Rašė Jonas Braškys
NO GEOGRAPHY
Virgin EMI
Jei kas paklaustų, ką būtų galima laikyti šokių muzikos pasaulio rouling stounais, atsakymas būtų paprastas. Šventojo dueto „The Chemical Brothers“ nariai spėjo praplikti ir beveik sulaukti 50-mečio, tačiau jų vis dar visi laukė (išskyrus Lietuvoje, nes jų puikus pasirodymas Vilniuje nesukvietė tiek žmonių, kad būtų verta darkart vežti kažką tokio). Devintasis albumas „No Geography“ iš dalies patvirtina milžinų statusą: „chemikalai“ neseka madų, vis dar groja bigbytišką muziką, nors šis pavadinimas daugeliui jau nieko nesako, ir iš esmės yra patys sau stilius. Jeigu sekate pastarojo dešimtmečio dueto kūrybą, „No Geography“ jums tikrai nebus staigmena: ryškus ritmas, psichodelika, nostalgija – visos šios savybės liko, ir, jeigu jums patiko „Born In The Echoes“, patiks ir šis. Man „Born In The Chaos“ buvo tiesiog tvarkingas, profesionalus ir labai konkretus darbas, nesukėlęs didelių emocijų. Tą patį galiu pasakyti apie „No Geography“. Kaip sakoma, talento nepragersi (visiška nesąmonė), ir šiame, kaip ir visuose kituose albumuose, talentas tiesiog švyti, tačiau gyvasties ir ugnies jų devintajame opuse sau neradau. Reikia pripažinti, kad griežtumas ir kapotumas, dabar vyraujantis „The Chemical Brothers“ kūryboje, nėra man tiek artimas, kiek „Further“ erdvės, kurias pajutau kūriniuose „No Geography“ ar „The Universe Sent Me“, jau nekalbant apie iki negalėjimo nuklausytus filmo „Hanna“ garso takelio pasažus. Iš esmės su „No Geography“ viskas gerai, kaip ir viskas gerai buvo su „Born In The Echoes“, tačiau bijau, kad prie jų abiejų nesugrįšiu. Nors ką gali žinoti, gal tarp visų postmodernių eksperimentų lašas nostalgiško konkretumo kaip tik pastatys šiame pasiklydusiame pasaulyje ant kojų.
74/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
HOMECOMING: THE LIVE ALBUM
Parkwood Entertainment
Pripažinkime, kad mums visada reikia mesijų, ir popkultūra – ne išimtis. Vienu metu tai buvo Michaelas Jacksonas, kol jo meilė vaikams pasirodė, kad gal ir nėra (o gal kaip tik yra) tokia krikščioniška, buvo Bono, kuris taip mums kišo savo įrašus, kad mes užspringom ir „U2“ tiesiog pamiršom. Net iš neliečiamosios Oprah’os Amerikoje yra pasijuokiama. Bet Beyonce yra kitas reikalas. Tai yra idealų idealas, naujoji Atėnė, moteriškos stiprybės pavyzdys ir labai sėkmingas jos tėčio projektas (bet į tai nesigilinkime). Nepaisant to tikrai užknisančio šventumo, reikia pripažinti, kad „Homecoming“ yra bene geriausias pastarųjų metų live įrašas. Net nepažiūrėjus gyvo šou (o pažiūrėti reikėtų), praėjusių metų „Coachella“ festivalyje vykusių dviejų koncertų jungtinis įrašas vien per ausis ištransliuoja tiek energijos, tiek pozityvios agresijos, tiek sveiko seksualumo, kad tu pats nori nenori imi judinti galvą ir kartoti „you go, girl“. Be abejo, tai populiarių dainų popuri, kuriame popdivos švelnumo yra sumažinta iki minimumo, vietoj to gausu moteris drąsinančių šūkių. Bet tai ir viskas. Net nustebau, kad politikos buvo tiek mažai. Aišku, tie, kurie matė koncerto įrašą (ar gal net kocertą gyvai) žino, kad sceniniame apipavidalinime buvo atiduota pagarba ir afroamerikiečių kultūrai, bet įraše to stipriai negirdime. Tiesą sakant, man to ir nesinorėjo. Kai viskas yra tiek politizuota, kai visiems taip lengva išsakyti savo nuomonę ir kai visi galvoja, kad jų nuomonė yra tokia svarbi, kartais norisi tiesiog paklausyti energingos, nors ir labai komercinės, tačiau itin aukštos kokybės muzikos, atliekamos reto lygio profesionalų, kurie, tikiuosi, tai daro ne su požiūriu „mano muzika gelbėja pasaulį ir gydo sielas“, o su sveika „aš ir mano chebra kuria muziką“ pozicija. Galbūt „Homecoming“ koncertai ir šis įrašas JAV popkultūroje yra kultūriškai svarbūs, bet, būkime teisingi, mums tai yra svetimos šalies problemos, kurių mes niekad nepajusime. Gal suvoksime, bet nepajusime. Užtat pajusti mes galime nuostabų talentą, kuris atiduoda save 150 proc. ir kuris sukuria reginį, vertą kiekvieno dėmesio.
91/100 („Spotify“, „Deezer“, „Tidal“, „iTunes“)
TOO FAT TOO RUN
Self – released
Ši banga lengvai nenuslūgs. Grupių „ba.“ ir „Garbanotas“ (vis dar norisi sakyti „bosistas“) pradėtas gitarų muzikos perversmas sukas vis dar taip pat stipriai ir vilniečių ketverto „jautì“ albumas – akivaizdus to pavyzdys. Pastarojo meto tendencijas pavadinti grupę kaip galima elementariau atspindintis kolektyvas – dar vienas akcentas labai paprastai rimuojančioje, svajingoje ir naiviai filosofuojančioje indie scenoje, besistengiantis savo muziką papuošti math rock elementais. Ir taip, galima sakyti, kad aranžuotės yra sudėtingesnės, ritmai – kapotesni, dainos – įvairesnės, tačiau esmė vis tiek lieka ta pati. Tai jaunojo hipsteriškojo rokenrolo pavyzdys, kuriam priekaištauti galėčiau dėl to, kad jis, palyginti su grupės bendraamžiais, deja, nuspėjamas. Net pirmas kūrinys, kuriame yra tiesiog pamiauksima, neskamba netikėtai. Iš esmės, „jautì“ kuria muziką, kuri išties suteikia daug pozityvumo ir geranoriškumo, tačiau joje bent aš neradau gylio, kurio taip trokštu iš bet kurio kolektyvo; ne šiaip gražių frazių, o žinojimo, kam ir kodėl tai daroma. Dabar nuskamba žodžiai, žodžiai, žodžiai, o kas už jų – nežinia. Vis dėlto iš šios vėjavaikiškos atmosferos mane ištraukė kūrinys „Market“, kuris, labai tikiuosi, atspindi tolimesnį kelią. Po viso šokimo ir šokinėjimo kaip taip reikalingas atokvėpis nuskambėjusi kompozicija truputį nuleidžia ant žemės ir suteikia vilties, kad grupė yra pasirengusi ilgesniam kūrybiniam keliui, o ne tik neįpareigojančiam vasaros vakarėliui. Suprantu, kad skambu kaip senas pirdyla jaunai ausiai, tačiau labai nesinori, kad talentingi vaikinai liktų tiesiog faini. Visi reikalingi duomenys yra, dabar reikėtų pagalvoti apie gilesnį turinį.
72/100 („Spotify“, „Deezer“, „Bandcamp“, „Pakartot“)
AIDAI
„Cold Tear Records“
Klausant Evaldo Azbukausko projekto „Girių dvasios“, visuomet susidaro įspūdis, kad jis egzistuoja savo paties sukurtame nedideliame pasaulyje. Jo su niekuo nesulyginsi, nelabai priskirsi kokiai nors grupei, jis lyg vienišius, kuris kantriai aria savo ethno-dub vagą, nekreipdamas dėmesio į šiuolaikinius trendus. Toks iš esmės yra ir naujausias jo darbas „Aidai“, kuriame klausytojui pristatomi visi elementai, kuriais jus žavi (arba nervina) „Girių dvasios“. Reikia pripažinti, kad dėl nišinio pripažinimo jame nerasite naujausių mados klyksmų ar ultramodernių posūkių. Tai netgi savotiškai konservatyvus darbas, kurio kūriniai puikiai tiktų ir anksčiau išleistų albumų tracklistuose, ir čia aš matau „Girių dvasios“ spąstus. Rinkdamasis labai aiškų kelią ir nepasiduodamas takelių vilionėms, kūrėjas įstato save į labai griežtus rėmus ir tampa tiek muzikaliai, tiek tekstiškai nuspėjamas. Bent man jis tampa įdomiausias, kai dingsta lietuvių liaudies tutojimai-ratutojimai ir pasigirsta grynas dubas („Savyje“, „Mažas“). Iš vienos pusės, tai skamba kaip atsisakymas kažko švento, bet iš kitos – leidžia pažvelgti į „Girių dvasias“ plačiau, atmesti jau susidariusią nuomonę, paprasčiausiai nustebti. Ir šis nustebimo jausmas yra didžiausia vertybė, kurią atradau „Aiduose“. Žinoma, kai kas sakys, kad „Girių dvasios“ ir yra puikios savo grynumu, savo aiškumu, savo griežta linija, tačiau, kad ir kaip banalu būtų, mąstymas už „dėžutės ribų“ (koks prastas vertalas) bent man sukuria daug įdomesnę projekto tapatybę, išlaisvina jį netgi iš pavadinime užkoduotų pančių, leisdamas sakyti, kad ši muzika yra ne tik įkvėpta gamtos ar senosios baltų kultūros. Būtent todėl kartais takelis yra gerai, ir juo verta surizikuoti ir žengti.
74/100 („Spotify“, „Deezer“, „Bandcamp“, „Pakartot“)
SUNN O)))
Southern Lord Recordings
Yra materija ir yra antimaterija. Yra muzika ir yra „Sunn O)))“. Taip paprasčiau galėčiau apibūdinti šį rudenį Vilniuje koncertuosiančius (jei galima tai vadinti koncertu) drone metal leviatanus, kurie išleido jau aštuntąjį savo darbą, dar kartą plėšydami kolonėles, drebindami žemę ir keisdami percepciją, kas vis dėlto yra muzika. Pirmiausia, jei niekada negirdėjote šių amerikiečių eksperimentatorių, neklausykite jų. Geriau pirmiausia atlikite daug muzikos klausymo namų darbų, būkite kantrūs, sau pakantūs ir tuomet, nata po natos, jūs juos suprasite. Tačiau jeigu žinote, kur veliatės, jums mano rekomendacijų nereikia. „Life Metal“ yra lygiai toks pat monotoniškai monolitiškas, chaotiškai statiškas, apgalvotai improvizuotas, kaip ir kiti jų darbai. Jo skambesį galėčiau palyginti su Howardo Philipso Lovecrafto pabaisomis, kurioms mūsų egzistencija nerūpi ir kurios gyvena kitokiomis laiko ir erdvės sąvokomis. Vos keturi kūriniai, kurie analfabetui skambėtų tiesiog kaip triukšmas, išspinduliuoja tiek daug, kad klausymas tampa patyrimu, išgyvenamu ne tik pageidaujant malonaus pavibravimo ausyse, bet ir priimant muziką visu kūnu. Ir nors „Sunn O)))“ kai kas galėtų kaltinti jau per daug ortodoksišku skambesiu, vis dėlto net ir pažįstamos schemos yra tiek svetimos konvenciniam muzikos supratimui, kad kiekvieną kartą apima jaudulys. Ar visą šį garsinį monumentą malonu klausyti? Jeigu jums kyla šitas klausimas, meskite „Life Metal“ toliau, ši muzika ne jums. Tai yra garso išgyvenimas, kurio suvokti protu tiesiog nepavyks, nes tai tiesiog sudėtinga savo esatimi muzika. Jeigu jūs esate tam pasirengę, jeigu nebijote atidaryti kelių papildomų stalčiukų savo smegenyse, „Life Metal“ gali pakeisti jūsų gyvenimą.
95/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)