Viena iš artėjančio Klaipėdos tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ viešnių – tarptautinę programą birželio 2 d. Klaipėdos dramos teatre koncertu pradėsianti išties išskirtinė iš Pietų Afrikos kilusi dainų autorė ir atlikėja Alice Phoebe Lou.
Būdama šešiolikos, A.Phoebe Lou pirmą kartą apsilankė Europoje – svečiavosi pas tetą Paryžiuje. Tiesa, su teta tepagyveno dvi paras – trokšdama laisvės ir savarankiškumo, persikėlė pas draugę į miesto centrą, kur miegojo ant kušetės, o valgiui užsidirbdavo pasirodymais gatvėse – šokdavo su ugnimi. Paragavusi tokio laisvo ir nevaržomo gyvenimo, pajutusi, kaip pati sako, čigoniškumo skonį, po poros metų, baigusi mokyklą, Alice išvyko į Amsterdamą, kur taip pat vakarais gatvėse rengdavo šokių su ugnimi pasirodymus. Paskui mergina atsidūrė Berlyne, kur, prispausta alkio, sugalvojo pasinaudoti gitara ir ėmė groti bei dainuoti. Visa ši gatvės performansų patirtis, kaip dabar teigia atlikėja, buvo ne vien būdas pramisti ir išgyventi, tačiau ir ugdė ją kaip atlikėją.
Dabar Alice namais vadina Berlyną, o jos gastrolių geografija išties įspūdinga. Tiesa, jaunai menininkei asmeninė ir kūrybinė laisvė liko nepajudinamai svarbios – ji atsisako bendradarbiauti su didelėmis žinomomis įrašų studijomis, vis dar mėgsta groti gatvėse (tiesa, dabar apie būsimus pasirodymus praneša savo feisbuko paskyroje) ir sakosi neplanuojanti toli į ateitį, nes norinti leisti sau keistis ir būti tokiai, kokia tampa besikeisdama.
2016 m. A.Phoebe Lou išleido pirmą tikrą albumą pavadinimu „Orbit“, o šių metų kovo 8-ąją pasirodė antrasis – „Paper Castles“.
Laukiant atlikėjos viešnagės festivalyje siūlome paskaityti interviu su šia jauna savita, charizmatiška menininke, laužiančia įprastus muzikos pasaulio stereotipus. A.Phoebe Lou nuostatos, regis, atitinka šių metų festivalio paraginimą – #KlausykVidinioBalso.
– Gyvenate ir elgiatės laisvai: grojate gatvėje, esate nepriklausoma, rengiatės, kaip norite, įkeliate savo nuogos nuotrauką į instagramą…
– Dalykas, kurį suteikiau sau kaip dovaną, – neprojektuoti ateities planuojant, ko joje sau norėčiau. Nes žinau, kad nuolat keičiuosi. Gyvenu savo gyvenimą taip, kad palikčiau atvirų galimybių žmogui, kuriuo būsiu ateityje, leisdama jam pačiam spręsti, kas bus. Manau, mums labai dažnai sakoma, kad turime kurti didelius planus ir žinoti, kur tiksliai norime būti ir ką daryti po penkerių metų. O aš turiu ketinimų, turiu idėjų, tačiau neturiu noro kaip nors konkrečiai eiti į ateitį, nes noriu galėti keistis. Pagrindinis tokio alternatyvaus gyvenimo, kokį gyvenu, aspektas – suteikti sau vietos ir galimybę keistis ir vystytis. Ir jei po dvejų metų norėsiu visiškai kitokio gyvenimo, aš jį sau suteiksiu.
– Koks jausmas apėmė išleidus pirmąjį albumą?
– Įdomiausia, kad, prieš pasirodant vadinamajam pirmajam albumui, aš jau keletą metų pardavinėjau savo pačios įrašytus CD ir panašiai. Kai pradėjau groti gatvėse, pirmas dalykas, kurį sužinojau iš kitų gatvės muzikantų, – kad reikia turėti savo CD, nes taip imi šiaip ne taip išgyventi iš gatvės muzikos. Kai man buvo devyniolika, iš savo kompiuteryje buvusių dešimties šūdinų įrašų padariau vieną. Kompaktus įrašiau pati, pati padariau viršelius. Nuo tada dar esu padariusi EP ir gyvo garso albumą, ir visa tai buvo daroma tam, kad galėčiau įrašyti tinkamą albumą. Dabar jis jau tikras.
– Žvelgiant iš gatvės muzikantės patirties, jūsų nuomone, ar tai išugdė nuojautą, kaip bendrauti su publika?
– Visiškai – tai man padėjo daugeliu aspektų. Galima sakyti, iš tiesų negrojau, kol nepradėjau to daryti gatvėje. Iš pradžių dainuodavau išties šūdinus koverius, kurie privertė mane gana greitai mokytis. Jie išmokė mane klausytojų subūrimo technikų ir to, kaip su žiūrovais bendrauti, nes tai labai jautru. Iš tiesų norėjau studijuoti antropologiją, tačiau dabar jaučiuosi lyg turinti antropologijos laipsnį, nes daugeliu aspektų išmokau daugybės dalykų apie žmones. Man labai patinka stebėti žmones, tačiau svarbi ir jų reakcija į mane kaip atlikėją. Dėl viso to dabar labai patogiai jaučiuosi scenoje. Daug menininkų pasirenka sceninį įvaizdį – kitą vardą ar laikyseną scenoje, bet man tarp šių dalykų nėra skirties. Grojimas gatvėje leido man nebijoti ir dar supratau, kad neprivalau visą laiką būti laiminga, kai esu scenoje.
– Kokią įtaką jūsų muzikai turėjo Berlynas?
– Berlynas užsuka daugelį dalykų. Ten esantis kūrybinis įkvėpimas buvo būtent tai, ko man reikėjo. Kol nepersikėliau į Berlyną, net nežinojau, kad žinosiu norinti būti muzikante. Žmonės, kuriais buvau save apsupusi, kūrė meną ir muziką be jokių finansinių ar pelno tikslų. Jie tai darė iš kūrybinės būtinybės ir pačios kūrybos meilės. Žmonės plūsta į Berlyną, nes jaučia, kad ten jie nebus teisiami už tai, kas jie yra. Meno pasaulyje, kuriame esu pati, nėra jokių įprastų socialinių spaudimų. Čia nėra spaudimo daryti „teisingą dalyką“, dažniausiai žudantį menininkus ir verčiantį daryti tai, ko jie nenori. Jei kažką pakankamai myli, atrasi kelią ir būdus tai daryti. Berlyne tarp menininkų – tikras priėmimas ir palaikymas. Čia nėra daug kur meno pasaulyje egzistuojančio konkurencingumo.
– Atrodo, norite atsispirti šlovei ir turtams tam, kad padarytumėte žmonių gyvenimus geresnius. Kaip išlaikote pusiausvyrą – juk kartais žinomumas reikalingas, pavyzdžiui, tam, kad tavo žinutė pasiektų klausytojus?
– Nepasakyčiau, kad mano esminė intencija – atsilaikyti prieš šlovę ir turtus, greičiau mane domina galimybė įsitvirtinti be finansinės paramos prašymo ir be meinstryminės muzikos industrijos užnugario, ir be to, ką darau, pavertimo preke, praradusia dvasią. Taip pat nemanau, kad mano žinutė yra dieviškoji malonė, be to, aš nesu mesijas. Manau, kad daugelis menininkų turi panašią žinutę ir kartu mes naudojame meną kaip būdą laikyti veidrodį prieš visuomenę ir skleisti žinutes, kurios mums yra svarbios. Man pagrindinis dalykas yra tai, kad mėgaujuosi įsitvirtindama bekompromisiu ir nepriklausomu būdu. Kad ir kur tai vestų – aš ten eisiu.
– Ką patartumėte jaunuoliams, norintiems praleisti keletą mėnesių rengiant pasirodymus ar grojant Europos šalių gatvėse? Ragintumėte juos tai daryti ar atkalbinėtumėte?
– Vienareikšmiškai – darykite tai. Labai rekomenduoju groti gatvėse bet kokiam muzikantui – dar tik siekiančiam karjeros ar jau įsitvirtinusiam. Tai vienas sunkiausių dalykų ir pirmieji keli kartai tikriausiai bus nelengvi, reikalaujantys nuolankumo, tačiau tai išmoko daugybės vertingų pamokų apie atlikimą, publiką, ryšį etc. Tai visiškai kitoks būdas dalyti(s) muzika ir jis, be abejonės, pagerins gyvų pasirodymų techniką ir gebėjimus.
A.Phoebe Lou koncertas atidarys tarptautinį teatro festivalį „TheATRIUM“ Klaipėdos dramos teatre birželio 2 d. 17 val. (Didžiojoje salėje). Bilietus į visus festivalio renginius platina „Tiketa“. Daugiau informacijos festivalio feisbuko paskyroje „TheATRIUM“. #KlausykVidinioBalso.