Pokalbis su „Rūgštus miškas“ režisiere Rugile Barzdžiukaite
Rašė Jorė Janavičiūtė
Teatro ir kino režisierei Rugilei Barzdžiukaitei šie metai itin aktyvūs. Jos šiuolaikinė opera „Saulė ir jūra“, sukurta su Vaiva Grainyte ir Lina Lapelyte, keliaus į Venecijos meno bienalę. O jau visai netrukus į kino teatrus iškeliaus bendradarbiaujant su Dovydu Korba sukurtas filmas „Rūgštus miškas“, vaizduojantis žmonių ir Kuršių nerijoje įsikūrusių kormoranų konfliktą. Filmo premjera įvyko prestižiniame Lokarno kino festivalyje, kur jis pelnė „First Feature Swatch Art Peace Hotel“ apdovanojimą.
Dabar filmas sėkmingai keliauja ir skina prizus kituose festivaliuose, tokiuose kaip Zinebi (vyksta Bilbao), Los Andželo AFI FEST, Suomijos ir Estijos „Doc Point“, Reikjaviko, Rygos, Tbilisio, Salonikų ir daugybėje kitų. Lietuvos žiūrovai jau netrukus galės jį pamatyti „Kino pavasaryje“ kaip uždarymo filmą, o kino teatruose jis bus rodomas nuo balandžio 5 d.
– Kaip prasidėjo „Rūgštus miškas“?
– Pirmiausia sudomino pati tema. Kiekvieną pavasarį Lietuvoje labai garsiai kalbama apie kormoranų baidymo fejerverkais akciją. Mane suintrigavo pats vaizdinys – fejerverkai ir masiškai pasibaidantys paukščiai. Fejerverkai paprastai asocijuojasi su Naujaisiais metais, šventėmis, o čia – priešingai. Paukščiai baidomi nuo kiaušinių, kad neišsiperėtų nauja karta. Šis vaizdinys man buvo pirminė inspiracija. Tada su filmo bendrakūrėju D.Korba nuvykome į vieną didžiausių Europos kormoranų kolonijų, įsikūrusią prie Juodkrantės. Noriu pastebėti, kad mus mažiausiai domino gamtos dokumentikos žanras. Istorija – kaip ir apie gamtą, bet mums įdomios paralelės su kitomis realybėmis. Nuvykome ten ir stebėjome aplinką. Pamatėme masiškai atvykstančius turistus, apžvalgos aikštelėje jie aptarinėjo paukščius ir išvystą vaizdą. Palaipsniui išsiplėtojo idėja, kad istoriją galima papasakoti būtent per turistus.
– Savo kūryboje apskritai bandai nagrinėti skirtingų realybių klausimą. Kokios tai realybės? Kodėl tau tai įdomu?
– Kalbant apie „Rūgštų mišką“, yra tarsi objektyvi tikrovė, bet visi į apžvalgos aikštelę atvykstantys žmonės projektuoja labai skirtingus dalykus, remdamiesi savo patirtimis. Filme vienam vaizdas primena Alfredą Hitchcocką, kitas iškart kalba apie geopolitinę situaciją, kuri tarsi su filme nagrinėjamu ekologiniu trikampiu neturi nieko bendra, bet iš tikrųjų turi. Atrodo, kad žmonėms dabar išties lengviau migruoti negu paukščiams. Žmonės filme kalba įvairiausiomis kalbomis, atskrenda iš Japonijos, Los Andželo ir t.t., o paukščių kelius yra bandoma riboti, jie vejami iš vienos, kitos šalies. Mane šioje istorijoje domino ir rasizmo, fašizmo tema. Lankytojai kalba, kad paukščiai juodi, negražūs, atsiranda estetinės kategorijos. Taigi per atsiskleidžiančias skirtingas realybes pasakojama istorija.
– Kiek laiko truko „Rūgštaus miško“ filmavimas?
– Prasidėjo, kai aš dar studijavau kino dokumentikos magistrą Londono universiteto Goldsmiths koledže – startavau trumpametražiu magistro darbu. Tai buvo prieš penkerius metus. Filmas truko 17 min. Iškart jaučiau, kad galima papasakoti platesnį istorijų ratą. Struktūra liko panaši, bet atsirado paraleliniai naratyvai. Po magistro studijų vykome į pitchingus, ieškojome finansavimo ir tęsėme filmavimus. Filmavimo periodas yra tik pusantro mėnesio pavasarį, o dokumentikoje medžiagos negali prognozuoti, neaišku, kas pavyks, o kas – ne. Montuojant pajutus, kad kažko trūksta, turėdavome laukti visus metus tam, kad dar ką nors papildomai nufilmuotume. Aš kuriu ir kita raiška – teatre, dar vyko visokios gastrolės, kelionės. Tad filmo montavimas vyko su atsitraukimais, visas kūrybinis procesas užsitęsė. Tačiau, manau, kitaip sukurti šito filmo net ir nebuvo įmanoma – tie atsitraukimai buvo naudingi.
– Kaip gimė idėja žiūrėti į žmones iš paukščių taško?
– Visų pirma nusprendžiau, kad kamerą reikia atgręžti į atvykstančius turistus. Jei kamera juos stebėtų nuo žemės – tai būtų žmogaus rakursas, bet nelabai aišku, ką tas žvilgsnis reikštų. Atrodė, kad turėtų būti kažkoks kitas kampas, iš kurio turėtume sekti istoriją. Paukščio rakursas natūraliai tarsi pats pasisiūlė. Kai ateini į apžvalgos aikštelę, kur yra tūkstančiai paukščių, mirę medžiai, tu stebi, komentuoji, bet tos refleksijos, kad į tave iš aukštai irgi žiūri, greičiausiai nevykdai. Nepagalvojame apie tai, bet jie stebi. Taip ir gimė idėja. Bandėme stebėti ne iš vieno rakurso, iš kelių, nes ten lizdų yra labai daug. Paukščiai stebi turistus. Bet rakursai mainosi, kamera įsikūnija ir į turistų regos lauką.
– Kaip vyko bendradarbiavimas su Dovydu? Kaip pasidalijote darbus? Tu – filmo režisierė, operatorė, montažo režisierė, Dovydas – prodiuseris, pirmasis režisierės asistentas, garso režisierius, alpinistas, drono operatorius…
– Mes kiekvienas turime savo pagrindinius interesus. Aš atnešiau koncepciją ir istoriją, krypties nustatymą – režisūrą, operatorinis darbas ir montažas – taip pat mano. Dovydui įdomu garsas, jis įgijęs ir prodiuserio, ir menininko specialybes, tai galbūt gali pasirodyti labai neįprasta. Taip ir pasidalijome sferomis. Specialiai dėl šio filmo jis įvaldė laipiojimą po medžius – manau, jis tapo šios srities profesionalu (šypsosi). Jo dėka ir pavyko įgyvendinti stebėjimo iš paukščio perspektyvos sumanymą, apie kurį ką tik kalbėjome. Tam reikėjo nemažai drąsos ir tikėjimo sumanymu, nes medžiai, į kuriuos buvo keliamos kameros, nebetvirti, kai kuriuos jau būdavo palikę patys kormoranai. Be Dovydo būtų buvę neįmanoma sukurti šio filmo.
– Jis mokėsi kopti specialiai dėl šio filmo? Atrodo, kad menininkas – devyndarbis žmogus, viską išmoksta, jei reikia…
– Yra tokia Wernerio Herzogo frazė: „Filmmaking is not about aesthetics, but about aetlethics“ („Kuriant filmus svarbu ne estetika, o atletika“).
– Kokia tavo nuomonė apie aktyvizmą? Filme šiek tiek justi jo atspalvių. Koks, tavo nuomone, turėtų būti menininko vaidmuo – jis turėtų būti socialiai aktyvus ar labiau objektyvus?
– Kūriniai, kuriuose tiesiogiai išreiškiamos aktyvistinės pozicijos, neretai neturi nieko bendro su menu, nes juose pristatoma viena teisinga pozicija. Nesakau, kad tokių filmų nereikia, jie turi savo funkciją – informuoti ir įkvėpti veiksmui. Mes irgi jaučiame empatiją tiek paukščiams, tiek medžiams, mūsų pozicija, vystantis filmo siužetui, manau, tampa aiški, bet man buvo labai svarbu išlaikyti intrigą, nepristatyti vienos pusės, o kaip tik – kuo daugiau pusių, palikti galimybę juoktis, verkti ir rinktis, kuo tikėti, patiems žiūrovams. Pagrindinis noras buvo pažiūrėti į žmones susiklosčius šiai situacijai. Žmones gamtoje, žmonių projekcijas į gamtą.
– Baigei operatoriaus ir teatro režisūros specialybes Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, po to studijavai dokumentikos režisūrą, šiemet dalyvausi, ko gero, svarbiausiame šiuolaikinio meno renginyje – Venecijos bienalėje su šiuolaikine opera „Saulė ir jūra“. Kaip nutiko, kad tavo kelias toks įvairus?
– Norėjau iškart stoti į režisūrą, bet tais metais kaip tik nerinko kurso. Man artima buvo fotografija, todėl norėjau mokytis operatoriaus darbo. Intensyviai filmavau kitų režisierių filmus, bet pati turėjau labai daug savo sumanymų. Norėjosi tiesiog su jais dirbti. Tada lygiagrečiai atsirado teatro režisūra – buvau trečiame operatorių kurse ir pirmame teatro režisūros. Dar eidavau į paskaitas kitose aukštosiose mokyklose: filosofijos, meno istorijos, psichologijos ir kitas. Tos kitų sričių žinios labai inspiravo. Kai baigiau operatorinį ir teatro režisūrą, kas irgi atrodo sunkiai suderinama, į dokumentinį kiną pasukau galbūt todėl, kad buvau persisotinusi fikcijos. Kūriau savo diplominį spektaklį „Hipokampą“, jis mane nuvedė į keistą būseną – buvo per daug fikcijos ir norėjosi toliau eiti, atsispiriant nuo tikrovės. Dokumentinio kino studijos buvo labai sąmoningas sprendimas, ilgai domėjausi įvairių kino mokyklų programomis, ieškojau, kurios geriausiai atitiktų mano norus. Pasirinkau Goldsmiths koledžą ir tikrai nesigailiu, kad ten studijavau, nes tai tikrai puiki programa. Ten daugiausia teorinių paskaitų, jų čia, Lietuvoje, trūko, buvo daug kino teorijos, daug rašėme. Aš išsitęsiau studijas į dvejus metus, vėlgi vaikščiojau į kitas paskaitas, pavyzdžiui, vizualinės antropologijos – nuostabios paskaitos. Tai buvo intensyvūs ir pilni metai. Ir dabar ką nors mielai studijuočiau (juokiasi).
– Kaip sujungi raiškas ir kaip išsirenki, kuria raiška kursi vieną ar kitą kūrinį?
– Raiškos, kuriomis kuriu, yra gana grynos, jos tarpusavyje nesusiplaka. Dažnai turinys atsiranda jau žinant, kokia forma bus dirbama. Teatre turime puikią komandą su V.Grainyte ir L.Lapelyte. Pirmąjį savo bendrą darbą – šiuolaikinę operą „Geros dienos!“ – sukūrėme maždaug prieš šešerius metus ir tai buvo įkvepiantis bendradarbiavimas. Šiuolaikinė opera – toks keistas žanras, aš viena nesugalvočiau jame eksperimentuoti. Apskritai nesu lengvai nerianti į partnerystes, bet mūsų trijų atveju tai pasiteisina. Po penkerių metų pertraukos, kurią sunku vadinti pertrauka, nes daug gastroliavome su pirmu darbu, gimė antras mūsų trio kūrinys. Šiuolaikinę operą „Saulė ir jūra“ žiūrovai stebi iš viršaus, tikriausiai tai inspiravo paukščio rakursas iš „Rūgštaus miško“. Ieškodamos idėjos tiksliai žinojome, kokio žanro kūrinys tai bus, bet apie ką – nežinojome. Esu kūrusi ir grynos instaliacijos srityje, ir fotografijos…
– Kaip su V.Grainyte ir L.Lapelyte jūs dalijatės darbo sferomis?
– Kiekviena turime savo vaidmenį, bet ir veikiame viena kitos sritis. Mes visos kartu dirbame programuojant darbą, įgyvendinant jo koncepciją. Aš būnu atsakinga už režisūrą ir scenografiją, Vaiva kuria tekstą, Lina – muziką ir režisuoja muzikinę dalį. Tačiau mūsų sritys susipynusios, veikiame išvien, diskutuojame kiekviename žingsnyje.
– Visur filmą įvardiji kaip kūrybinę dokumentiką. Kuo ji skiriasi nuo įprastos dokumentikos?
– Kalbant apie „Rūgštų mišką“, man labiausiai patiko vieno Lokarno kino festivalio programos sudarytojo apibūdinimas, kad jis sulieja gamtos dokumentikos, trilerio, komedijos ir siaubo filmo žanrus. Iš tiesų kiekviena scena filme turi kitą nuotaiką, žanrą. Kūrybinė dokumentika, kino esė – tų definicijų daug, labiausiai norėjau pabrėžti, kad tai nėra televizinė dokumentika, gamtinis filmas.
– Gal galvoji kurti hibridinius filmus – juk iš dalies esi tarp fikcijos ir dokumentikos?
– Nebuvo minties kurti tiesiogiai hibridinį filmą. Verta pastebėti, kad ir dokumentikai yra stiprus fikcijos elementas – vien dėl to, kad konstruoji filmą, jis tampa fikcija. Bet tiesiogiai jungti vaidybinį su dokumentikos žanru dar neatėjo mintis. Nemanau, kad priešinčiausi jai, jeigu ateis.
– Lietuvos dokumentikos tradicijoje įsivyravusi stebimoji, poetinė dokumentika. Tačiau jos priėjimas prie temų dažnai labai tiesioginis. Kadangi tavo stilius šiek tiek kitoks, filmas smarkiai išsiskiria bendrame Lietuvos dokumentikos kontekste, jis konceptualesnis, artimesnis videomenui. Kaip manai, kuo ir kodėl tavo priėjimas prie temos kitoks?
– Mane domina šiuolaikinio meno kontekstas. Ne įėjimas į vieną plokštumą, kurią tarsi apriboja kinas. Domina skirtingos raiškos. Daug keliaujame po festivalius ir programų sudarytojai patys brėžia atskirtį tarp skirtingų filmų – yra labiau tradicinės dokumentikos, ir yra kitokių filmų – turinčių ryškų santykį su šiuolaikiniu menu. Man patiko vieno AFI FEST programos sudarytojo įžvalga, kad mūsų filmas yra originalus savo forma, gal netgi turi tam tikrų eksperimentiniam kinui būdingų savybių, bet kartu – ir aiškų naratyvą. Tai jį padaro prieinamą daug platesniam žiūrovų būriui. Norėjau, kad filmas nebūtų savitikslis eksperimentas, kad būtų užpildytas prasmingu turiniu, ko aš kartais pasigendu šiuolaikinio videomeno pavyzdžiuose. Videomene dažnai nėra aiškių naratyvų ar aiškiai keliamų klausimų, bet noriu pastebėti, kad tai nėra nei gerai, nei blogai. Filmas „Rūgštus miškas“ žiūroviškas dėl naratyvo, bet aktualus ir šiuolaikinio meno gerbėjams.