Rašė Marijus Gailius
Sarah Bakewell
Egzistencialistų kavinėje
Tyto alba, 2019
Dar vienas intelektualaus malonumo šaltinis šalia vis gausiau skaitomų kitų mokslo populiarinimo knygų, šiek tiek primenantis šaunią eseistinę, tos pa čios leidyklos išleistą norvegų autoriaus Finno Skårderudo studiją apie psichoterapiją „Nerimas“. „Egzistencialistų kavinėje“ britų autorė plačiu mostu apžvelgia bene praktiškiausias filosofines doktrinas – fenomenologiją ir egzistencializmą.
Būna asmenybių biografijos, o S.Bakewell studijoje egzistencializmas taip sumaniai personalizuotas, kad tampa tarytum pačios filosofinės krypties biografija. Jos pasakojimą pirmiausia sieja egzistencializmo pradininkų, garsiosios XX a. intelektualų poros, Jeano-Paulio Sartre’o ir Simone de Beauvoir vaidmenys, kuriuos autorės vaizduotė vis priverčia keliauti po skirtingus laikotarpius ir filosofines mokyklas: „Jei 1933 m. Sartre’as būtų nuvykęs į Freiburgą ir susipažinęs su Husserliu ir Heidegeriu, jo mąstymo atspirties taškas būtų buvęs kitoks“ (p. 62). Pats lemtingosios mąstymo krypties tėvas J.-P. Sartre’as, anot autorės, savo filosofiją kūrė „iš galvos svaigulio, vojerizmo, gėdos, sadizmo, revoliucijos, muzikos ir sekso. Daug sekso“ (p. 14).
S.Bakewell metodas elegantiškai apgaubia visą XX a. filosofinę mintį, nors sausos faktografinės informacijos knygoje, man regis, palikta per daug. Studijavusiems fenomenologiją ir egzistencializmą ji nepadarys didelio įspūdžio, bet norintiems pagilinti žinias neskaitant sudėtingų mokslinių traktatų, „Egzistencialistų kavinė“ gali kaip reikiant atverti akis ir paskatinti ieškoti kitų šaltinių. Juolab kad šiame amžiuje egzistencializmo poreikis, autorės manymu, yra ne mažesnis, negu buvo anuomet, iškart po Antrojo pasaulinio karo, nes nerimas ir atsakomybės našta „dar labiau sustiprėjo, nors galimybių rinktis kai kuriems iš mūsų gerokai sumažėjo“ (p. 39).
Tara Westover
Apšviestoji
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018
Pasaulyje neįtikėtino populiarumo sulaukusi memuarų knyga išsamiai atskleidžia vienos jaunos moters istoriją. Iki šios knygos T.Westover buvo niekam nežinoma, dabar ją cituoja, pavyzdžiu laiko ir paprasti skaitytojai, ir iškiliausi planetos protai.
Moteris smulkiai pasakoja, kaip užaugo dievobaimingoje, uždaroje, despotiško tėvo valdomoje šeimoje ir iš jos išsilaisvino siekdama žinių apie pasaulį. Archetipiškai žiūrint, tai dar viena pelenės istorija su laiminga pabaiga, tačiau tiek neužtektų paaiškinti milžiniško susidomėjimo knyga.
Pirmiausia stebina autorės sugebėjimas atsiminti vaikystės ir paauglystės įvykius, iš glaustų dienoraščio pastabų rekonstruoti galybę ryškių detalių apie šeimą ir savo padėtį joje. Skaitai, skaitai ir pakraupęs pagalvoji: žvėrys… Turbūt ne vienam kyla klausimas: ir kaip ji išliko gyva destruktyvioje aplinkoje, kurioje žmonės atidavė savo atsakomybę į Dievo rankas?
Antra, autorės stilius yra sklandus ir vaizdingas, neperkrautas, todėl knygą skaityti labai lengva (net jeigu vaizduojama asmeninė patirtis anaiptol nelengva). Trečia, T.Westover sugebėjimas į save praeityje pažvelgti atviromis akimis – taip, lyg pasakotų atitinkamo amžiaus tarpsnio pasakotoja (mergaitė arba paauglė), kuria pasitikėjimą. Ji nepateisina, kaip su ja elgėsi jos šeima, bet ir nesmerkia. Ji bando papasakoti taip, kaip tuomet viską matė ir suvokė.
Ir ketvirta, tai yra ne tik ypatingo likimo pasakojimas – tai vis dėlto pasakojimas ir apie mus. Regėdami tokią radikalią pasakotojos padėtį, kiekvienas turime progą pagalvoti apie dogmatiškumo, puritoniškumo, netolerantiškumo likučius savyje. Kokia yra rasizmo ir seksizmo kilmė, kokias politines pažiūras lemia individų uždarumas, paranojiškumas ir nepasitikėjimas žmogiškumu? Man regis, tai be galo aktualūs klausimai ne tik sutrumpėjusioje T.Westover gimtinėje, bet ir šiapus Atlanto, ir šioje šalyje.
Ričardas Gavelis
Paskutinioji Žemės žmonių karta
Tyto alba, 2019
Kažin ar antrąsyk perleistas R.Gavelio romanas sukels bent šiokį tokį triukšmą, kaip sukėlė vėl pasirodęs Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Žali“? Tik įsivaizduokite – autorius vaizduoja popiežių kaip didybės apniktą senelį, o žmonės „susirenka paspoksoti į jį tarsi į trigalvį veršelį“ (p. 155). Šalia atpažįstame ne tik Joną Paulių II, bet ir Vytautą Landsbergį, čia įvardijamą Mažuoju Pasipūtėliu, turinčiu „šleikščią televizinę šypsenėlę“ (p. 89).
Nors šias istorines asmenybes apibūdina ne autorius, o pasakotojas, grožiniame tekste jie skamba lyg prasprūdę tiesmukoki vertinimai ir patys atrodo šleikščiai televiziniai. Tokia neva groteskiška leksika pakerta pasitikėjimą pasakotoju. Jeigu marginalinis politinis komentaras apsimeta literatūra, tai dar nereiškia, kad jis tampa kažin kuo subtilesniu negu tiesiog politinis lozungas. Gal todėl ir nekabina taip – netgi literatūros dorovės sergėtojų ir meno moralistų?
Po „Jaunojo žmogaus memuarų“ sėkmės ir „Vilniaus pokerio“ sensacijos rašytojas, regis, bus paleidęs vaizduotę taip, kaip romano pasirodymo metais (1995) „Lietuvos ryto“ redakcijoje sprogusios bombos detonatorius, tai yra trankiai ir grėsmingai. Pavyzdžiui, pirmasis skyrius atskleidžia AIDS sergančio dailininko misiją – jis nusiteikęs apkrėsti savo pasirinktas aukas. Tokia istorija pakutena visuomenėje kartkartėmis paplintančią paniką apie galinėje troleibuso sėdynėje narkomanų paliekamas virusu apkrėstas adatas, vis dėlto pati potekstė atrodo pernelyg pretenzinga. Nepavyksta šįkart autoriui sujudinti tos tamsios žmogaus sielos gelmės kaip „Vilniaus pokeryje“.
Ir nebūtinai dėl romane vaizduojamu tipažų ir įvykių. Šįkart R.Gavelis labiau konstatuoja veikėjus, negu leidžia jiems laisvai veikti. Todėl, užuot išlaisvinę savo vidinį žvėrį, personažai deklaruoja gan gremėzdišką ir brutalią abstrakciją, perversišką seksualumą ir mirties troškimą. Kaip yra pastebėjęs filosofas Gintautas Mažeikis, tokie kūriniai kaip „Paskutinioji Žemės žmonų karta“ yra „reikšmingi šiuolaikinių radikalių aktyvių mažumų, subkultūrų raidai ir savimonei“. Man irgi regisi, kad tekstas galėtų būti artimas kokiems nors šiuolaikiniams satanistams ar emo išpažinėjams, ar bent savidestruktyviems paaugliams. Bent jau pats iš romano pasaulėvaizdžio jaučiuosi visiškai išaugęs.
Artūras Valionis
Įvadas į metafizikos įvadą
Naujas vardas, 2018
Eilėraščius rašantis sociologijos daktaras šįkart nesivargino spausdinti knygos, išleido ją elektroniniu formatu – ji to ir verta. Šįkart tai ne eilėraščiai, o įvairūs anekdotai, oksimoronai, aforizmai, satyrinės miniatiūros, rinkinyje įvardytos kaip esė, pagal nuotaiką ir žaismę artimos ankstesnei autoriaus kūrybai. Kai kurios, anksčiau pastebėtos autoriaus feisbuko sraute, dabar jau sudėtos į vieną rinkinį. Daugiausia – įvairios paradoksalios įžvalgos iš mūsų kasdienybės, sukurptos apvertus stebimus reiškinius aukštyn kojomis ar paketus jų rakursą: „Teorinės fizikos ir kasdienybės požiūriu „Laiko nėra“ ir „Nėra laiko“ yra iš esmės skirtingos sąvokos“ (p. 8). Tokia būdinga šio rinkinio tekstų konstrukcija, kai reikšmė kyla iš paprasto sukeistinimo ir pokšto, šiuo atveju – pakeistos žodžių tvarkos.
Autorius analizuoja įvairius gyvenimo reiškinius – nuo transporto ir buities iki santykių ir literatūrinės programos. Kai kurios įžvalgos išradingos ir juokingos, kitos nelabai. Įprastai jos neturi jokios praktinės ar estetinės reikšmės, nors kaip instrumentas skaitytojo pastabumui lavinti labai tinka: „Varšuvos Fryderiko Chopino oro uoste „Kiss & Fly“ zonoje nemokamai galima būti 7 min. Įvažiuoti ir išsikrauti bagažą užtenka minutės, išvažiuoti trunka 30 sekundžių. Lieka 330 sekundžių bučiavimuisi“ (p. 41).
A.Valionis patenka į tą pačią humoreskų autorių ir satyrikų lygą, kurioje savo plunksnas nusmailinę gyvasis klasikas Juozas Erlickas, neseniai miręs Jurgis Gimberis. Pats A.Valionis turi ką pasakyti ir apie plunksnas: „Žmogus – vienintelis gyvūnas, galintis skristi su viena plunksna. Žinoma, prieš tai ją pamirkęs į rašalą“ (p. 14). Jo „Įvadas į metafizikos įvadą“ – linksma, neįpareigojanti knygelė, kurią, nemokamai parsisiuntus į telefoną, galima paskaitinėti keliaujant viešuoju transportu ar šalinant ekskrementus.
Sykiu verta atsiversti ir ankstesnę autoriaus kūrybą, apdovanotą ir Metų knygos premija, o tinkle net tapusią internautų folkloru kaip šis legendinis trieilis:
Eilės. Visur tik eilės.
Įpilkit be eilės – visiems:
Be ledo. Po šimtą meilės.
