Rašė Giedrė Steikūnaitė
Rangūne (Mianmare(Birmoje*) studijavusi mediciną, būdama maždaug dvidešimties Ma Thida pradėjo rašyti trumpus apsakymus, kurie buvo publikuojami įvairiuose žurnaluose. Daugiausia rašė apie skurdą, su kuriuo susidūrė lankydama kaimo vietovėje gyvenančius savo senelius. Tai ją pastūmėjo imtis pokyčių politiniu lygiu: Ma Thida įsitraukė į demokratijos siekiančio judėjimo veiklą – redagavo leidinius, rašė tekstus, teikė medicinos pagalbą politinių kalinių šeimoms. Tačiau dėl karinės chuntos vykdomos cenzūros ir Ma Thidai, ir jos kolegoms tapo vis sunkiau spausdinti ne tik politinius, bet ir literatūrinius tekstus. Jos vardas buvo įrašytas į valdžios rudąjį sąrašą ir didžioji dalis jos kūrybos oficialiai uždrausta. 1993 m. už paramą demokratiniam judėjimui ir ypač Nobelio Taikos premijos laureatės Aung San Suu Kiy opozicinei partijai, kurioje ji dirbo rinkimų kampanijos asistente, Ma Thida buvo suimta ir nuteista 20 metų kalėti. Nuosprendis jai paskelbtas už keturis „nusikaltimus“, tarp jų – „nelegalios informacijos spausdinimas ir platinimas“. Tuomet jos vardas perkeltas į juodąjį sąrašą ir visa jos kūryba uždrausta.
Kalėjime Ma Thida praleido penkerius su puse metų, per kuriuos susirgo tuberkulioze (iš kalėjimo paleista anksčiau laiko dėl prastos sveikatos ir tarptautinio spaudimo). Didelę dalį laiko ji buvo laikoma izoliacijoje, jai atsisakyta suteikti tinkamą medicinos pagalbą. Išgyventi tą psichologiškai, emociškai ir fiziškai itin sunkų laikotarpį Ma Thidai padėjo Vipassanā meditacija – įkalinta ji sako meditavusi po 20 valandų per parą ir tik taip sugebėjusi nepalūžti.
Kaip žinoma, juodieji sąrašai turi vaiduoklišką savybę įvaryti baimę net ir pasibaigus oficialiam jų galiojimui, tad išėjusios į laisvę Ma Thidos kūrinių leidėjai ilgai nedrįso spausdinti. Valdžia neišdavė licencijos pačiai užsiimti leidyba. „Tad net jei rašytojai ir nėra įkalinti, jų laisvė labai ribota, – rašo Ma Thida. – Laisvė ne tik kurti literatūrą, bet ir ją publikuoti.“
2011 m. Norvegijos rašytojų sąjunga Ma Thidai suteikė žodžio laisvės apdovanojimą, tačiau ceremonijoje dalyvauti ji atsisakė. Vietoj to nusiuntė video filmuką, kuriame paaiškino: „Rašytojams visame pasaulyje būtina rašyti kūrybiškai. Tačiau mums (Mianmaro (Birmos) rašytojams) kūrybiškumas kyla ne iš laisvės, o jos siekio. Prarasti galimybę būti rašytoja Birmoje man yra blogiau, nei būti įkalintai. Tam, kad išlaikyčiau žodžio laisvę, privalau kurti. Kitaip tariant, išlaisvinti žodžius man yra svarbiau, nei išsilaisvinti pačiai.“ Taip susitinka dvi laisvės – kūrybines galias išreiškiančių rašytojų ir vaizduotę turinčių pasitelkti skaitytojų, kurie turi suprasti tai, kas parašyta tarp eilučių.
Savo knygose Ma Thida rašo apie politinę situaciją Mianmare (Birmoje), tad yra laikoma viena svarbiausių šalies intelektualų. Pirmoji jos knyga „Saulėgrąža“ ilgai buvo draudžiama ir išleista tik praėjus dešimtmečiui nuo jos parašymo, 1999 m. Vėliau sekė keletas kitų gimtąja birmiečių ir anglų kalbomis. 2012 m. jos memuarai „Sanchaung, Insein, Harvard“ anglų kalba išleisti pavadinimu „Sąžinės kalinė: mano žingsniai Inseino kalėjime“ (Prisoner of Conscience: My Steps through Insein“). Šiandien Ma Thida užsiima rašymu ir medicina. Sako, kad šios dvi sritys jai leidžia skirtingais būdais prisidėti prie gėrio visuomenės labui.
2016 m. už puoselėjamas humanitarines vertybes Ma Thidai suteiktas Václavo Havelo bibliotekos fondo apdovanojimas. Tais pačiais metais ji išrinkta į tarptautinės rašytojų asociacijos PEN tarybą, kurios Mianmaro skyrių ji įkūrė 2013 m. Ma Thida redaguoja nepriklausomą laikraštį „Independent“, spausdinamą tautinių mažumų kalbomis. „Literatūra yra mediumas, kuris perduoda, saugo ir vertina laisvę tarp rašytojų ir skaitytojų, – rašo ji straipsnyje „Literatūrai reikia laisvės, o laisvei – literatūros“. – Palyginti su kitomis meno formomis, literatūra yra pati kukliausia, nes ji remiasi tik žodžiais. Ir žmones – rašytojus ir skaitytojus, arba skaitytojus su skaitytojais – ji jungia per laisvę.“ Apie tai su ja ir kalbamės.
* Dėl šalies pavadinimo iki šiol kyla diskusijų. Birmiečių kalba ši teritorija Azijoje nuo seno žinoma kaip Myanma (oficialioje ir rašytinėje kalboje) bei Bama (šnekamojoje kalboje). Oficialus šalies pavadinimas šiuo metu yra Mianmaras, tačiau dažnai ji vadinama ir Birma. Britų kolonizatoriai ją vadino Birma, tokį pavadinimą nutarta palikti ir po šalies nepriklausomybės 1948 m. Praėjus keliems dešimtmečiams (1989 m.) karinis režimas valstybės pavadinimą pakeitė į Mianmarą, tačiau dalis žmonių atsisako jį naudoti siekdami parodyti savo nepritarimą karinės chuntos diktatūrai.
– Savo istoriją viešai esate pasakojusi daugybę kartų, ją užrašėte ir atsiminimų knygoje „Sąžinės kalinė“. Ar nepavargstate kartoti tuos pačius dalykus, ypač tokius skausmingus?
– Tiesa, kartais pavargstu pasakoti savo istoriją vėl ir vėl iš naujo. Būtent dėl to man labai patinka sulaukti klausimų iš auditorijos. Vienpusis šnekėjimas nebūtinai prideda kūrybiškumo, o štai prireikus atsakyti į sudėtingus klausimus, turiu galimybę iš naujo analizuoti, reflektuoti iš skirtingų perspektyvų. Daug kam nepatinka būti klausinėjamiems, o aš tuo mėgaujuosi! Nes kai tau užduoda sunkų klausimą, esi priverstas mąstyti. Kad ir paskutinis klausimas iš auditorijos apie socialines asmeninės patirties pasekmes, kurį man uždavė diskusijos Berlyno literatūros festivalio metu („Kovojote už socialinį teisingumą ir už tai buvote nubausta kalėjimu. Kaip ši patirtis paveiktų jūsų socialinį aktyvizmą išėjus į laisvę, jei nuspręsite vėl jo imtis visu pajėgumu?“ – aut. past.) Tai buvo labai įdomus klausimas. Turėjau greitai jį apgalvoti ir į jį reaguoti, suformuluoti aiškų ir nuoširdų atsakymą. Tai praplečia galimybių ribas ir būtent todėl man taip patinka atsakinėti į klausimus.
Be to, kai kalbu apie save, iš tiesų kalbu apie ką kitką.
– Ką turite omenyje?
– Iš tiesų kalbu apie savo šalį. Todėl niekad neatsisakau pasakoti šios istorijos dar ir dar kartą. Visame pasaulyje, kad ir kur keliautum, ir vietinė, ir tarptautinė žiniasklaida rodo tik momentines realijas. Užsienio žiniasklaida dažnai nežino gilesnio konkrečios vietovės konteksto. Be to, IT bumas reikalauja spartos, įvykiai nušviečiami kas minutę, kas sekundę jie keičiasi, todėl galų gale pasimetama informacijos sraute – žiniasklaida tiesiog nesuteikia pakankamai analizės ir įvykių interpretacijos. Todėl mes, rašytojai, privalome užpildyti šią spragą, nes didžioji dalis literatūros, įskaitant ir grožinę, aprašo žmones ir jų jausmus, o ne įvykių faktus ir skaičius. Reikia pasakoti savo patirtis ir taip atspindėti visuomenę, kurioje gyveni. Mano istorija yra tiesiogiai susijusi su mano visuomene, mano šalimi – ir ne tik jos dabartimi, bet ir praeitimi. Labai svarbu suvokti visą kontekstą, nes kitaip tik nuslysi paviršiumi kartu su vakarine „Žinių“ programa. Juk žiniasklaidoje pateikiamos žinios paprastai rodo tik neigiamą žmonių pusę, ne geruosius jų ir visuomenės aspektus. To rezultatas – plačiai pasklidęs empatijos nuovargis. O literatūra niekad nepailsta dalytis atjauta su kitais.
– Nes literatūra lėtesnė ir gilesnė nei žiniasklaida?
– Taip. Ir ji pateikia gerokai daugiau nei sausus dabarties faktus. Ji reflektuoja, suteikia erdvės įvairioms perspektyvoms. Dėl to literatūra yra tokia svarbi.
– Iš kur tokia didžiulė meilė savo kraštui?
– Nežinau, bet labai jį myliu! Iš tiesų jaučiu meilę visai visatai. Galbūt ši įskiepyta meilė – mano tėvų nuopelnas. O gal tiesiog per ilgai užsibuvau savo šalyje belaukdama, kol ji man pagaliau išduos pasą ir galėsiu keliauti? (Draudimas išvykti iš šalies Ma Thidai panaikintas tik 2008 m. – aut. past.)
– Ar tikite, kad pasaulis gali pasikeisti į gera?
– Na… Atrodo, kad civilizacija eina atbulom, ne į priekį. Kalbėdami apie priešistorę, primityvų gyvenimą sakome, kad tie žmonės buvo barbarai, nes nedėvėjo drabužių. O ar mes nesame barbarai, kad ir dailiai apsirengę? Primityvūs žmonės ginklu puolė vienas kitą siekdami užvaldyti. O kas vyksta dabar? Lygiai tas pats! Net socialiniuose tinkluose žmonės tik ir kėsinasi vienas kitą pliekti įvairiais ginklais – nebūtinai akmens įranga, tai gali būti bet kokios kitos priemonės. Ar mes civilizuoti? Ne barbarai? Vis dar nesu tuo tikra. Ar visos mūsų sukurtos technologijos įrodo, kad esame civilizuoti? Tokį klausimą keliu.
– Ar turite vilties?
– Nesu tikra.
– Kodėl tada nepaliaujate kovoti už geresnį pasaulį?
– Na, kažkas juk turi tai daryti, nepaisant to, ar vilties yra, ar ne. Žinoma, vienas lietaus lašelis vandenyno nepripildys. Bet jei nebus nė vieno lašelio, nepripildysime net ir stiklinės! Tad reikia bent kažko imtis. O ar vieną dieną tas vandenynas egzistuos, nesvarbu. Anksčiau pagrindinis mano tikslas buvo matyti savo darbo rezultatą. Dabar – gal senstu? – esu linkusi dėmesį sutelkti į procesą, ne į rezultatą. Rezultato negali kontroliuoti ir jis nebūtinai bus toks, kokio tikimės, net jei viso proceso metu darysime tik teisingus dalykus. Tačiau mūsų galioje užtikrinti, kad elgiamės teisingai. Tik tiek ir galiu tikėtis, nes nesu žmogus, kuris gali pakeisti pasaulį – niekas iš mūsų to padaryti negali. Tad tuo klausimu neturėtume būti per daug ambicingi ar godūs.
– Kiek jums svarbi laisvė?
– Laisvė yra gyvenimo kelias. Jos niekas negali suteikti – laisvė yra pasirinkimas, būdas gyventi. Negaliu gyventi ir mąstyti supakuota dėžutėje, todėl neigiu tapatybes, nes jos – kaip dėžutės. „Moteris privalo elgtis taip ir ne kitaip.“ Ak, nejau?! Negaliu ir nenoriu savęs užrakinti kurioje nors vienoje tapatybės dėžutėje. Tai mano pasirinkimas. Ir jei turiu rinktis, pasirinksiu laisvę. Laisvę ne tik nuo kitų kontrolės ar valdžios, bet ir išsilaisvinimą nuo stereotipų, godumo, neapykantos. Taip suprantu laisvę. Ji man labai svarbi, be jos nelaikyčiau savęs laiminga. Aš, pavyzdžiui, žinau, kad galiu būti areštuota ar atsidurti pavojuje, bet toliau darau tai, ką noriu, – toks mano pasirinkimas, tai mano laisvė. Grįžtame prie anksčiau išdėstytos minties: dėmesį telkiu ne į savo pastangų rezultatą, o į veiksmų procesą. Tuomet rezultatas, kad ir koks jis būtų, sėkmė ar pralaimėjimas, yra nebesvarbus, nes kiekvieną dieną pasirenku gyventi laisvėje. Ji visa ko esmė.
– Ar literatūroje pakanka laisvės?
– Žmonės kalba apie spaudos ir žodžio laisvę bei ją turinčius ginti įstatymus. Bet literatūra yra menas. O menas be laisvės neįmanomas, tad be laisvės nebūtų ir literatūros. Kai kurie rašantys vaikosi sėkmės, šlovės ir pinigų. Kaip jie gali būti laisvi? O kiti bijo kritikos ir baiminasi, kad bus puolami ar kažkuo kaltinami už tai, ką parašė, – tad pasirenka rašyti pataikaudami. Manau, kad toks rašytojas nėra ir negali būti laisvas. Literatūroje neturėtų būti tokių dalykų kaip godumas ar neapykanta – tik tada ji gali tapti menu. Be laisvės literatūra negali būti menas. Be meno, ji negali būti laisvė.
– Kokios vertybės, be laisvės, jums yra svarbios?
– Pagrindinės mano vertybės yra moralė ir išmintis.
– Tačiau moralė reliatyvi, kiekvienas jai taiko savus standartus. Kas nustato, kas yra moralu, o kas ne?
– Tai susiję su empatija: jei nenori, kad su tavimi elgtųsi blogai, pats taip nesielk su kitais. Tad abipusė pagarba individualiu bei instituciniu lygiais taip pat labai svarbu – tai yra elgesio pagrindas ir šaltinis. Štai Mianmare kariuomenė yra institucija ir kitų – šiuo atveju civilių gyventojų – ji visiškai negerbia. Tai didžiulė problema. Jei kariuomenė civilius gerbtų kaip lygius sau, viskas būtų visiškai kitaip.
– Esate minėjusi, kad ištverti įkalinimą jums padėjo Vipassanā meditacija.
– Kai patiriu stresą, kai mane puola karinis režimas ir jų parankiniai, kai sulaukių daug bjaurių grasinimų, man reikia meditacijos. Tai vienintelis kelias. Medituodama jaučiuosi lengva ir atvira. Pradėjau dar būdama vaikas, daug apie tai skaičiau.
– Pirmoji jūsų knyga „Saulėgrąža“, kurią parašėte dar būdama laisvėje, nebuvo iškart išleista.
– Ją išleido vėliau. Žinote, cenzūra pas mus nėra grįsta stipriais principais, viskas priklauso nuo konkrečių cenzorių – o jų supratimas apie literatūrą yra labai ribotas. Cenzūruodami jie tik ieško ko nors, ką laikytų kariuomenės ir karinio režimo įžeidimu. Ta pirmoji mano knyga yra apie Aung San Suu Kiy ir jos patirtis – ne tik jos, mūsų visų patirtis. Joje Aung San Suu Kiy tarsi aktoriai ant scenos kaunasi su kariniu pareigūnu. Būtent todėl ji ir buvo uždrausta.
– Bet jūsų atsiminimai iš kalėjimo sulaukė didžiulio dėmesio.
– Raginau draugus, kurie taip pat yra politiniai kaliniai, rašyti savo atsiminimus. Be užrašytų patirčių nesužinosime kasdienių jų gyvenimo detalių. Reikia, kad jie rašytų. Kai kurie politiniai kaliniai jau mirė. Juos praradome. Mūsų kova tęsiasi jau septynis dešimtmečius, nuo 1948 m. paskelbtos nepriklausomybės. Pirmasis karinis perversmas šalyje datuojamas 1958 m. Kiek istorijų nutiko per tą laiką! Rašydami apie savo patirtis galėsime kartu sudėlioti visą paveikslą apie tai, kas iš tiesų vyko.
– Ar iš tiesų manote, kad literatūra turi galios kažką pakeisti?
– Taip. Žiniasklaida nėra labai įkvepianti. Ar ką nors kada nors įkvėpė žinių reportažas? Skaitai naujienų antraštes: „Penki žuvę nuo savižudžio bombos“, „Atakos metu žuvo 50 žmonių“… Skirtumas tik vienas: skaičiukai. O literatūra perduoda empatiją, kuri ir yra esmė. Ji padeda suvokti, kas yra žmogiškumas. Literatūra kerta visas sienas – kalbos, etninės kilmės, religijos. Ji yra apie žmones ir žmonėms.
– Kurios knygos įkvėpė jus? Ar pati skaitote politinių kalinių atsiminimus?
– Žinoma, skaičiau Nelsono Mandelos autobiografiją „Ilgas kelias į laisvę“ (angl. „The Long Walk to Freedom“). Ir Václavo Havelo knygas. Noriu daugiau sužinoti apie žmones, patyrusius tokių didžiulių sukrėtimų: kaip jie juos įveikė? Turiu omenyje ne tik įkalinimą, bet ir kitokius sunkumus. Juk yra žmonių, patyrusių, ką reiškia dienų dienas plūduriuoti vandenyne… Turime pripažinti žmogaus galią. Ji milžiniška, nenuspėjama. Skaitydami tuos paragrafus, galime daug suprasti.