Rašė Goda Dapšytė
„Visas pasaulis – scena, o visi vyrai ir moterys jame – aktoriai“, – tai bene labiausiai nuvalkiota bene garsiausio pasaulio dramaturgo citata. Tačiau šį rinkimų pavasarį, kai politinis teatras Lietuvoje nori nenori ima nustelbti dramas scenoje, o socialiniai burbulai ir juose klestinti posttiesa su alternatyviaisiais faktais – jau vakarykštės naujienos, ji ir vėl atrodo kaip niekad tinkama (tiesmukąja prasme).
Kovas – ne tik rinkimų (dėkuidie, jau vieni praėjo), moterų teisių (damos, pirmyn!), Nepriklausomybės atkūrimo (ačiū už laisvę!), bet ir teatro mėnuo. Dar 1961 m. Tarptautinis teatro institutas (ITI) nutarė kovo 27-ąją paskelbti Tarptautine teatro diena ir nuo to laiko visame pasaulyje kviečiama švęsti šį meną. Jau daugiau nei 15 metų šią dieną Lietuvoje Auksiniais scenos kryžiais buvo pagerbiami labiausiai nusipelnę ir sublizgėję teatro kūrėjai. Šiemet ceremonijai nusikėlus porą dienų (jei kam tikrai įdomu, tai į kovo 29 d.) ir atsitraukus nuo pačios šventės, atsirado galimybė ne skaičiuoti praėjusių metų rezultatus bei džiaugtis ar liūdėti dėl (ne)apdovanotųjų, bet švęsti teatro šventę ir ta proga jį apmąstyti. Nes kam gi jo šiandien reikia? Pramogai? Gal ir jai. Bet visų pirma jis suteikia unikalų erdvėlaikį (toks talpus ir slidus teoretikų terminas) suvokti, aptarti ir įsivaizduoti.
… suvokti praeitį…
Teatras leidžia apmąstyti ir suvokti praėjusį laiką. Prikelti istoriją, įkvėpti jai gyvybės ir apžiūrėti iš visų pusių esamojo laiko žvilgsniu. Tokiu būdu teatras leidžia gyvai patirti, kas buvo ir iš kur ateiname tam, kad galėtume diskutuoti, kur ir kaip eisime toliau. Tiesa, diskusijos mūsų visuomenėje vis mažiau madingos. Dialogą kasdienybėje vis dažniau keičia nesibaigiantys monologai, o apsikeitimą nuomonėmis – reikalavimas žūtbūt pasirinkti kurią nors pusę. Ir čia į reikalavimų menui, tad ir teatrui, sąrašą ir vėl mėgina sugrįžti tarpukario tautininkų nurodymų, kaip „teisingai“ vaizduoti istoriją, aidas (taip, čia ir vėl apie Ivaškevičių, bet ne tik apie jį). Tai ar vis dar galime teatre kalbėti apie istoriją? Manau, privalome. Visų pirma dėl to, kad viešojoje erdvėje, ribojamoje kasdienybės normų ir besiformuojančių naujų vienakrypčio kalbėjimo įpročių, tai darome vis atsargiau (o kai neapsižiūrime ima grėsti sankcijomis). Teatre, pasitelkdami vaizduotės laisvę ir žmonių scenoje bei salėje akistatą, galime spręsti istorijos mįsles ir sąžiningai konstatuoti klaidas, bent jau pasižadėdami iš jų pasimokyti. Kaip prieš metus Tarptautinės teatro dienos proga rašė libanietė teatro režisierė, atlikėja ir rašytoja Maya Zbib: „Per istorijų pasakojimo ir vaizduotės galią teatras suteikia mums naujų būdų matyti pasaulį ir vienas kitą.“
… aptarti dabartį…
Tačiau ar pamatę vienas kitą gebame suvokti mūsų bendrą esamąjį laiką? Pasak britų aktoriaus, režisieriaus ir rašytojo Simono McBurnry, teatras egzistuoja tik dabartyje: „Teatro objektas, tema visuomet yra dabartinė akimirka. Jos reikšmės konstruojamos bendru veiksmu tarp atlikėjo ir publikos.“ Taigi įvairios meditacijos praktikos yra nukreiptos ta pačia linkme kaip ir teatras: į čia ir dabar, į buvimą ir suvokimą savęs ir aplinkos esamajame momente, kartu su tam vakarui susiformavusios bendruomenės, dar vadinamos publika, bendrapiliečiais. O spektaklis gali tapti savotiška grupine meditacija, kontempliacija, bendruomeniniu buvimu dabar. Tačiau kam teatro kūrėjams reikalinga ta mūsų (juos stebinčių) koncentracija esamuoju momentu? Kad pasidalytų savo vizijomis, svajomis, skauduliais, atjauta, nerimu ir abejonėmis. Kitaip tariant, sceniniai pasakojimai, ypač kai jie iš tiesų pavyksta, kviečia permąstyti mūsų pasirinkimus ir persvarstyti tikslus.
… įsivaizduoti ateitį…
O suvokę, kas ir kur esame, galime įsivaizduoti, kur norėtume atsidurti. Kas gali būti geriau už svajones? Dar vaikystėje pradėję nuo pasakų, fantazijų ir svajonių, vėliau jas verčiame planais, perspektyvomis ir vizijomis (ir asmeninėmis, ir biurokratinėmis). Vaizduotės galia, be jokios abejonės, viena varomųjų teatro jėgų. Na taip, ir kitų menų, tačiau tik teatre fantazuojame ir svajojame per akistatą vienas su kitu, gyvai, čia ir dabar, kartu. Meksikiečių rašytoja, žurnalistė ir dramaturgė Sabina Berman teigia, kad teatro dieną visuose pasaulio teatruose švenčiame šlovingąjį žmogaus gebėjimą sukurti spektaklį: „Pavaizduoti ir taip užfiksuoti mūsų praeitį – ir gebėjimą išrasti galimas ateitis, kurios atneš genčiai daugiau laisvės ir laimės.“ Ateitis juk visada atrodo šviesesnė, nes ją visada galime susikurti. Na, pavyzdžiui, frazę „ne už tokią Lietuvą kovojome“ pakeisti kartu iš naujo įsivaizduota „tokia“ Lietuva (nors, pasak aktoriaus Ainio Storpirščio, mes negalėjome įgyvendinti visų tų 3 mln. svajonių…)
Tad tegyvuoja teatras! Seniausia 3D pramoga ir grupinė meditacijos forma kartu. Net ir tuomet, kai visas pasaulis pavirtęs scena, sukuriančia galimybes autentiškam buvimui drauge. Nes ir XXI a., ir Z, ir alfa, ir po jų ateisiančioms kartoms vis dar reikės pasakojimų, sekamų susibūrus draugėn, padedančių suvokti save ir suprasti kitą, aptarti praėjusį laiką ir įsivaizduoti būsimąjį.
Šiame numeryje taip pat nemažai teatro – ir ne tik recenzijų pavidalu. Rolandas Kazlas, neseniai po ilgos pertraukos nusifilmavęs net dviejuose filmuose ir teatro sceną dažnai išmainantis į muzikinius pasirodymus, suprantama, neišvengė ir klausimų apie teatrą. Pakalbinome ir į festivalį „Naujasis Baltijos šokis“ atvyksiančią choreografę ir šokėją Satchie Noro bei pristatome Lietuvos nacionalinio teatro Jaunųjų kūrėjų programą. Negana to, skaitytojų laukia įdomios pažintys su skaitmeninį herbariumą kuriančia architekte Aiste Ambrazevičiūte ir filmo „Rūgštus miškas“ režisiere Rugile Barzdžiukaite, knygų ir muzikos albumų apžvalgos, „Kino pavasario“ rekomendacijos. Gero skaitymo ir šilto pavasario!