Eglės Sabaliauskaitės nuotr.
Rašė Kamilė Žičkytė
GRAŽI IR TA GALINGA
„Kultūros fabrikas“
(Bangų g. 5A, Klaipėda)
Repertuarą sekite www.kjt.lt
Pernai šventėme rinkimų teisės moterims suteikimo šimtmetį, o visai neseniai minėjome Nacionalinę emancipacijos dieną ir Kovo 8-ąją džiaugėmės ne tulpių žiedais, o žygiavome Moterų solidarumo eitynėse. Praėjusių metų pabaigoje Klaipėdos jaunimo teatro aktorės pristatė koncertą-spektaklį „Graži ir ta galinga“. Nenuostabu, kad merginos, turėdamos progą, šį teatralizuotą koncertą pristato ir Vilniaus publikai.
Šįkart „Menų spaustuvės“ scena nuklota šienu, o jį trypia visai ne kokios kaimietės, o grakščios, muzikalios ir lyg rožės raudonos aktorės ir idėjos autorės Vaiva Kvedaravičiūtė, Rugilė Latvėnaitė, Ieva Pakštytė, Asta Zacharovaitė, Marija Žemaitytė. Skamba dainos apie nelengvą moters dalią, tekstiniuose intarpuose ironiškai pašiepiami visuomenėje vyraujantys stereotipai, kad jos vieta tarp puodų, o klubai skirti tik kūdikiams į šį pasaulį palydėti. Nuolat merginoms stojant vis prie kito instrumento ir išdainuojant visus gražius ir nelabai atradimus apie žymių moterų padėtį Lietuvoje šiandien ir kažkada, prisimeni šių metų Vilniaus tarptautinio teatro festivalyje „Sirenos“ pasirodžiusias ukrainietes „Dakh Daughters“ ir Lietuvos rusų dramos teatre atlikusias programą „Roses“.
Pamenate, Klaipėdos jaunimo teatro aktorės turėjo, o gal vis dar turi ir kitą spektaklį-koncertą „Graži ir ta kita“. Abi iniciatyvos kaip ir apie tą patį, apie gražią ir tą ne visai. Tačiau „Graži ir ta galinga“ iš tiesų galinga. Ne muzikinę ar kūrybinę renginio pusę turiu minty, nes šios partitūros gana primityvios, tad ir dainos ilgainiui suvienodėja. Čia skamba gyvo anūkės ir močiutės dialogo įrašas, lyg kaspinas apjuosiantis jaunų merginų politinį prieskonį turinčią idėją. Močiutė prunkšteli išgirdusi klausimą, kuo norėjo tapti vaikystėje. Juk tuomet daug svajonių sudaužė karas, tėvų valia.
Paskui močiutė uždainuoja savo jau dabar ir pamirštą mėgstamą dainą apie mergelę, bernelį ir pilį. Merginų kvintetas, susėdęs prie elektroninio pianino, sudainuoja močiutės užmirštą jaunystės dainą. Juk iš kartos į kartą perduodamos tradicijos yra ir mūsų stiprybė, ir mūsų peilis. Džiugu, kad tokių rožių turime ir Lietuvoje, bei norisi viltis, kad pamažu stiprės ir moterų figūros ne tik scenoje, bet ir didžiajame mūsų sociumo paveiksle.
Rekomenduojama neabejingiems socialiniams pokyčiams.
Nerekomenduojama vis dar galvojantiems, kad moters vieta virtuvėje.
Lauros Vansevičienės nuotr.
HAMLETMACHINE
Kultūros baras „Kablys“
(Kauno g. 5, Vilnius)
Repertuarą sekite www.areimosteatras.lt
Pjesę „Die Hamletmaschine“ vokiečių dramaturgas ir režisierius Heineris Mülleris parašė 1977 m., lyg atsaką tuomet kaip tik paties verčiamam garsiajam Williamo Shakespeare’o „Hamletui“. Hamleto beprotybė tampa dramaturgo apsėdimu. Iš atskirų scenų sudėliotas tekstas, telpantis vos į šešis puslapius, vieniems yra apie kritiką teatrui ar pasyviai revoliucijai, kitiems – feminizmą ar ekologiją. „Teatras – socialinės vaizduotės laboratorija“ – teigia dramaturgas, tad dekonstruodamas W.Shakespeare‘ą, susitelkdamas į tuometę politinę Vokietijos situaciją, H.Mülleris nagrinėja ir bando suprasti civilizacijos dezintegraciją. Politinis šios pjesės aspektas autoriui atrodė labai svarbus.
Artūras Areima nėra pasyvaus teatro kūrėjas, tad nenuostabu, kad režisierių sudomino šis H.Müllerio tekstas. A.Areimos „Hamletmachine“ premjera įvyko Vilniaus galerijoje „Tsekh“, paskui spektaklio autoriams plojo Pietų Korėjos žiūrovai ir galiausiai spektaklis nusėdo vienoje kultūros klubo „Kablys“ salių. A.Areima ir aktoriai Petras Šimonis bei Monika Poderytė sukūrė šizofrenišką jauno žmogaus minčių instaliaciją.
Juodomis žemėmis ir baltomis chrizantemomis nuklotoje scenoje iš tiesų nelabai kas ir įvyksta: muziką ir spektaklio tempą valdo prie pulto stovinti M.Poderytė, o P.Šimonis – Hamletas, nuo veido braukdamas žemes, sako monologus bei kartkartėmis scenoje sutinka ir Ofeliją, lyg kokią kitą susidvejinusios asmenybės pusę. Tekstus anglų kalba žiūrovams beriančių aktorių tarpusavio ryšys formalus, duetui ir gyvybei įsikvėpti trukdo ir nuolat rankas bei judesius varžantys mikrofonai, o veiksmai primena iš anksto suplanuotas trajektorijas, intonacijas, o ne motyvuotus pasirinkimus ar reakcijas.
Norėdamas susekti istoriją, nori nenori turi dalyti dėmesį ir sekti titrus scenos gilumoje. Sumaištis scenoje pamažu pasidaro tokia triukšminga ir klaiki, bet kartu abejinga ir nesuprantama, kad iš patetiškos virsta patologiška. Spektaklis tėra ambicinga suicidinių intencijų skalėje pasiklydusio nesubrendusio individo minčių reprezentacija. O juk dažnai žudo ne cheminis disbalansas, o semiotika, perdėta patirties, jutimų, ženklų ir vidinių baimių analizė. Tik ką čia veikti žiūrovui?
Rekomenduojama E.Wurtzel knygos „Prozako karta“ gerbėjams.
Nerekomenduojama nepatikliems, teatrinėms provokacijoms nepasiduodantiems žiūrovams.
Svetlanos Baturos nuotr.
SPRENDIMAS
Kauno šokio teatras „Aura“
(M.Daukšos g. 30 A, Kaunas)
Repertuarą sekite: www.aura.lt
Kiek yra skaitytojų, tiek variantų turi pasakojimas. Nebent ta istorija tokia teisingai formali, kad interpretacijoms nebelieka erdvės. Viena naujausių Kauno šokio teatro „Aura“ premjerų „Sprendimas“ – apie bendražmogišką norą keistis ir keisti: atsikratyti stereotipų, išlaisvinti kūrybiškumą ir išsaugoti identitetą. Spektaklio pagrindinę žinutę gali rasti ir renginio aprašyme, tad ką gali gauti pamatęs choreografės Birutės Letukaitės šiuolaikinio šokio spektaklį „Sprendimas“?
Pirmiausia spektaklį galima išgirsti: gyvai kuriama ir komponuojama Antano Jasenkos muzika ir aksominis Iljos Gun vokalas nuo pirmų minučių užburia melancholija. Skulptūriškais tamsių atspalvių dailininkės Gudos Koster (Nyderlandai) kostiumais apsišarvavusio šokėjų ansamblio kaustyti judesiai minutė po minutės tampa vis plastiškesni, šokėjai po truputį stengiasi išsinerti iš kostiumo, o vidinius virsmus liudija ir vis gyvėjanti muzika bei spektaklio finalo link vis ryškesnėmis spalvomis sceną marginanti ir vis mažiau kūno dengianti apranga bei Vladimiro Šerstabojevo sukurta šviesų partitūra. Aukšta šokio technika, sinchronu ir bendryste alsuojantis įvairių tautų ir kultūrų artistų ansamblis galiausiai sceną paverčia lyg kokio naktinio reivo vieta. O šiame gyvenimiško džiaugsmo rituale gali dalyvauti visi, išdrįsę išsinerti iš savo ar aplinkos primestų socialinių rėmų.
Minimaliomis priemonėmis iš maksimalios idėjos šokėjai Blake’as Seidelas (JAV), Chiara Corbetta (Italija), Clara Giambino (Prancūzija), Erikas Zarcone (Italija), Jevgenijus Kalačiovas (Rusija), Jasperas Narvaezas (Filipinai), Julija Mintautė (Lietuva), Matthew Livingstonas (JAV), Marine Fernandez (Prancūzija), Mei Chen (Kinija) laisvės poreikį aktualizuoja ne tik lokaliame, dar sovietmetį menančiame lietuviškame kontekste, bet lyg kokie Alejandro Gonzálezo Iñárritu filmo „Babelis“ pasekėjai šoka apie laisvę universaliai ir bendražmogiškai. Kūrėjai neprovokuoja, nesijuokia iš stereotipų ar klišių, laisvei nesuteikdami nei laiko, nei konkrečios erdvės, nei tapatybės. Spektaklis išlaisvina ne iš įsisenėjusių idėjų, bet iš tvarkos hipnozės.
Rekomenduojama kokybiško ir estetiško turinio ieškotojams.
Nerekomenduojama verbalinių meno formų mėgėjams.
Lauros Vansevičienės nuotr.
VIENOS MIŠKO PASAKOS
Valstybinio jaunimo teatro premjera įvyko „Menų spaustuvėje“
(Šiltadaržio g. 6, Vilnius)
Repertuarą sekite www.jaunimoteatras.lt
Po sėkmingų pastatymų Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ilgai ir kantriai laukėme kitų režisierės Yanos Ross spektaklių Lietuvoje. Debiutui Valstybiniame jaunimo teatre ji renkasi mažai kam žinomo austrų dramaturgo Ödöno von Horvátho pjesę „Vienos miško pasakos“. Iki šiol gūžčioti pečiais verčia sužinojus apie staigią fašizmą kritikavusio rašytojo mirtį – Eliziejaus laukuose per audrą lūžusi medžio šaka užmušė tik 36-uosius įpusėjusį kūrėją.
Bet ne tragiškas dramaturgo likimas įsiminė spektaklio kūrėjams, o pjesės tema. Sceninės adaptacijos autoriai Mindaugas Nastaravičius su Yana Ross keičia personažus, jų vardus, sukuria ir naujus veikėjus, o patį veiksmą perkelia į Lietuvos provinciją. Scenografijos dailininkė Justyna Elminowska (Lenkija) scenoje įkuria daugiafunkcę salę, menančią ir vestuves, ir laidotuves, sporto varžybas ir kitus bendruomenės susibūrimus, kuri per apšvietimą kartais virsta tikra landyne, liguistos vaizduotės haliucinacija. Taip, šis pasakojimas ir bus apie bendruomenę ir apie svarbiausią visuomenės vienetą – šeimą. Paradoksalu, bet vienu metu artimiausi žmonės gali būti ir gyvybės konstruktais, ir destruktais, nes turbūt kitaip tiesiog būtų nuobodu.
Aktorių ansamblis žavi netikėtais, nematytais ir beveik iki pat esmės ištobulintais vaidmenimis. Spektaklyje vaidinantys aktoriai kuria visą santykių tinklą: Matas Dirginčius, Sergejus Ivanovas, Irmantas Jankaitis, Aleksas Kazanavičius, Janina Matekonytė, Dalia Morozovaitė, Vidas Petkevičius, Aušra Pukelytė, Simonas Storpirštis, Dovilė Šilkaitytė, Paulina Taujanskaitė myli, išduoda, aukojasi ir kenčia. Jų kuriami personažai – įvairių kartų lietuviai, Lietuvos rusai ar kitataučiai, likimui sudėliojus, priversti gyventi ir sugyventi kartu.
Spektaklis, prasidėjęs laidotuvėmis, toli gražu neprimena pasakos: greitai įsuka žiūrovą į priemiesčio kasdienybę, kad net pameti skaičių, kiek mirčių, kiek vestuvių įvyko, kiek žmonių buvo išlydėta užsienin, kiek iš jų sugrįžo, o kiek gimė. Tarsi prieš akis matytum tikrą melodramą, kurią kartkartėmis veria aštriai ir spengiančiai sulėtinti psichologinės prievartos ir seksualinio nepasisotinimo mirksniai. Tiksliai, lyg koks plastikos profesionalas, režisierė atveria ir drasko mūsų sociumo žaizdas. Juk jei nematai, nereiškia, kad aplink to nėra.
Rekomenduojama sekantiems šiuolaikinio teatro tendencijas.
Nerekomenduojama į kasdienybę žiūrintiems pro rožinius akinius.
