos 6 plakatus, kai praėjusiuose paprastai kurdavau 20.
– Kas jums, kaip profesionalui, yra geras renginio plakatas? Kokie aspektai svarbiausi?
– Geras plakatas pasakoja istoriją arba palieka paslaptį. Tačiau tai dar turi ir kietai atrodyti. O tai reikalauja apibrėžimo. Perfrazuojant Friedrichą Nietzschę: „Kietumas – tai lyg muilo burbulas ant tavo peties. Tik pastebi jį leidžiantis ant tavęs ir jis susprogsta.“
Man labiausiai patinka šiek tiek liūdni plakatai. Izoliacijos, atsiskyrimo ar kančios temos, atrodo, pamaitina mano akis pažįstamu maistu.
– Kas svarbiausia pradedant dirbti prie naujų projektų ir idėjų? Kas grupei, atlikėjams padeda sukurti idėjas plakatams? Iš kur ateina įkvėpimas?
– Kolektyvinė muzikos emocija yra visko pradžia. Ji pasakoja visą kelionę ir atskleidžia, kokie drabužiai jai labiausiai tinka. Žodžiai, gilinimasis į pradinę gerbėjų reakciją. Vėliau, kai prasideda albumo reklamos kampanija, į bendrą katilą patenka ir interviu su muzikantais bei pati turo eiga.
Geras pavyzdys būtų 2005 m., kai perskaičiau apie tai, kad savo koncerte ant scenos tarp dainų Jackas atliko „Lollipop guild“ dainą iš „Ozo miesto burtininko“. Taip suvokiau, kad Medinukas – gamyklos darbuotojų atstovas, būtų geras grupės iš Detroito veidas. Tas vienas straipsnis galiausiai vedė į ilgą Medinuko ir Dorotės įvaizdžių dominavimą „The White Stripes“ vizualuose.
– Kaip menininkas norite sulaukti nuorodų ir komentarų iš klientų ar labiau mėgstate jaustis laisvai ir savarankiškai kurti idėjas?
– Man tinka ir kliento nuorodos, jei tik tai padeda projektui kirsti finišo liniją. Bet kokia informacija apie kliento tikslus prieš nusistatant koncepciją visada yra naudinga. Tačiau bėgant metams aš supratau, kad visada verta pristatyti savo alternatyvias ar keistas idėjas su kliento tikslus atitinkančiais sprendimais. Apginti savo idėją, net jei ji tiesiogiai naikina kliento užduotį. Čia mano pasisekimo procentas gana didelis – turbūt apie 70 proc. Svarbiausia prarasti visą baimę, kad tavo idėja bus atmesta ir tikėtis, kad turi plačių pažiūrų vadovą, su kuriuo sutampa požiūriai.
– Lietuvoje beveik nėra plakatų kultūros. Tai meno forma, bet Lietuvoje muzikos grupės neišnaudoja jos kaip atributikos ir į tai daug neinvestuoja. Plakatai tiesiog atlieka informacinę funkciją. Ką manote apie plakatų kultūrą?
– Tai primena situaciją Amerikoje devintajame dešimtmetyje, iki pasirodant tokiems žmonėms kaip Kozikas, Chantry, Coopas ir Khunas. Staiga jie kūrė milžiniškus, ryškius plakatus grupėms, kurių dauguma žmonių net negirdėjo. Po kiek laiko tapo beveik gėda, kad dauguma koncertuojančių grupių vis dar davė migdomųjų piliulių kontrastui. Sėkmingesnės grupės pradėjo sekti procesą ir samdyti tuos pačius menininkus, tikėdamiesi, kad keletas jų muilo burbulų sprogs ant jų.
Reikia tik vienos kompanijos, atsidavusios darbui ir gerai jį darančios, kad sužadintų susidomėjimą ir tai pasklistų. Kai pradėjau kurti koncertų plakatus, tai atrodė labiausiai išlaisvinantis būdas žmonėms pristatyti savo kūrybą. Atrodo, kad tiek daug laisvės gali būti tik tada, kai nėra ko prarasti.
Šis dabartinės situacijos Lietuvoje apibūdinimas primena tai, kaip prasidėjo „Mondo“ plakatai. Niekas nekūrė tikrai įdomių, profesionalaus lygio kūrinių filmų repertuaro peržiūroms. Su visa koncertų plakatų erzelyne ir konkrečiais menininkais, kurie juos kūrė, atrodė įdomus eksperimentas jiems naudoti tą patį požiūrį ir filmų plakatams. Po 10 metų bent jau Amerikoje, tai sulaukė sėkmės.
– Koncertų plakatų kultūra yra gana svarbi JAV. Kodėl, jūsų nuomone, plakatai yra tokie populiarūs tarp muzikos gerbėjų Amerikoje?
– Mes turėjome daug puikių menininkų, kuriančių plakatus atokiai nuo įrašų kompanijų ir vadybininkų ribojimų. Jie juos kūrė net tada, kai finansinės perspektyvos buvo neaiškios. Taip atsirado daug aistringų darbų, kurie sujaudino žmones. Taigi, pakanka kelių žiežirbų, kad uždegtų ir sudomintų kitus.
English version:
Rob Jones and stories behind his posters
In Lithuania we do not have a strong music poster culture. Posters are forgotten or created only for representation-information. They create something „fast“; art disappears and posters do not become a part of bands merchandise.
– Recently, one Lithuanian band was introducing a new album and his concerts and I was fascinated by the album’s cover design and a poster for the concerts. That’s something I would like to hang on the wall in my room. Unfortunately, that’s a nice exception in Lithuanian music market, but maybe other bands will follow this example?–
– Today we are talking about posters culture with a graphic designer from United States Rob Jones (Animal Rummy). A person who creates music albums covers and concert posters designs for Nick Cave, Jack White and his projects – „The White Stripes”, „The Raconteurs”, „The Dead Weather” and bands like „Nine Inch Nails”, „Arcade Fire“ or „Arctic Monkeys”. In February 2011, Rob Jones won the „Grammy“ award in „Best boxed or special limited edition package“ category. On Grammy Award Ceremony’s red carpet his charisma, energy and pink leather suit got a lot of attention so did his work.
– On your website https://www.animalrummy.com/pages/about-us everyone can find this bio, but what’s the real story? How did you start drawing? And where did this interest in art and music come from? How you started your carrier and how did Animal Rummy born?
– I was born in Albany, Georgia in 1973. I drew pretty well from an early age. The formerly blank pages of my mother’s old cookbooks can reveal it. I drew mostly to entertain myself which can inadvertently lead to isolation. Oftentimes art can just feel like a socially acceptable means of talking to yourself out loud.
Music? I wasn’t interested much in music while growing up. I preferred pouring over the TV Guide to find when old Marx Brothers movies would be on, for example. Tunes didn’t split my head open until my cousin Liz hooked me onto „The Police” when I was 8 or 9. They became my musical alpha and omega until punk puked on my shoes in high school. I then began a love affair with „The Damned” which remains robust to the current day.
My first posters were for local gigs in Austin after I finished grad school. Most were for my friends’ band „Pink Swords”, while I tried to get freelance gigs from ad agencies. Gig work was fun and it felt too good to be true. I decided to attempt pursuing it full time. I got lucky early on due to Jack White/White Stripes liking my work. Within about two years I was able to support myself with a modicum of comfort.
Animal Rummy was the name of my drinking squad when I moved to Austin. It’s a name from a card game my friend Joey and I saw at the counter of a drugstore. In the moment, the name just struck us. Later it became my website name since there weren’t any domains left using my full name.
– You create wonderful music gig poster and work with posters for movies. What makes biggest influence to your work? And are you more a movie or a music lover?
– My biggest influence is Frank Kozik. He was the king of music posters in the late 80’s on into the 90’s. I hadn’t paid much attention to concert posters until he started making all the art that I wanted to do. In the beginning, you emulate your heroes because that’s the art that excites you and thus looks „correct” to you. Anything else looks like nonsense. That’s definitely what happened to me. I only broke out of it due to my move to screenprinting and budgets that limited how many crayons I could pull from the box.
Second would be Jermaine Rogers. Inspired not so much by his style but more how put a lot of himself into his gig poster work. You learned more about him than you did about the band sometimes, but not often as he displayed sincere care with the projects he chose. He just needs something authentic to strike his tuning fork against.
Answering your other question, If I’ had to choose, then I’d likely pick music. Movies have been important for shaping me for as long as I can remember. Music though is everywhere and so often accompanies major actions and shifts in your life. I’d rather all the cinemas close down than to have those moments become quieter. You pick music and actively try to incorporate it into important events of your life to accentuate them in a way movies can’t really mimic.
– What helped you to develop and influenced you personal style?
– Oddly enough, budgets and time restrictions. Handling a ton of dates on a White Stripes tour forced me to develop approaches that delivered quicker solutions. Original art became a rarer thing as I moved towards photos and collaging old engravings. So in the end, I have to thank the clock for breaking me away from the drawing board.
– You’ve got Grammy for 2007 „The White Stripes. Under Great White Northern Lights“ tour posters and artwork. It was a huge evaluation. How did you feel? What are other rewards in your collection? And what is motivating you in every project?
– It was like a wild kiss. When those sort of romantic interludes happen, you have to contain your excitement in order for the moment to continue. So it was like that, except I was allowed to lose my shit a little.
Other awards? A few of the projects I have art directed have won awards. Personally though not much to speak of other than “I gave blood” stickers and sugar cookies.
Motivation? Being a professional. I’m mainly motivated to prevent giving anyone grounds to accuse me of doing a bad job. I’m like Dorian Gray with my portrait out in open display worried about any blemish appearing upon it.
– Speaking of portraits… In 2014 you created a series of self-portraits. Exhibition was called „Grief: A Solo Exhibition by Rob Jones”. Self-portraits ware quite personal history of self-doubt, embarrassments, and fears. Tell us more about this project. Maybe planning some new projects we definitely should see?
– At an Austin Flatstock I was asked by Zissou from „Galerie F” to do a show. I was in a weird mood that day and replied: „Sure, but I can‘t promise it will be financially viable”. I initially wanted to make a show focusing on my dead pets. No structure really, whatever approach served the subject. My friend Mitch Putnam essentially said: „Sounds like a real bummer show. You should just cover the walls in those Charlie Brown drawings you do”.
When I ship out concert posters to customers, I sometimes take some spare handbills and draw a Peanuts inspired image quickly on the back. Anyways, a lot of folks wrote and responded well to the drawings I sent them over the years. I also drew a lot Charlie Brown C-3PO’s on the backs of a Darth Vader poster I made for „Mondo” which seemed to make people happy.
I conceded to Mitch and his suggestion might make the show more accessible, but I didn’t want to lose the overt autobiographical aspect. I wanted to be sure there was a connection and reason for every scribble. Folks seemed to like it. Misery loves company I guess.
Here’s a small example and the thought behind it. The title is “The Blinding Effects of Nostalgia”. I have a tendency to privately exaggerate any happy element from my past and cling too hard to it. The problem with that is that it’s in the past, it’s involvement in your present exists only in your mind and embellished memories. It stymies making new connections or enjoying new experiences, at least in my case. A primary reason why I still watch the same 20 movies over and over again every year instead of popping something new on.
As far as new projects, I must admit my work at Mondo doesn’t leave much time for personal pursuits. For Jack White’s current tour, I could only manage time to design 6 posters whereas in tours past I usually managed 20. Vos vet zein vet zein.
– How do you, as professional artist, define a good poster? What aspects are most important?
– A good poster is the one that tells a story or leaves a mystery. That’s about it, besides it has to look cool. What „looks cool” is the aspect that defies definition. To paraphrase Nietzsche: „Cool is like a soap bubble on your shoulder. Once you notice it land on you, it bursts”.
Personally, I’m drawn to posters that are often a bit sad. Themes of isolation, alienation or just general misery seem to feed my eyes comfortable familiar gruel.
– What is important at the beginning when you start working with the new project and ideas? What is it that helps you to create ideas for bands or artists posters? Where the inspiration comes from?
– The collective emotion of the music is the beginning. It tells you the overall journey taken and reveals what clothes make the most sense. Lyrics then refine that initial reaction. After that, once promotion of the album has begun, interviews with the musician and general tour behavior fall into the cauldron.
An example of that would be from 2005 when I read about Jack performing the lollipop guild song from “The Wizard of Oz” between songs on stage at a show. It sparked the realization that the Tin Man, representative of factory workers, would make a good image for a Detroit band. That one article eventually led to a preponderance of Tin Man and Dorothy images used for „The White Stripes” over the years.
– As an artist, do you prefer some directions and comments from a client or you just like to feel free and prepare design proposals on your own?
– I’m happy with direction if it helps get the project over the finish line. Any information of client goals before you concept is always helpful. However, I’ve found that it’s always worth it to pitch in your alternate or odd takes with solutions that follow the client’s directives. Stand behind your idea even if it directly abrogates the client brief entirely. I’ve had a good success rate with that approach, probably about 70%. Point is to lose any fear about your idea being rejected and hope that you have an open minded director that shares your vibration.
– In Lithuania we barely have posters culture. It is an art form, but in Lithuania music bands don’t use posters as part of their merchandise and don’t invest in them. It is used just to present information. What do you think about posters culture?
– That’s pretty much how it fell down here in the 80s until folks like Kozik, Chantry, Coop and Khun came along. They were suddenly making giant vibrant posters for bands most folks never heard of. It became embarrassing after a while that major touring acts were still pushing snooze pills in contrast. More successful bands started following suit and began employing these self-same artists hoping that some of their soap bubbles would burst on them.
It just takes one place to dedicate themselves to doing it and doing it well enough to jolt interest in others and it spreads.
When I started making gig posters, it felt like the most liberating avenue to get your artwork in front of people. Just a lot of freedom you can only seem to find when you have nothing to lose.
Your description of their current state in Lithuania sounds about how „Mondo” posters came about. Nobody was really making any interesting screenprints on any professional scale for repertory film screenings. With all the hubbub with gig posters and the particular artists that made them, it seemed like an interesting experiment to get them to use the same liberated approach on movie posters. 10 years later it appears to have been a success here in the States at least.
– Music posters culture is quite important in United States of America. Why, in your opinion, posters are popular among music fans in America?
– We had a lot of great artists making them away from the restrictions of record labels/managers. They made them even though financial prospects were dim for their marketability. As a result, a lot of passionate work came about all over the map and got folks excited. Again, it only takes a few sparks to light up the kerosene we all stand.