Architektė Aistė Ambrazevičiūtė kelerius pastaruosius metus praleido gilindama savo žinias skirtingose Europos šalyse. Praėjusiais metais Austrijoje Jaunųjų architektų premija apdovanota mergina sako, kad jai svarbus kontekstas ir savų idėjų realizavimas. Taigi nuo rudens Aistė mina savo gimtojo Kauno gatves, kur, kaip pati sako, yra be galo daug galimybių, ir instagramo plantasia_lab paskyroje augina savo nuostabių augalų herbariumą.
– Kaip tavo gyvenime atsirado architektūra?
– Aš šešerius metus mokiausi dailės mokykloje, kurioje man labai patiko, ten jaučiausi radusi savo vietą. Renkantis specialybę nebuvo kito varianto: architektūra atrodė vienintelė tinkama profesija tiems, kuriems gerai sekasi ir menai, ir kiti mokomieji dalykai. Tuo metu galvojau, kad architektūra apima labai daug kitų meno sričių, tai, mano supratimu, reiškė, jog baigus studijas bus galima būti ne tik architektu, bet ir dizaineriu ar fotografu. Žinoma, Lietuvoje tuo metu tai buvo labai populiari specialybė, tačiau tikro suvokimo apie ją visiškai nebuvo.
– Po kelerių metų išvykai į Austriją. Kokiomis aplinkybėmis ten atsidūrei?
– Ilga istorija (juokiasi). Baigiau studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete. Tuo metu buvo labai madinga važiuoti į užsienį dirbti, ypač Olandija buvo ant bangos. Taigi iškart po studijų pradėjau darbuotis Olandijoje kartu su kita gausia lietuvių komanda – tuo metu toje šalyje kiekviename biure buvo bent vienas lietuvis. Po metų atrodė, kad supratau, kaip ten viskas vyksta, ir panorau grįžti namo. Jaučiau, kad pasiilgau Lietuvos, jos konteksto, buvo įdomu sužinoti, kaip čia viskas veikia, kokia darbo specifika architektūros biure Lietuvoje. Taigi grįžau ir pradėjau dirbti čia. Atrodo, kad dirbdama Lietuvoje įgijau daug daugiau patirties nei Olandijoje. Lietuvoje retas biuras turi didelį biudžetą, todėl pagrindiniai darbai yra susiję su realizacija, viskas vyksta čia ir dabar. Net ir idėjiniams konkursams ne visi nori skirti laiko. Dirbdama Lietuvoje labai daug išmokau, bet kartu supratau, kad jeigu dabar nepratęsiu savo studijas magistrantūroje, vėliau nebeprisiversiu. Vienintelė tinkama šalis mano studijoms buvo Austrija. Tai lėmė ir asmeninės priežastys, ir tai, kad moku vokiškai. Nuvažiavusi ten pamačiau, kad tai labai keista vieta. Supratau, kad tokių studijų, tokios architektūros nesu mačiusi, apie ją visiškai nieko nesuprantu ir nežinau, ar man patiks. Visiškai rizikavau, bet mane labai intrigavo. Taigi įstojau ir praleidau ten pastaruosius penkerius metus.
– Džiaugeisi studijomis?
– Labai. Visiškai netikėtai atsidūriau savo vietoje. Viena mane be galo įkvėpė ir aš nežinau, kiek dar metų gyvensiu su idėjomis ir įkvėpimu, kuriuos ten gavau. Kontekstas, žmonės, tai, kuo jie domisi ir kuo jie užsiima, – tokių Lietuvoje nebuvau sutikusi. Viskas, kuo aš šiandien gyvenu, yra įkvėpta austriškos architektūros mokyklos. Eksperimentinės architektūros atstovų pasaulio mastu nėra daug, todėl iki šiol stengiuosi palaikyti ryšį.
– Kas tau kūryboje yra svarbiausia? Kokiais principais vadovaujiesi?
– Šiuo metu man svarbiausia mano pačios kūrybinė išraiška ir asmeninio braižo vystymosi procesas. Kitaip sakant, asmeniškumas ir asmeninis kontekstas, gebėjimas kuo geriau išreikšti savo potencialą. Tai priklauso nuo labai daug ko: nuo to, su kuo tu dirbi, kur dirbi ir ką dirbi. Nors viskas atrodo labai paprasta, iš tikrųjų yra labai sudėtinga. Nelengva rasti tokią vietą, kurioje galėtum atsiskleisti. Dažniausiai reikia, kad labai pasisektų atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu laiku.
– Regis, tau iki šiol pavykdavo.
– Magistro studijų metu daugiau nieko ir nedariau (šypsosi). Dar ir dabar, praėjus akademiniam etapui, bandau susikurti panašų scenarijų. Tai reikalauja iššūkių. Kiekvieną dieną dirbu tam, kad galėčiau kuo geriau išreikšti savo idėjas.
– Tavo kūriniuose galima pastebėti nacionalinio identiteto išraiškų ir apraiškų. Kodėl tau tai svarbu?
– Man labai svarbus kontekstas. Šiandien aš dėl to ir esu Kaune, nes supratau, kad man labai svarbu, kur aš esu ir kam aš kuriu, iš kur kyla idėjos. Lietuva užima labai didelę mano širdies dalį. Aš labai emocionaliai reaguoju į savo gimtąją vietą ir stengiuosi tai išreikšti kūryboje.
– Tai buvo viena priežasčių, kodėl grįžai?
– Tai turbūt yra tai, dėl ko vieni žmonės grįžta, kiti – ne. Aš labai sentimentali vietos atžvilgiu. Lietuvoje matau neįtikėtinai daug potencialo – čia galima maudytis idėjose (juokiasi). Rinka yra neužpildyta ir norint galima atrasti nemažai nišų, kur gali tikėtis sėkmės.
– Turi galvoje tik architektūrą ar apskritai?
– Apskritai. Labai jaučiamas mažas mastelis. Yra palyginti nedaug žmonių, kurie užsiima panašiais dalykais arba nori kažką daryti. Pagyvenęs čia keletą mėnesių supranti, kas ką veikia ir su kuo reikia kontaktuoti. Bent jau dabar man taip atrodo. Tai kuria bendruomeniškumo jausmą, kurio buvau pasiilgusi. Po didelių miestų tai didelis kontrastas ir tas mažo miesto bendruomenės jausmas yra labai unikalus. Dėl to čia norisi būti.
Grįžusi į Lietuvą supratau ir tai, kad savo darbo vietą turiu kurti pati, nes to, prie ko norėčiau prisijungti, dar nėra. Ir su tuo susiduria daugelis. Daug kas sako, kad Lietuvoje visi dirba sau, yra labai savarankiški, bet tai nėra mados dalykas. Taip atsitinka dėl to, kad turime tokią profesinę situaciją. Daugelis dirba savarankiškai iš poreikio, o ne dėl to, kad yra susireikšminę.
– Ką manai apie šiuolaikinę architektūrą?
– Baigusi studijas, kur buvo privaloma kiekvieną dieną tuo domėtis, supratau, kad savo gebėjimus galiu realizuoti ne tik architektūros srityje. To, kas buvo diegiama šiuolaikinės architektūros studentui, praktikoje rasti sudėtinga. Šiuolaikinė architektūra yra nutolusi nuo tų vertybių, kurias įgijau ir dėl kurių žaviuosi šia specialybe. Aš jų beveik nerandu šiuolaikinėje realizuojamoje architektūroje. Randu tai kitose medijose, tokiose kaip skaitmeninė architektūra, skaitmeninis menas, visame tame, kas yra kitos dienos architektūra, visame tame, kas akademiniu, eksperimentiniu lygiu yra architektūra, kas turėtų ja būti. Žinoma, priklauso nuo to, kuriame kontekste tu gyveni. Manau, kad pasaulyje yra protingų miestų, kuriuose galima jausti naujausias tendencijas, eiti į parodas, juose vyksta įvairūs renginiai, kur gali susipažinti su šiuolaikinėmis kryptimis ir pritaikomomis technologijomis, jausti šių dienų pulsą, patirti, ką mokslas ir technologijos gali sukurti, kaip architektūra gali atrodyti šiandien. Manau, kad statyti nebūtina.
– Gyvenai Austrijoje, Vengrijoje, Olandijoje, dabar – Lietuvoje. Labai skiriasi architektūros suvokimas šiose šalyse?
– Tam labai didelę įtaką daro kontekstas ir ta aplinka, kurioje esi. Kuo daugiau keliauji, kuo daugiau esi gyvenęs įvairiose vietose, tuo labiau skiriesi ir savo požiūriu. Žinoma, Austrijoje buvo kitoks, labai kontrastingas kontekstas, kuris labiausiai mane suformavo, arba, tiksliau sakant, išmokė būti arčiau tikrojo aš.
– Aną pavasarį POST galerijoje buvo surengta tavo ir tavo kolegos Jurgio Gečio paroda „Architektūrinė simbiozė. Tarp žmogaus ir gamtos“, kuri atskleidžia visai kitokį požiūrį į architektūrą. Šiuo metu dirbi prie „Plantasia Lab“ projekto, kuriame kuri skaitmeninį herbariumą. Kaip gimė šie projektai?
– Po parodos mes su Jurgiu supratome, kad tos pačios idėjos labai aktualios ir suprantamos ne tik architektams ir kad auditorija gali būti labai labai įvairi. Tas suvokimas mane labai įkvėpė dirbti ne tik su architektūra, bet ir prie kitų meno formų, su viskuo, kas yra suprantama, artima net ir paprastam žmogui. Kūrinys gali būti tiesiog vizualus. Galima pasirinkti, kad darbas tiesiog paaiškintų idėją vaizdu. Tai labai sunku architektūroje. Architektūriniame darbe yra žymiai daugiau sluoksnių. Pavyzdžiui, man labiau patinka vaizdinis kontaktas su žiūrovu, todėl nusprendžiau paeksperimentuoti ir išreikšti idėjas vizualiai.
Gamtos kontekstas man labai svarbus, nes mane be galo žavi ir traukia gamtos formų įvairovė, ornamentalumas ir medžiagiškumas. Sakoma, kad žmogus, gyvendamas Žemėje, apie povandeninius paviršius, miško žemę žino mažiau negu apie mėnulio. Man atrodo, kad tai yra visiškai neatrastos terpės, kas yra ypač susiję su architektūra, gyvomis struktūromis, su augančia, gyva architektūra.
– Kokia technika kuri savo kūrinius?
– 3D programomis, nes studijų metais įgijau puikių įgūdžių, kuriuos dabar galiu labai gerai išnaudoti ir mokytis toliau. Ateityje norėčiau, kad mano iliustracijos taptų kintančia, judančia, gyva architektūros erdve.
– Iš kur semiesi idėjų?
– Iš gamtininkų, menininkų, mokslininkų iliustracijų, taip pat eksperimentinės architektūros fanatikų ir mokyklų, kurie dirba panašiais principais. Tai žinodama tęsiu savo paieškas.
– Tokiame kontekste turbūt galima sakyti, kad architektūra tampa daugiadisciplinė.
– Taip, visiškai. Aš manau, kad taip ir turi būti, tai skatina ir universitetas, tik rinka kol kas negeba to realizuoti. Iš to pragyventi gal nėra taip paprasta kaip iš praktinio darbo, bet ateitis šviesi. Labai įdomu praminti pėdas, ieškoti naujo kelio pačiam. Aš labai laukiu, kas bus rytoj. Man labai patinka, kad su šiandienos socialinėmis medijomis galima rasti labai panašius žmones, kurie panašiai gyvena, daro panašius darbus. Labai svarbu žinoti, kad jie egzistuoja. Gyvendama Austrijoje, Vengrijoje ar Olandijoje visada jutau bendraminčių stoką. Taip jau yra, kad mes visi esame kažkuo unikalūs. O kūryboje be galo svarbu rasti klausytoją, žiūrovą arba panašiai mąstantį. Šiandien socialiniai tinklai leidžia tai padaryti labai paprastai ir tai, man atrodo, yra neįtikėtina. Gali susikurti savo žaidimų lauką.
– Kiek užima laiko sukurti tokį kūrinį?
– Aš šiuo metu žaidžiu žaidimą ir per dieną sukuriu vieną kūrinį, kurį įdedu į socialinį tinklą. Tokia yra mano strategija – tam tikra prasme sportuoti ir lavinti savo kūrybinį raumenį. Rezultatai greitai matosi, kai, žinodamas savo tikslą, iš tikrųjų susikoncentruoji į tą kūrybinę rutiną. Tai labai svarbu. Aš matau, kad kiekvieną dieną mano idėjos evoliucionuoja teigiamai. Viskas labai auga ir aš augu kartu. Matyti tą pokytį kasdien man yra labai naujas pojūtis, todėl laukiu kiekvienos dienos.
– Esi šių kūrinių pradininkė – kol kas neteko matyti nieko panašaus.
– Aš irgi nesu daug tokių mačiusi (juokiasi). Taip atsitinka tada, kai pats esi išradėjas. Nežinai, mokaisi ir pats bandai susikurti darbo priemonę, asmeniškai – aistiškai. Toks darbo procesas man suteikia labai daug pasitenkinimo, geros energijos, nes kūryba vyksta čia ir dabar, tai pati tikriausia akimirkos refleksija. Įdomu, kaip tai evoliucionuos, nes virtualioje erdvėje skatinamas paprastumas, o mano kūryba yra apie kompleksiškumą.
– Koks tavo tikslas?
– Mano tikslas arba noras – skatinti taikomųjų menų sintezę architektūroje. Aš noriu toliau lavinti savo skaitmenines žinias ir ateityje išbandyti animaciją, norėčiau sukurti kintančias erdvines projekcijas. Taip pat mane domina fizinių formų kūryba, skulptūrinė išraiška ir naujų kūrybos formų išradinėjimas, pritaikant tarpdisciplinines žinias.
– Ko sau palinkėtum?
– Man labai svarbus bendraminčių srautas. Taip buvo visada – mes su Jurgiu ir parodą rengėme dėl to, kad susirastume panašiai mąstančių žmonių. Taip pat norėčiau ne tik pati rasti įkvėpimo, bet ir įkvėpti kitus. Tai skatina dirbti kūrybiškai ir tai yra pats didžiausias ir geriausias atlygis už darbą.