PINDROPS
REFLECTIONS
Young & Cold
Nuosekliai sukurtas, matematiškai šaltas ir tamsiai atšiaurus – tokie epitetai šauna į galvą klausant vilniečių „Pindrops“ postpankiško EP „Reflections“, kurį vadinčiau vienu įdomesnių šiemet išleistų darbų. Semdamiesi įtakos iš 9-ojo ir 10-ojo dešimtmečių muzikinių scenų, jie kuria muziką, kuri galbūt nėra išskirtinė unikaliu skambesiu, bet labai įdomi postmodernizmo prasme. Jau nuo pirmųjų akordų girdėti, kad grupė ignoruoja 2000-ųjų daug popsiškesnes įtakas, nerdama į pirminius postpunko vandenis: muzika skamba atsietai, tradiciškai nespalviškai, ritmas ir bosas savotiškai pokerfeisiški, o visą emocijų amplitudę skleidžia shoegaze’inė gitara ir vokalas. Šiek tiek greitesnis ritmas leidžia braidžioti ne tik po klasikinį 9-ąjį dešimtmetį, bet ir pridėti paskutinei praėjusio amžiaus dekadai būdingo pykčio ir intensyvumo, kai gitaros sunkėjo, elektronika aštrėjo, o savo vietą po saule vis labiau atrasdavo industriniai garsai. Toks pastaruoju metu dažnai sutinkamas, bet vis save sugebantis transformuoti muzikinis mišinys – akivaizdus šių laikų atspindys. Atrodytų, kad lyg ir nieko naujo ar nieko ypatingo, tačiau reikia pripažinti, kad galutinis rezultatas vis tiek atspindi akivaizdžią kokybę. „Pindrops“ nesiūlo tiesiog pusfabrikačio – net ir bandant kabinėtis dėl ausis iškišančio vienodumo, „Reflections“ tikrai nėra pirmas žingsnis, kažkokia aplikacija ateičiai ar žinutė apie save. Tai visavertis, išieškotas darbas, kuriam šiuo metu visiškai užtenka šešių kūrinių. Tokiu būdu įprasmindami bene penkerius metus muzikinių ieškojimų, „Pindrops“ deda riebų tašką, po kurio verta laukti, ne kaip grupė tobulės (kaip dažnai būna debiutams), o kokia bus jų kita stotelė ir kokias kitas įtakas ji atspindės.
77/100 („Spotify“, „Bandcamp“, „Pakartot“)
HAVE YOU FOUND PEACE?
St. Ripper Records
„Have You Found Peace“ yra akivaizdus vilniečių „Autism“ magnum opus, kuris leidžia jau, rodos, priešmirtinės būklės post metalo žanrui dar kartą (vis ne paskutinį) pakelti galvą ir iš paskutinių jėgų surikti. Iš kitos pusės, šis albumas patvirtina žanro, kaip milžino molinėmis kojomis, įspūdį: jis galingas ir stiprus, bet jo pagrindas nėra toks tvirtas. Bet pirmiausia – apie gerus dalykus. Pasirinkdami Lietuvoje nepopuliarų vientiso naratyvo formatą, „Autism“ sėkmingai perkelia tragišką avarijon pakliuvusių 16-mečio Nolano (kuris vėliau dingo) ir jo draugo istoriją: tamsi atmosfera čia pat, vienatvės ir atsiribojimo pojūtis kausto visos perklausos metu, o pasirinkimas ne tiesiog išdėstyti, kaip kas buvo, padeda fantazijai. Be to, ir muzikine prasme „Autism“ dar niekados nebuvo tokie turtingi: nauji instrumentai ir garsai suteikia papildomos gelmės, melodijos tapo dar didingesnės, o ambientiniai intarpai yra laiku ir vietoje. Išties „Have You Found Peace?“ yra sunkus daugeliu prasmių, ne tik savo istorija, bet ir prezentacija bei forma, kurios trūkdavo seniau. Į šį darbą galima žvelgti ne tik kaip į kūrinių rinkinį, bet ir kaip (netgi tarpdisciplinį) projektą su dideliais tikslais ir ambicijomis. Vis dėlto koją, pripažinsiu, šiek tiek kiša paties žanro pasirinkimas (nors nežinau, koks žanras sėkmingiau tai atspindėtų) – susidaro įspūdis, kad „Autism“ yra priversti semti iš smarkiai senkančio šulinio ir ieškoti naujo tame, kur lyg ir viskas panaudota. Todėl schemos yra vis dėlto pažįstamos, pasažai – girdėti, lyg būtų bandoma dar kartą perkrauti jau ir taip daug kartų perkrautą programą. Nepaisant to, „Have You Found A Peace?“ yra vertas jūsų perklausų. Jeigu su juo bus galima paleisti žanro klišes užtarnauto poilsio, šis albumas puikiai tinka kaip paskutinis akordas.
78/100 („Spotify“, „Deezer“, „Bandcamp“, „Pakartot“, „iTunes“)
VANDENYNAI
Self-released
Per bene 20-metį trunkančią karjerą didžiausiais L.Adomaičio pasiekimais taip ir liko „Ar tu ją matei“ ir tos lauko vidury pasiklydusios žuvys, kurios, akivaizdu, negali gyventi be vandens. Iš bevandenio lauko išaugta iki vandenyno, tačiau, kaip taip atsitiko, man vis dar mįslė. Ir dar su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Didžiausias ir stipriausias jo darbas „Vandenynai“ (taip pats atlikėjas jį apibūdina) skamba kaip stereotipų rinkinys, kurį kūrėjas surinko per savo keliones. Čia yra ir standartinio fanko, ir lengvai nuobodaus džiazo, ir popsiško ritmenbliuzo, ir saugaus regio, o Linas, rodos, nori virsti tai tautiniu Adamu Levine’u, tai Jamesu Brownu, tai Michaelu Jacksonu, tai jau seniai anapilin nuėjusios grupės „Boyz II Men“ nariu (patikėkite, tas lietuviškas dirbtinis drebatto, kurį puikiai yra įvaldę amerikiečiai, mums nelabai tinka).Tai štai tokia jokia muzika, kuri, aišku, dar papuošta ne itin gilios filosofijos, kurią bandoma parduoti gražiai skambančiomis frazėmis, pvz. „drugelių medus“, „nauji pasauliai“, tekstais, nors man labiausiai patiko šis aukso plunksnos vertas sakinys: „Tavo plaukai – tarp mano kojų.“ O jei rimtai, „Vandenynai“ – tai muzika, kuri yra skirta tam, kad niekam netrukdytų: ją galima groti valstybinių minėjimų metu, atliekamą su kokiu nors vaikišku choru, rodyti koncerto vaizdo įrašus per televiziją įvairių švenčių proga ar įteikti kaip kompaktinį diską visiškai muzika nesidominčiai tetai. Melodinga ir galvos nekvaršina. Tačiau jeigu iš muzikos yra norima daugiau, tuomet šio įrašo vieta yra… muzikinio vandenyno dugne.
31/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
NUO NULIO IKI MĖNULIO
M.P. 3
Iš vienos pusės, „Biplan“ jau yra Lietuvos roko muzikos istorija. Niekad to neneigsiu, o tik plosiu katučių pagal „Braškių“ (vis dėlto geras pavadinimas) albumą, kurio originali kasetė vis dar guli kažkur stalčiuose. Iš kitos pusės, bent man, „Braškės“ taip ir liko jų kūrybinis zenitas (be šio darbo, vis prisimenu „Someday“), kai vyrukai kvėpavo britpopu, svajojo apie Londoną ir dėvėjo geltonus akinius. Kitas etapas atnešė dar didesnį populiarumą, bet visur skambėjusi „Anzelmutė“ virto tiesiog užstalės daina, su kuria, tikiuosi, jau atsisveikinta. „Nuo nulio iki Mėnulio“ – tai iš esmės įprastas 20-metį grojančios ir savo stiliaus nekeičiančios grupės darbas be jokių staigmenų, naujų paieškų ar kūrybinių proveržių. Dabar vyrams jau po 40 metų, jie vis dar kartais bando būti vėjavaikiais („Hey, Mam“), nors akivaizdu, kad jiems rūpi jau kiti dalykai, muziką jie kuria daugiau pramogai, nors ir paliesdami rimtas temas, pvz., patyčias („Nuo nulio iki Mėnulio), o ir ta pati muzika, pačius biplanus perfrazuojant, „jau ne madoj“. Iš esmės viskas tradiciškai pažįstama: lengvi įsiminti tekstai, girdėti rifai, galbūt lašelis populiarios šokių muzikos, tačiau ir jis nenubloškia tradicinių atributų kur nors į kampą. Aišku, stabilumas yra irgi pagirtina savybė, bet laikais, kai viskas keičiasi beprotišku greičiu, „Biplan“ atrodo lyg dinozaurai iš mano minėtų laikų, kai vyravo MC, o ne streamai, kai visi turėjo po auskarą kairėje ausyje ir skaitė „Ausį“. Todėl be proto banaliai jums pasakysiu: jei jums patinka dabartiniai biplanai, tai patiks ir šitas darbas. Aš geriau dar pakeliausiu, kad surasčiau kažką netikėto muzikos pasaulyje. Net jei ir teks pakeliauti iki to Mėnulio.
61/100 („Spotify“, „Deezer“, „Bandcamp“, „iTunes“)
TRUST IN THE LIFEFORCE OF THE DEEP MISTERY
Impulse!
Kol kas tai yra geriausia, ką teko išgirsti šiais metais. „The Comet Is Coming“ man buvo lyg… kometa iš giedro dangaus, kuri pirma privertė atvipti žandikaulį iki pat žemės, o sužinojus, kas už šio vardo slypi, tiesiog linktelti galvą, nes šios anglų sci fi-jazz-funk-electro bespridėlnos trijulės dalis yra Shabaka Hutchingsas, naujųjų džiazo žvaigždžių „Sons of Kemet“ lyderis. Pastaroji grupė pernai išleido privalomą išgirsti (tiek muzikine, tiek politine prasme) albumą, tačiau dabar susikoncentruokime prie „kometų“. Ir patikėkite, kiekviena „Trust…“ perklausa suteikia vis didesnį malonumą – savo 10-ojo dešimtmečio įkvėpta elektronika ir Cotrane’iškais pučiamųjų garsais jie nardina į tokią nuostabiai idealizuotą 8-ojo dešimtmečio romantiką, kad net imi tikėti, jog geresnio laiko ir nebuvo. Synthwave’as pūtė arabus apie devintąjį dešimtmetį, o „The Comet is Coming“ puikiai tai daro su aštuntuoju dešimtmečiu. Beprotiškai energingi (ir kartais tautiečius „Sheep Got Waxed“ primenantys) saksofono klyksmai („Summon The Fire“ , „Super Zodiac“), gyvybingi ir švieži sintezatorių skambesiai („Timewave Zero“) ar šiek tiek pastoraliniai Kate Tempest žodžiai („Blood Of The Past“) susideda į nuostabią psichodelinę kelionę, kurioje šiais tamsiais ir labai keistais laikais vis dar atsiranda tikėjimo žmogumi. Nors, rodos, „The Comet Is Coming“ lyg ir kalba apie tai, kas aktualu, svarbu ir kas jau kartais ima pabosti (jau tokie visi teisingi šiuo metu, kad net vemti verčia), jų priėjimas neveda į depresiją, nusivylimą ir galų gale murkdymą šūde. Jie, atvirkščiai, pakelia klausytojo dvasią. Ir nors albumas turi be proto daug nostalgijos ir aliuzijų į (net ir fiktyvią) praeitį, iš esmės tai bene progresyviausia, ką man teko per ilgą laiką išgirsti. O dabar netrukdykit, manęs laukia dar viena kosminė kelionė.
99/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)